Skelbimai

Dešimt metų fabrike dirbusi emigrantė Lietuvoje tapo verslininke (4)

Ire­ną Za­gurs­kie­nę nuo per­nykš­čio rug­sė­jo ga­li­ma va­din­ti ver­sli­nin­ke. Ji vie­no­je Prie­nų ra­jo­no mo­kyk­lo­je iš­si­nuo­mo­jo val­gyk­los pa­tal­pas ir, įstei­gu­si ma­žą­ją ben­dri­ją „Iru­tės pie­tūs“, pra­dė­jo teik­ti mo­ki­nių mai­ti­ni­mo pa­slau­gą.

pixabay.com nuotr.
pixabay.com nuotr.

Da­bar Ire­na ku­ria­si Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­sta­te bu­vu­sio­je ka­vi­nė­je, ku­rią pla­nuo­ja ati­da­ry­ti ar­ti­miau­siu me­tu. Aly­tus jai nė­ra sve­ti­mas – Dai­na­vos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je be­veik du de­šimt­me­čius dir­bo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja.

Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­giau kaip de­šimt­me­tį pra­lei­du­si už­sie­ny­je Ire­na vi­sus tuos me­tus gal­vo­jo, kaip grei­čiau su­grįž­ti į Lie­tu­vą, šio no­ro ne­nu­slo­pi­no jo­kie ten už­dir­ba­mi pi­ni­gai. O grį­žus ener­gin­gos mo­ters min­tys su­ko­si tik apie ver­slą, nes sū­nūs už­au­gin­ti, anū­kus pri­žiū­rė­ti yra kam, na­mie sė­dė­ti ne­si­no­rė­jo.

Mai­ti­ni­mo pa­slau­gos at­si­ra­do at­si­tik­ti­nai

I. Za­gurs­kie­nė ge­rai me­na 2004-uo­sius, kai Lie­tu­va įsto­jo į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Mo­te­ris, bai­gu­si aukš­tą­jį moks­lą bu­vu­sia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, tuo­met dar dir­bo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Dai­na­vos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, šei­mo­je pra­si­dė­jo sky­ry­bos, dviem sū­nums rei­kė­jo pi­ni­gų moks­lams ir įsi­kur­ti.

„Il­gai ne­gal­vo­jau, kaip rei­kės iš­gy­ven­ti. Bro­lis su­ra­do sau ir man dar­bą Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, šiau­rės Vel­se, Flin­to mies­te, į Eu­ro­pą sie­nos jau bu­vo ofi­cia­liai at­ver­tos, sė­dom ir iš­va­žia­vom. Aš pla­na­vau pa­bū­ti tik du va­sa­ros mė­ne­sius, de­ja…“ – pa­sa­ko­ja Ire­na.

Ji įsi­dar­bi­no ame­ri­kie­čių kom­pa­ni­jos ser­ve­tė­lių fab­ri­ke dar­bi­nin­ke. Vie­no­je įmo­nė­je ta­me pa­čia­me dar­be pra­lei­do dau­giau nei de­šimt­me­tį. Flin­te Ire­nai tik­rai se­kė­si – ji čia ne tik dir­bo, ko­le­dže bai­gė tre­jų me­tų an­glų kal­bos kur­sus, kad iš­mok­tų kal­bė­ti ir ra­šy­ti an­gliš­kai.

„Jei kaž­kas ma­no, kad ten dar­bi­nin­kams nie­ko ne­trūks­ta, jie vis­kuo pa­ten­kin­ti, taip tik­rai nė­ra. Ir ten jiems vis­ko ma­žai, fab­ri­ke val­džia su­si­rin­ki­muo­se tik su­pa­žin­din­da­vo su sa­vo spren­di­mais, pa­vyz­džiui, pa­sa­ky­da­vo, kad tam tik­rą lai­ką ne­bus prie­dų už pa­pil­do­mą dar­bą, ir jų ne­mo­kė­da­vo, prieš­ta­rau­jan­čių­jų net ne­bū­da­vo. Ir ten kai ku­rioms pa­slau­goms di­dė­ja kai­nos. Pri­si­me­nu, pa­bran­go elek­tra, ir kad kas nors pik­tin­tų­si kaip pas mus, to nė­ra“, – min­ti­mis da­li­ja­si I.Za­gurs­kie­nė.

