Neturi piniguNeturi piniguNeturi pinigu

Parama „Brexit“ – tik akių dūmimas?

Aiškėja, kad „Brexit“ aktyviai rėmusi milžiniška Jungtinės Karalystės kompanija taip galėjo elgtis iš savanaudiškų paskatų – deklaravusi palaikymą šalies ūkiui dabar ji kenkia vietos žemdirbiams.

Galimybė pabėgti nuo Europos Sąjungos reguliavimo, gyventi savarankiškai, uždirbti daugiau ir skatinti vietos verslą – tokie buvo pagrindiniai „Brexit“ motyvai, kuriuos kartojo agitatoriai prieš penkerius metus.

Tačiau šiandien situacija yra kitokia – realybėje viskas apsivertė atvirkščiai, sako Rytų Anglijoje cukrinių runkelių auginimo ūkio savininkas Edas Lankferis. Šis verslas tiekia žaliavą cukraus gamintojui „British Sugar“, kuri vienintelė superka Anglijos žemdirbių užaugintus runkelius, kompanija pagamina pusę viso Britanijai reikalingo cukraus.

Kitas stambus gamintojas – Jungtinės Karalystės vėliava savo produkcijos pakuotę žymintis „Tate & Lyle“.

Tai kompanija, kuri buvo viena iš ryškiausių „Brexit“ rėmėjų, primena leidinys „The Guardian“.

Įdomu tai, kad tokia pozicija gali neturėti nieko bendro su parama Britanijai, mat kompanija savo produkciją gamina iš įvežtinės žaliavos – cukranendrių, kurios Britaniją pasiekia laivais ir sandėliuojamos Rytų Londone.

Ši kompanija nieko neperka iš Britanijos žemdirbių. Maža to, jos naudojama žaliava yra gerokai pigesnė už Anglijos laukuose išaugintus runkelius, todėl siekiant apginti vietos verslus, įvežamoms cukranendrėms buvo taikomos ribotos kvotos, jas viršijus – papildomi tarifai, o žemdirbiams mokamos subsidijos.

Štai šioje vietoje ir išryškėja didžiausias „Brexit“ paradoksas – kvotas ir subsidijas ūkininkams numatė bendra ES politika, kuri britams galiojo tik narystės metu. Kitaip tariant, pasitraukimas iš bendrijos panaikino Anglijos ūkininkų apsaugą nuo pigesnę žaliavą tiekiančių konkurentų.

Tuo galbūt galima paaiškinti ir „Tate & Lyle“ poziciją „Brexit“ procese – jis suteikia galimybę kompanijai išvengti kvotų ir papildomų tarifų pigioms cukranendrėms, kurių įvežimą ribodavo ES norėdama apsaugoti vidinę rinką. Kompanijai pasitraukimas iš ES tiesiog buvo naudingas.

Tačiau tuo „Brexit“ bėdos nesibaigia – ūkininkus dar labiau gąsdina būsimoji britų prekybos sutartis su Australija, kurioje veikia stambūs cukraus augintojai, galintys užversti Britanija pigia produkcija ir taip dar labiau pabloginti vietos žemdirbių situaciją.

Pagal dabartinį sutarties projektą, pereinamuoju laikotarpiu iki 2030 metų iš Australijos į JK būtų įvežta 250 000 tonų cukraus, kuriam netaikomi muitai, o prasidėjus naujam dešimtmečiui bet kokie apribojimai australams būtų panaikinti.

Tuomet situacija taptų dar blogesnė.

Jau ir dabar ji gerokai suprastėjusi – vienintelis britiškų cukrinių runkelių supirkėjas „British Sugar“ už toną žaliavos ūkininkams 2014 metais mokėjo 32 svarus sterlingų, o pastaraisiais metais mokama tik apie 20 £, rašo „The Guardian“, remdamasi Nacionalinės ūkininkų sąjungos duomenimis.




Verslas

Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas