Neturi piniguNeturi piniguNeturi pinigu

Žinutė tautiečiams: „rodykite savo stiprybes, o ne silpnybes“

Naujoji Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės (JKLB) pirmininkė Alvija Černiauskaitė puikiai žino, kad susitelkę tautiečiai gali kalnus nuversti – tai jie visai neseniai pademonstravo, kai prireikė pagalbos nelaimės ištiktai šeimai. Moteris mano, kad kiekvienas iš mūsų gali būti stiprus, o kaip – tai geriausiai žinome mes patys.

Alvija Černiauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Alvija Černiauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Alvija Černiauskaitė JKLB pirmininkės pareigas laikinai ėjo nuo tada, kai ilgametė vadovė Dalia Asanavičiūtė 2020 metais buvo išrinkta į Lietuvos Seimą bei išvyko dirbti į gimtąją šalį.

Liepos 3-4 dienomis JKLB suvažiavimo metu aktyvios bendruomenės narės kandidatūra sulaukė vienbalsio dalyvių palaikymo.

Po praėjusio savaitgalio Alvijos Černiauskaitės statusas pasikeitė, tačiau ji pati – ne.

Kokia yra naujoji lietuvių bendruomenės pirmininkė? Galbūt padės atskleisti šis interviu su ANGLIJA.today.

– p. Alvija, kiek laiko gyvenate Jungtinėje Karalystėje ir kuo šioje šalyje užsiimate?

– Pagal išsilavinimą esu fizikė – studijas baigiau Vilniaus universitete, o Jungtinėje Karalystėje komercijos magistrantūrą, čia ir gyvenu jau 18-ti metai. Visą tą laiką gyvenu Londone. Dirbu komercijos vadove transporto kompanijoje, mano atsakomybė – geležinkelių infrastruktūra, teko prisidėti prie Londono olimpinių žaidynių organizavimo darbų.

Tai labai intensyvi veikla, todėl bendruomeninis darbas man – tarsi hobis, atsipalaidavimas nuo to.

Atrodo, visiškai skirtingos veiklos, tačiau jos man puikiai papildo viena kitą, leidžia pailsėti vienai nuo kitos.

Taip pat Londone, Stratforde prieš 14 metų įkūriau lituanistinį darželį-mokyklėlę „Obelėlė“. Jis atsirado dėl asmeninio poreikio – po sūnaus gimimo. Angliškų darželių filosofija manęs netenkino, tai kas kitas, jegu ne pats, pasidarysi taip, kaip reikia? Idėją man padėjo įgyvendinti į Angliją pakvieta mano mama, kuri buvo profesionali pedagogė, jai tai irgi buvo galimybė tobulėti, pritaikyti gebėjimus ir žinias.

Man irgi teko baigti papildomus mokslus, nes su fizikės diplomu negavau leidimo imtis tam tikrų veiklų. Pavyko suderinti tris iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingas ir tarpusavyje nederančias veiklas.

– Ar atvykusi į Londoną visada buvote tarp lietuvių, ar atėjo momentas, kai reikėjo ieškoti tautiečių?

– Ne, mano aplinkoje visada buvo daug lietuvių, o švietimo srityje aktyviai dirbau ir JKLB, nors tikrąja jos nare nebuvau – ja tapau tik prieš 5 metus. Tačiau tai man nesutrukdė dalyvauti veikloje, prisidėti prie įvairių projektų.

– Ar tikėjotės, kad suvažiavime būsite išrinkta pirmininke?

– Buvo tokia nuojauta ir anksčiau, kai nusprendžiau prisiimti valdybos patikėtą laikinos vadovės atsakomybę. Labai padėjo tai, kad suvažiavimo metu jaučiau visų skyrių palaikymą, buvo daug teigiamų emocijų.

Alvija Černiauskaitė ir Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje antrasis sekretorius Tadas Kubilius. Lietuvos Respublikos Amba

– Šios pareigos – visuomeninės, žmonės dirba neatlygintinai. Kokios laiko dalies pareikalauja pirmininkės vaidmuo?

– Tikrai nemažai, aišku, ne visos dienos vienodos – dėmesio kiekis priklauso nuo to, kokie procesai vyksta. Mano manymu, šioms pareigoms tenka 20-30 procentų viso mano laiko, skiriamo darbui.

Tačiau kartais jo gali prireikti žymiai daugiau. Pavyzdžiui, kai praėjusį pavasarį Anglijoje buvo nužudyta jauna lietuvė ir reikėjo skubiai pasirūpinti našlaičiais likusių vaikų grįžimu į Lietuvą, kelias savaites didžiąją laiko dalį teko skirti šiam reikalai.

– Papasakokite plačiau apie šį atvejį – atrodo, kad tai buvo tikrai išskirtinis procesas.

– Situacija buvo tokia, kad po moters žūties 5 jos vaikai pateko į Anglijos socialinių tarnybų globą, nors velionės artimieji norėjo juos parsivežti į Lietuvą. Nuo to laiko, kai susisiekėme su tarnybomis, mums buvo duotos vos 2 savaitės šiam procesui, absoliučiai visiems formalumams sutvarkyti ir vaikus parvežti į Lietuvą.

Nespėjus per nustatytą laiką našlaičių atžvilgiu būtų įsigaliojęs specialus įstatymas, o tada jau reikėtų pradėti kur kas sudėtingesnes procedūras, įtraukti teismą. Visa tai užtruktų mažiausiai metus.

Tačiau mes suspėjome viską padaryti per tas dvi savaites.

Sutaupėme ne tik laiką, bet ir išvengėme psichologinių bei emocinių išbandymų vaikams – jie tuo metu jau buvo išskirstyti pas atskirus globėjus, jų artimiesiems padėjome išvengti stresinių situacijų ir išgyvenimų, tikriausiai – ir pinigų, nes reikėtų atvykti į Anglijos teismus, įstaigas.

