Skelbimai

Koks artimųjų elgesys padeda vaikams, o koks – kenkia, kai jų tėvai skiriasi

Skyrybos vadinamos antra pagal skausmingumą patirtimi po artimojo netekties. Dar sunkiau, jei šeima subyra toli nuo artimųjų, kurie padėtų, paremtų. „Posakis, jog didžiausias giminė yra šalia gyvenantis kaimynas, tokiu atveju įgauna net ir pažodinę prasmę“, – sako psichologė-psichoterapeutė Asta Groblytė, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ vedanti išėjimo iš skyrybų krizės grupes.

pixabay.com nuotr. / Santuokos sertifikatas
pixabay.com nuotr. / Santuokos sertifikatas

Kad ir kokia situacija būtų, svarbu atkreipti dėmesį į vaikus, kurių tėvai skiriasi. „Kai kasdien matai vaiką, lengviau nepražiūrėti, kad kažkas jam ne taip. Atstumas tai apsunkina. Tačiau tokiu atveju artimiesiems gali padėti paprastas žinojimas, kad skyrybų metu vaikas išgyvena tokio pat stiprumo jausmus, o kartais net didesnius, kaip ir jo tėvai. Todėl vaikams reikia papildomo dėmesio, o paskui pagalbos, kurios nereikia bijoti pasiūlyti“, – akcentavo A. Groblytė.

-Ką reikėtų žinoti artimiesiems apie vaikus, kurių tėvai skiriasi?

-Kad tėvų skyrybos jiems – didelis emocinius sukrėtimas, galintis trukti mėnesius, metus ir daugiau. Kad vaikai šiuo metu išgyvena itin stiprius jausmus ir yra linkę kaltinti save dėl tėvų skyrybų.

Išoriškai akivaizdu ar nesimato, tėvų skyrybų krizė vaikams yra labai sunki nepriklausomai nuo jų amžiaus. Net suaugusiems vaikams tėvų skyrybos gali sukelti didelę krizę.

Asmeninio archyvo nuotr. / A. Groblytė

-Kalbėti ar nekalbėti su vaiku apie jo tėvų situaciją, jei jis pats neužsimena?

-Priklauso nuo ryšio su vaiku. Tačiau kartais klausimas kalbėtis ar nesikalbėti suaugusiems kyla iš to, kad apie skausmingas patirtis jiems patiems kalbėtis labai baisu, neretai įsivaizduojama, kad tai dar labiau padidins vaikų skausmą. Tiesa ta, kad kalbėjimasis skausmo nedidina, tik padeda jį atskleisti, išreikšti. Kai jausmus išreiškiame, jie tampa mažiau grėsmingi. Kalbėjimasis – įvardijimas padeda išvengti galimų nesusipratimų, nepamatuotų įsivaizdavimų, baimių, kurių vaikai dažnai turi. Pvz., mano tėvai išsiskyrė ir daugiau aš pas močiutę Kalėdoms nebevažiuosiu. Girdėjau, kad kai tėvai skirsis, jie mane pasidalins - kaip? Jeigu aš būsiu geresnis, gal tada tėtis nebeišeis?

-Atrodo, paprasti dalykai, bet vaikui – labai svarbūs?

-Taip. Ir kalbėjimasis apie tai mažina nežinią ir nesaugumo jausmą, nes įsivaizduojamos baimės dažnai būna baisesnės už tikrovę. Kita vertus, atviras bendravimas su vaiku rodo, kad mes jį vertiname, gerbiame, laikome sau lygiu. Tai augina tarpusavio pasitikėjimą, vaikui suteikia patikimą kontaktą.

-Kokio amžiaus skyrybų vaikams artimųjų pagalba ypač svarbi?

-Vargu ar galima būtų išskirti amžiaus tarpsnį, kai mažiau reikalinga pagalba. Artimųjų parama svarbi kiekvienam vaikui, nuo amžiaus tik skiriasi, kaip jis vertina susidariusią situaciją. Skiriasi kalbėjimo būdas.