57-erių mo­te­ris ne­sle­pia už­sie­ny­je už­si­dir­bu­si, bet ne tiek, kad ga­lė­tų švais­ty­tis pi­ni­gais. Il­giau ten bū­ti Ire­na tie­siog ne­be­ga­lė­jo, nes per vi­są de­šimt­me­tį, kai grįž­da­vo į Lie­tu­vą, čia kaž­kiek pa­bu­vu­si ke­liau­da­vo at­gal, vi­sos min­tys suk­da­vo­si apie tai, ka­da vėl parsk­ris į gim­ti­nę.

„Grįž­ti, pa­ma­tai, kaip Lie­tu­va gra­žė­ja, o tu tu­ri va­žiuo­ti ten, kur jau­tie­si sve­ti­mas, į ta­ve vi­siš­kai ki­toks vie­ti­nių po­žiū­ris nei į sa­vus. Ne­ži­nau, kaip ki­ti, bet aš tą ju­tau, man sun­ku bu­vo su tuo su­si­tai­ky­ti. Man tik­rai Lie­tu­vos ne­ga­li at­sto­ti jo­kios mal­jor­kos ar tu­ni­sai“, – at­vi­rau­ja da­bar­ti­niu me­tu Prie­nuo­se gy­ve­nan­ti aly­tiš­kė I.nZa­gurs­kie­nė.

Tad su­grį­žu­si per­nai pa­va­sa­rį ji ga­lu­ti­nai ap­si­spren­dė ne­be­vyk­ti dirb­ti į už­sie­nį, o dar­bo ieš­ko­tis čia, Lie­tu­vo­je. Tiks­liau – ne ieš­ko­tis, o pa­čiai su­si­kur­ti dar­bo vie­tą. Ire­na gal­vo­jo ofi­cia­liai už­si­im­ti pri­va­čia se­ne­lių glo­ba ir dėl to ap­si­lan­kė pas Prie­nų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės va­do­vus. O šie jai pa­siū­lė iš­si­nuo­mo­ti Pa­kuo­nio pa­grin­di­nės mo­kyk­los val­gyk­los pa­tal­pas ir teik­ti mai­ti­ni­mo pa­slau­gą mo­ki­niams, nes ar­tė­jo rug­sė­jis, o to­kios pa­slau­gos tie­kė­jo šio­je mo­kyk­lo­je ne­at­si­ra­do. I. Za­gurs­kie­nė pa­gal­vo­jo, ko­dėl gi ne, rei­kia pa­ban­dy­ti. Taip mai­ti­ni­mo pa­slau­gos ver­slas, pa­si­ra­šius su­tar­tį dve­jiems me­tams, at­si­ra­do at­si­tik­ti­nai.

Nu­ste­bi­no at­sai­nus po­žiū­ris į dar­bą

Nuo per­nykš­čio rug­sė­jo ta­pu­si Pa­kuo­nio pa­grin­di­nės mo­kyk­los val­gyk­los šei­mi­nin­ke tik per tris mė­ne­sius su­bū­rė ko­lek­ty­vą. Ir šian­dien ga­li pa­sa­ky­ti, kad se­ka­si ge­rai. Ire­ną la­biau­siai nu­ste­bi­no at­sai­nus kai ku­rių žmo­nių po­žiū­ris į dar­bą. Iš pra­džių ra­do vi­rė­ją, ku­ri net po per­spė­ji­mų at­ei­da­vo į dar­bą ap­svai­gu­si nuo al­ko­ho­lio. Val­gyk­los šei­mi­nin­kė ne­be­iš­tvė­rė ir pa­sa­kė – gal at­si­svei­ki­nam.

Ne­pa­si­se­kė ir su ki­ta vi­rė­ja. 23-ejų me­tų mo­te­ris, bai­gu­si kon­di­te­ri­jos-ku­li­na­ri­jos mo­kyk­lą, ne­mo­kė­jo net kot­le­tų pa­ruoš­ti. Ire­na jai pa­siū­lė pa­si­skai­ty­ti ir su­si­ra­šy­ti, kiek ir ko rei­kia dė­ti į šiuos ga­mi­nius, ta­čiau jau­na­jai vi­rė­jai taip ir ne­pa­si­se­kė iš­mok­ti ga­min­ti pa­pras­čiau­sių kot­le­tų, te­ko ir vėl at­si­svei­kin­ti.

