Skelbimai

Užsienio lietuvių pinigai nekompensuoja tik senjorų ilgesio

Užsienyje gyvenantys lietuviai savo išvykimu tarsi sukūrė naują verslo nišą Lietuvoje – tai priežiūra garbingo amžiaus amžiaus artimiesiems. Už pagalbą senjorams toli gyvenantys giminaičiai pasiryžę mokėti nemažus pinigus. Jie išties padeda išspręsti begalę rūpesčių, tačiau nupirkti galima ne viską.

Andrea Piacquadio/Pexels nuotr.
Andrea Piacquadio/Pexels nuotr.

Iš Lietuvos prieš beveik du dešimtmečius išvykęs, Londone įsikūręs ir iki šiol gyvenantis Darius šiuo metu atostogoms skirtą laiką leidžia Lietuvoje, tačiau į gimtąją šalį vyras sugrįžo ne pailsėti.

„Mano mama – jau tokio amžiaus, kad reikia jai padėti susitvarkyti nemažai dalykų buityje. Jų prisikaupia, todėl tenka nuolat grįžti ir spręsti įvairiausius rūpesčius. Jų yra begalė ir nuolat. Reikia suspėti viską sutvarkyti.

Manau, kad su tuo pačiu susiduria daugybė mano kartos Anglijoje gyvenančių lietuvių, jų atostogos turėtų būti panašios“, – pasakojo vyras.

Iš tiesų, Lietuvoje šiuo metu gyvena daugybė senjorų, kurie vieniši liko dėl to, kad artimiausi jų giminaičiai emigravo. Jeigu šie neturi galimybių dažnai lankyti ir prižiūrėti senjorų, tuo tenka pasirūpinti valstybei arba privatūs priežiūros paslaugos teikėjai, kuriems už darbą moka emigrantai.

Šiais laikais senjorams galima nupirkti beveik viską.

Pinigais nekompensuojamas tik ilgesys.

qiv/Flickr nuotr.

Senjorų neskirsto

Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerija sutinka, kad šalyje šiuo metu gali būti nemažai garbingo amžiaus gyventojų, kuriems priežiūra reikalinga dėl to, jog artimiausi jų žmonės yra toli užsienyje.

Tačiau tokie žmonės neišskiriami į atskirą statistinę grafą.

„Senjorai Lietuvoje gali gauti pagalbą nepriklausomai nuo to, ar jie yra vieniši ar turi artimuosius, kurie negali jais tinkamai pasirūpinti, nes dienomis dirba, dažnai išvyksta į komandiruotes arba tiesiog gyvena atskirai, kitoje vietovėje ar šalyje.

Jeigu senjorų vaikai, artimieji, kaimynai ar kitų įstaigų darbuotojai, pavyzdžiui, medikai, mato, kad žmogus negali savarankiškai tvarkytis kasdieninėje veikloje ar turi gilesnių problemų, turi savivaldybei ar seniūnijos socialiniam darbuotojui pranešti apie paslaugų poreikį senjorui.

Kreiptis į savivaldybę gali ir pats senjoras, jam užpildyti prašymą ir kitus dokumentus padės savivaldybės, seniūnijos darbuotojai arba socialinis darbuotojas, atvykęs į jo namus, jis įvertins kokios pagalbos reikia senjorui“, – portalui ANGLIJA.today sakė ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja Edita Banienė.

Pagal ministerijos nuostatus, jeigu reikia pagalbos buityje, ji gali būti teikiama į namus (iki 10 valandų per savaitę).

Jei reikia daugiau pagalbos dienos metu, gali būti dienos socialinė globa į namus (iki 40 valandų per savaitę).

Tik jeigu šių priemonių nepakanka – reikalingos ne tik socialinio darbuotojo, bet ir kitų specialistų teikiamos paslaugos – senjorai gali būti apgyvendinami globos namuose.