Padėjome ir lietuviškoms institucijoms, sutaupėme jų resursus.

– Kas lėmė tokią sėkmę? Vietinių teisės aktų išmanymas, ryšiai, pagalba iš šalies, dar kažkas?

– Susipažinusi su situacija pamačiau, kad visi gerai dirbo savo darbą, tačiau nebuvo efektyvaus bendradarbiavimo tarpusavyje. Reikėjo kažkam imtis lyderystės, atsakomybę ir moderuoti – kas, ką ir iki kada daro.

Laikas spaudė, o termino pabaiga buvo numatyta valandų tikslumu.

Aišku, didelę įtaką sėkmei turėjo ir tai, kad suvestos grupės tarpusavyje dirbo labai darniai, jos tikrai išmanė tai, ką darė.

Šeima Lietuvoje noriai bendradarbiavo, greitai reagavo ir preciziškai tiksliai vykdė nurodymus. Ir jie labai prisidėjo prie sėkmės, be šeimos narių nebūtume to pasiekę.

Galiausiai suspėjome, o vaikai Lietuvoje buvo praėjus mėnesiui nuo to laiko, kai prarado mamą. Jie buvo su močiute ir dėde.

– Iš esmės tai puikiai pademonstruoja, kad jėgas sutelkę lietuviai Anglijoje gali kalnus nuversti. Tikra bendruomenės dvasia, tikrosios galimybės, ar ne?

– Tikrai taip. Antrąją JKLB suvažiavimo dieną analizavome būtent šį pavyzdį ir mokėmės, kaip galima pritaikyti tokias strategijas.

Ši istorija pamoko, kad pasidalijimo kontaktais ne visada užtenka, reikia imtis atsakomybės ir darbo.

Nes ir velionės artimieji po nelaimės sulaukė daug kontaktų, bet naudos iš to buvo mažai – įstaigos tik siuntinėjo viena nuo kitos, o laikas seko. Daug kas sakė, ką reikia daryti, bet niekas nedarė.

Tuo tarpu iniciatyvos ėmęsi bendruomenės nariai šiuo atveju galėjo nuveikti daugiau nei Anglijos ir Lietuvos institucijos. Daugiau nei jie patys iš pradžių manė.

– O kaip apibūdintumėte save, kaip pirmininkę – ar pirmtakų pradėtų darbų tęsėją, ar turite savo viziją ir planuojate pokyčius organizacijoje?

– Aš turiu asmeninę viziją ir joje matau daug naujovių, naujų veiklos krypčių. Man patinka, kai žmonės moka rasti savo stiprybes ir jomis pasinaudoti, o ne išryškinti silpnybes.

Atsinaujinusią JKLB Tarybą ir Valdybą sudaro įvairūs žmonės, su įvairiomis stiprybėmis, pagal jas ir formuosime naujas kryptis, daugiau dėmesio skirsime švietimui, kultūrai ir sportui, stiprinami ekonominiai ryšiai.

Komandos nariai sričių imsis pagal savo stiprybes.

– Ar ateities planuose yra aktyvesnė bendruomenės plėtra, ar organizacijos augimas, Jūsų nuomone, turėtų būti organiškas?

– Reikia stiprinimo, todėl jau esame nutarę, jog bus skatinama naujų skyrių kūrimas ir paieška. Mano žiniomis, artimiausiu metu naujas JKLB skyrius bei lituanistinė mokyklėlė turėtų įsikurti Oxforde.

Entuziazmo ir idėjų tarp JK lietuvių tikrai yra, tereikia juos palaikyti, o esant reikalui – ir padėti.

Lietuvių bendruomenė Jungtinėje Karalystėje – ne tik JKLB nariai, tai kiekvienas šioje šalyje gyvenantis lietuvis.

– Jeigu kiekvienam JK lietuviui dabar reikėtų perduoti žinutę, ką pasakytumėte? Kaip JKLB pirmininkė, bendruomenės narė, tautietė?

– Visų pirma nepamirškime, kad esame lietuviai – nesvarbu, kur esame. Nepamirškime lietuvybės, puoselėkime ją. Būkime vieningi, padėkime vieni kitiems. Juk tautiečiai dažniausiai vieni kitų ieško ne tada, kai nori pasidalinti linksmybėmis, o kai turi rūpesčių.

Junkimės dalintis ir džiaugsmingomis akimirkomis.

– Jūs taip pat buvote JKLB deleguota į Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimą, tapote jo švietimo komisijos pirmininke, dabar esate Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministrės konsultantė.

Ar galėtumėte teigti, kad JK lietuviai jau gali daryti įtaką sprendimams Lietuvoje?

– Tai jau įrodė Dalia Asanavičiūtė, kuri dabar yra Lietuvos Seime. Žmogus, ten atėjęs iš diasporos, gali daug ką nuveikti jos labui.

Tačiau ir kiti JKLB nariai dalyvauja įvairiose darbo grupėse, teikia savo pasiūlymus, į jų nuomonę atsižvelgiama ministerijose ir kitose įstaigose.

Tai tikrai didelis žingsnis lyginant su tuo, kas buvo anksčiau.

JK lietuviai tapo stipria ir įtakinga grupe. Mūsų čia yra apie 250 tūkstančių – viena didžiausių užsienio lietuvių bendruomenių visame pasaulyje.

Tai tarsi dar vienas Lietuvos didmiestis, o tokios tautos dalies ignoruoti ir jos nesiklausyti negalima.




Žmonės

Beauty access permanent make up banner 300x500
Beauty access permanent make up banner 300x500
Beauty access permanent make up banner 300x500
Beauty access permanent make up banner 300x500
Beauty access permanent make up banner 300x500