Kai kada patys besiskiriantys tėvai labai padeda savo vaikams. Bet jei skyrybos dramatiškos, su daug tarpusavio pykčio, kaltinimų, tėvams gali tiesiog nepakakti emocinių jėgų atliepti, suprasti vaiko poreikius. Tuomet artimųjų pagalba gali būti ypač vertinga.

-Koks artimųjų elgesys ne palaiko vaikus, o tik trukdo, kai jų tėvai skiriasi?

-Pirmiausiai kalbėčiau apie artimųjų poziciją besiskiriančių tėvų atžvilgiu. Jie gali padėti vaikui tik tuo atveju, jeigu sugeba bent kažkiek atsiriboti nuo tėvų konflikto, nebūti griežtai vienoje pusėje.

Vaikui labiausiai trukdo vieno iš tėvų kritika, juodinimas, bandymas nuteikinėti prieš vieną iš tėvų. Čia – ne pagalba, o kenkimas, situacijos apsunkinimas.

Artimasis turi turėti galimybę į krizę šeimoje pažvelgti iš atstumo, suprasti, kad skyrybų situacijoje nebūna vieno kalto. Paprastai konfliktus kuria abu žmonės. Ir jų situaciją būtų gerai pamatyti kaip labai įskaudintų, labai didelį nesaugumą jaučiančių žmonių krizę. Kad ir ką galvotume apie besiskiriančios poros elgesį – vaikui tėvai vis viena yra patys brangiausi žmonės. Ir jis abu juos myli.

Geriausia, ką vaikas gali gauti po skyrybų – stabilius santykius su kiekvienu iš tėvų ir aiškumą, kas jo laukia.

-Prie to aiškumo savaip gali prisidėti ir artimieji?

-Labai. Pvz., jei vienas iš tėvų bjauriai elgiasi, skaudina vaiką, nevykdo pažadų, galima vaiką užjausti, bet aiškintis ir kalbėtis, kaip apsaugoti vaiką nuo tokio skaudinančio elgesio jau reikia su tėvais ar kitais suaugusiais, o ne vaiką nuteikinėti prieš.

-O ką daryti, jei po tėvų skyrybų vaikai užsisklendžia, tarsi dingsta iš artimųjų akiračio?

-Iš klausimo įsivaizduočiau, kad kalbama apie paauglį. Jei artimieji niekada neturėjo su juo didelės kalbos, nebus taip, kad paauglys puls dalintis skausmingais išgyvenimais. Greičiau paguodos ieškos pas draugus.

Bet jei neramu, jūs matote, kad su vaiku kažkas vyksta, o tėvai pernelyg užsiėmę savimi, tikrai verta pasikalbėti su tėvais, kaip jie mato situaciją ir paieškoti būdų užmegzti ryšį su paaugliu. Tai jam gali būti labai svarbu. Žinoma, reikia kūrybiškumo, pagalvojimo, kaip, tačiau visų pirma – nuoširdaus noro įeiti į kontaktą, noro suprasti, o ne priversti paauglį kažką padaryti ar pamokyti jį. Tam paaugliai tikrai alergiški.

-Kokios pozicijos laikytis artimiesiems bendraujant su vaikais, kai vienas iš tėvų akivaizdžiai piktnaudžiauja savo valdžia vykstant skyrybų procesui.

-Situacijų būna labai įvairių ir universalaus recepto nepasakysi. Piktnaudžiavimo būna visokio, tačiau jei toks elgesys pasimato tik per skyrybas, verta žinoti, kad paprastai žmogaus pastangos itin pabrėžti savo svarbą ir galią liudija apie giliai širdyje esamą didžiulį nesaugumo jausmą ir kritusią savivertę.

Skyrybų atveju natūraliai kyla daug nesaugumo, juk kontroliuojamas, įprastas gyvenimo etapas baigėsi ir prasidėjo krizė – permainų ir nestabilumo metas. Tokiu atveju gali padėti bet kas, kas padeda pasijusti saugiau, atgauti situacijos kontrolės jausmą, pasitikėjimą savimi. Tuomet poreikis demonstruoti savo galią gali sumažėti. Tačiau ne visada iš karto.