Anglijos lietuvių artimųjų – mažuma

Tačiau ne visi nori, kad jų artimieji atsidurtų globos namuose – dažniausiai senjorai gerai jaučiasi jiems įprastoje aplinkoje, savo namuose, kuriuose praleido didžiąją dalį gyvenimo.

Tokiu atveju gelbsti privatūs paslaugų teikėjai.

Vilniuje socialinės priežiūros paslaugas teikiančios VšĮ „Priežiūra ir pagalba senjorams į namus“ atstovė sako, kad apie 75 proc. visų įstaigos prižiūrimų žmonių yra emigravusių lietuvių artimieji.

„Daugiausiai tai lietuvių, prieš 20-30 metų emigravusių į JAV, Australiją, Kanadą ir kitas tolimas šalis, tėvai.

Jiems jau 80-90 metų.

Kartai, kuri emigravo į Angliją, tokių paslaugų prireikia retai – jų tėvai dar gana jauni ir geba pasirūpinti patys savimi. Jeigu kas nors kreipiasi iš Jungtinės Karalystės, tai dažniausiai savo seneliais pagalbos norintys anūkai“, – bendras tendencijas apžvelgė senjorų priežiūra siūlanti specialistė.

Anot jos, Lietuvoje likę senoliai nedemonstruoja nuoskaudos, kad artimieji išvyko svetur – priešingai, džiaugiasi kad vaikai susikūrė geresnius gyvenimus, nors pasitaiko liūdesio valandėlių.

„Visi tėvai džiaugiasi, kad vaikams sekasi, bet kartu ir liūdi, jog jie toli. Tačiau paskui juos važiuoti nenori: bijo tapti našta, be to, jie su tuo yra susitaikę ir per 20-30 metų išmokę gyventi be artimiausių žmonių šalia.

Reikia gyventi toliau – toks jų požiūris“, – patirtimi dalijasi moteris.

Sugedusio unitazo netvarkys

VšĮ „Priežiūra ir pagalba senjorams į namus“ paslaugos kainuoja nuo 325 iki 500 eurų per mėnesį – už tai prižiūrėtojai su senjorais kasdien praleidžia 2-4 valandas.

„Tai pagalba buityje, elementari namų ruoša, maitinimas, asmens higiena, kiti kasdieniai rūpesčiai.

Aišku, senjorams reikia bendravimo, kad nesijaustų vieniši. Juk 90-95 metų žmogaus draugų ratas yra labai nedidelis ir mažėja, todėl paprasčiausio pasikalbėjimo labai reikia.

Būna, kad namuose prireikia smulkių remonto darbų. Tačiau tokiu atveju mes tik tarpininkaujame savo klientams, iškviečiame specialistus – santechniką, elektriką ar valytoją – o už darbą jiems sumoka užsienyje gyvenantys artimieji.

O kartais jie patys sutvarko tokius rūpesčius, kai aplanko senolius“, – apie vienišų senolių kasdienybę kalbėjo pašnekovė.

Anot jos, privatūs paslaugų teikėjai Lietuvoje galėtų atlikti ir valstybės deleguotus darbus, mat dabartinė tvarka ne visada padeda pasiekti tikslą.

„Dabar valstybė senjorui moka pinigus, skirtus jo priežiūrai. Tačiau senoliai juos taupo arba atiduoda artimiesiems, tad tikslas lieka nepasiektas.

Būtų geriau, jeigu ta suma būtų sumokėta priežiūros paslaugų teikėjui, tai vadinamoji integrali pagalba į namus. Taip ne tik būtų užtikrinta pagalba, bet ir garantuota, jog pinigai panaudoti pagal paskirtį.

Užsienyje – tai dažna praktika. Lietuvoje irgi einama link tokio modelio“, – sakė paslaugos teikėja.

pxfuel.com nuotr.




Socialinė raida

ANGLIJA.today
Nedirbi?
ANGLIJA.today