„Aš ne­su­pran­tu, ko bū­si­mas vi­rė­jas mo­ko mo­kyk­lo­se. Ta­čiau dar keis­čiau, kai to­kio am­žiaus mo­te­ris ne­mo­ka pa­pras­tų mais­to ruo­ši­mo dar­bų“, – sa­ko I. Za­gurs­kie­nė.

Ire­nai ne­be­li­ko ki­to ke­lio, kaip pa­čiai vaikš­čio­ti po Pa­kruo­nį, kal­bė­tis su vie­ti­niais ir to­kiu bū­du su­si­ras­ti vi­rė­ją. Kai val­gyk­lai pri­rei­kė in­dų plo­vė­jos, si­tu­a­ci­ja pa­si­kar­to­jo. Dar­bo bir­žos at­siųs­ta mo­te­ris tik sku­bė­jo ati­dirb­ti nu­sta­ty­tą lai­ką. Kai šis bai­gė­si, ir dar­bo bir­žos at­sto­vai val­gyk­los šei­mi­nin­kės pa­klau­sė, ar toks dar­buo­to­jas jai ne­rei­ka­lin­gas, Ire­na pra­ne­šė, jog at­siųs­ta mo­te­ris il­giau dirb­ti ne­be­no­rė­jo, jai ge­riau gau­ti pa­šal­pą.

„Aš tik­rai ne­gal­vo­jau, kad žmo­nės kai­me taip ne­no­ri dirb­ti, tik žiū­ri, kaip gau­ti pa­šal­pas ir nie­ko ne­veik­ti. Čia di­džiau­sia pro­ble­ma ver­slui, o ne, kaip kaž­kas sa­ko, dau­gy­bė tik­rin­to­jų ar kon­tro­lie­rių. Kiek dir­bu val­gyk­lo­je, nie­kas prie ma­nęs iš vals­ty­bi­nių įstai­gų ar sa­vi­val­dy­bės be rei­ka­lo ne­ki­bo. Pa­ti sten­giuo­si, kad vai­kams mais­tas bū­tų ge­ras, pa­ti ren­kuo­si ir ve­žuo­si iš par­duo­tu­vių pro­duk­tus, nes, kaip pa­ste­bė­jau, tie­kė­jai kar­tais at­vež­da­vo vai­kams per rie­bų ar ne­la­bai ko­ky­biš­ką mais­tą.

Ži­no­ma, no­rint vai­kams, jų tė­vams, mo­ky­to­jams įtik­ti, rei­kia ne­re­tai pa­suk­ti gal­vą, kaip pa­teik­ti ska­nes­nį ir įvai­res­nį mais­tą už ski­ria­mus pi­ni­gus. Keis­ta, kad ne­mo­ka­mam mo­ki­nių mai­ti­ni­mui vals­ty­bės duo­da­mi pi­ni­gai tre­ji me­tai ne­di­din­ti, o per tą lai­ką kiek pa­bran­go pro­duk­tai?“ – svars­to I. Za­gurs­kie­nė.

Ruo­šė­si rink­ti uo­gas ir gry­bus

Ka­dan­gi moks­lo me­tai jau bai­gia­si, o va­sa­rą mo­kyk­los val­gyk­la už­si­da­ro, Ire­na ruo­šė­si rink­ti uo­gas ir gry­bus, juos par­duo­ti ir už­si­dirb­ti. Ta­čiau at­si­ti­ko taip, kad mo­te­rį su­do­mi­no Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos skel­bi­mas, kad jos pa­sta­te nuo­mo­ja­mos ka­vi­nės pa­tal­pos. Ka­vi­nė čia ne­vei­kia be­veik de­šimt­me­tį, pas­ta­ruo­ju me­tu sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja, įren­gu­si at­ski­rą įė­ji­mą iš Ro­tu­šės aikš­tės, jau skel­bė šeš­tą nuo­mos kon­kur­są. I. Za­gurs­kie­nė nu­spren­dė šia­me kon­kur­se da­ly­vau­ti. 100 kv. met­rų sa­vi­val­dy­bės ka­vi­nės pa­tal­pas, už kvad­ra­ti­nį met­rą mo­kant 78 cen­tus per mė­ne­sį, jos ma­žo­ji ben­dri­ja „Iru­tės pie­tūs“ iš­si­nuo­mo­jo de­šim­čiai me­tų. Šian­dien ji jau tvar­ko­si ka­vi­nės vi­dų, už­si­sa­ki­nė­ja rei­ka­lin­gus bal­dus ir pla­nuo­ja ka­vi­nę ati­da­ry­ti ar­ti­miau­siu me­tu: jei vis­kas ge­rai pa­si­seks, gal jau ba­lan­džio pa­bai­go­je.