Kaip elgtis artimiesiems tokiu atveju? Visų pirma pasiūlyti pagalbos – kad ir elementarios, buitinės, prižiūrint vaikus ar pan. Tai gali būti labai svarbu.

Niekam nėra lengva su užuojauta žiūrėti į valdžia piktnaudžiaujantį žmogų. Tačiau tokiu atveju kaip niekad vertingas gebėjimas ramiai laikytis savo, užuot pasidavus pagundai kaltinti.

Bendraujant su vaikais, kurių tėvai piktnaudžiauja valdžia, svarbus ramus buvimas kartu, patvirtinimas, kad krizė praeis. Kita vertus, jei piktnaudžiavimas valdžia išvirsta į emocinį ar fizinį smurtą vaikų atžvilgiu, to toleruoti tikrai negalima. Čia ta vieta, kur reikia elgtis ryžtingai ir griežtai. Ką daryti konkrečioje situacijoje, galima pasitarti su specialistais. Neseniai atidaryta „Tėvų linija“ – puiki pagalba tokiais atvejais ir tikrai verta paskambinti specialistams ir pasikalbėt.

-Ką gali ir ko negali skyrium gyvenančiojo vieno iš tėvų giminė (tėvai, broliai, seserys), jeigu jiems po skyrybų sudaromos kliūtys bendrauti su vaikais?

-Artimieji gali bandyti siekti vienintelio dalyko – pokalbio, kuriame nebūtų tarpusavio kaltinimų, o būtų nuoširdžiai ir tikrai vadovaujamasi vaiko interesais. Gali tekti išlaukti, kol emocijos nuslūgs, bus galima prisibelsti iki žmogaus.

Artimiesiems gali būti sudėtinga išsireikalauti, kad jiems būtų leista matytis po skyrybų su vaiku, jei tėtis ar mama nesutinka. Ir vis viena, susitarimas galimas tik tuomet, kai esi pajėgus atsiriboti nuo kaltinimo, kai gali vadovautis nebe savo nuoskaudomis, o vaiko interesais.

-Klaida ar teisinga bendraujant su vaikais, kurių tėvai skiriasi, per daug neakcentuoti pasikeitusios situacijos, „nelįsti į dūšią”, „nejaudinti”, „negraudinti”.

-Pačiame klausime justi iliuzinė nuostata, kad jeigu mes nekalbėsime apie skaudžius dalykus, jie kažkur išnyks ir jų tada nebus. Tačiau taip nėra. Priešingai – pagalba reiškia nepalikti vaiko vieno su jo sunkiais jausmais, padėti jam juos išgyventi. Svarbiausia žinutė – kad jūs nebijote klausytis skaudžių dalykų. Toks kalbėjimasis ne didins skausmą, o tik padės atskleisti, kas vyksta vaiko galvoje ir širdyje.

Kaip skirtingo amžiaus vaikus paruošti tėvų skyryboms, kad kuo mažiau būtų pakenkta jų raidai? Kaip likti tėčiu/mama po skyrybų? Pagaliau – kaip būti pakankamai geru patėviu/pamote? Tai tik maža dalis klausimų, į kurios bandoma atsakyti Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ užsiėmimuose tėvams apie bendravimo su vaikais ypatumus skyrybų metu ir po jų.

Lapkričio 24 d. seminarą „Kaip giminės ir artimieji gali palengvinti skyrybų patirtį vaikui“ ves psichologė A. Groblytė.

2016 m. Lietuvoje registruotos 8879 ištuokos, su vienu iš tėvų dėl skyrybų augti liko 6 tūkst. 692 vaikai. Tačiau ir tai neatspindi realios situacijos – daugelis su vienu iš tėvų gyvenančiųvaikų nepatenka į skyrybų statistiką, nes trečdalis vaikų gimsta ne santuokoje.




Socialinė raida

ANGLIJA.today
Nedirbi?
ANGLIJA.today