Pa­ti Ire­na svars­to, kaip pa­puoš­ti ka­vi­nės sie­nas, kaip su­ri­kiuo­ti bal­dus, kad lan­ky­to­jams bū­tų pa­to­gu ir jau­ku. Ar ne­si­bai­mi­na­ma kon­ku­ren­ci­jos, juk ap­link mies­to cen­tre vei­kia ne­ma­žai vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­gų?

„To ne­bi­jau, žmo­nės ga­lės rink­tis. Aš ke­ti­nu siū­ly­ti kom­plek­si­nius ne­bran­gius, bet tik­rai ne­pra­stus pie­tus. Juk vi­sos ka­vi­nės pro­duk­tus už­sa­ko pas tuos pa­čius tie­kė­jus ir maž­daug to­kio­mis pat kai­no­mis, ta­čiau pa­ruoš­tų pa­tie­ka­lų kai­nos jau pri­klau­so nuo ka­vi­nių sa­vi­nin­kų – kiek jie in­ves­tuo­ja į sa­vo įstai­gų ap­lin­kos gra­ži­ni­mą, kiek jie pa­tys no­ri už­dirb­ti, o tai at­si­lie­pia kai­noms. Man svar­biau­sia, kad lan­ky­to­jai bū­tų pa­ten­kin­ti mais­tu, kad no­rė­tų su­grįž­ti, siek­siu, jog ma­no mais­tas ka­vi­nė­je bū­tų toks ska­nus kaip pas ma­mą. Gal­vo­ju ir apie ne­mo­ka­mą ar­ba­tą sen­jo­rams po­pie­tė­mis, te­gul žmo­nės at­eis, pa­ben­draus“, – pa­sa­ko­ja I. Za­gurs­kie­nė.

Ji dar­bui šio­je ka­vi­nė­je jau tu­ri su­si­ra­du­si bar­me­ną, vi­rė­ją taip pat nu­si­žiū­rė­ju­si. Op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­si Ire­na įsi­ti­ki­nu­si, kad jai tu­rė­tų sek­tis ir šio­je ka­vi­nė­je kaip mo­kyk­los val­gyk­lo­je: „Jei gal­vo­čiau ki­taip, ka­vi­nės ne­bū­čiau nuo­mo­ju­si. Aš jau toks žmo­gus, jei ko imuo­si, tai rim­tai. Sū­nūs už­au­gin­ti, anū­kus yra kam pri­žiū­rė­ti, na­mie sė­dė­ti ne­no­riu, man rei­kia veik­los ir to­kios, ku­ria pa­ti ti­kė­čiau.“

Mo­te­ris tu­ri min­čių iš Prie­nų su­grįž­ti gy­ven­ti į Aly­tų: „Čia tik­rai gra­žus, su­tvar­ky­tas mies­tas, tik rei­kia tai no­rė­ti pa­ste­bė­ti, mo­kė­ti pa­si­džiaug­ti. Kiek­vie­nas mes tu­rim ieš­ko­ti ir su­ras­ti sa­ve, be už­si­spy­ri­mo ir di­de­lio dar­bo nie­ko ne­pa­vyks pa­siek­ti. Dar rei­kia ir sėk­mės, aš ja kol kas ne­si­skun­džiu.“

alytausnaujienos.lt



Verslas

Beauty access permanent make up banner 300x500
Beauty access permanent make up banner 300x500
Beauty access permanent make up banner 300x500
Beauty access permanent make up banner 300x500
Beauty access permanent make up banner 300x500