Neturi piniguNeturi piniguNeturi pinigu

Iš už jūrų marių – malda už lietuvius svetur

Paradoksalu, tačiau skubant ir siekiant turėti daugiau prarandame pačius didžiausius turtus – dėmesį sau ir kitiems. Skubėjimas tapo ne priemone, o yda, kurios, deja negalime atsikratyti net tuo metu, kai tiesiog būtina susikaupti – kalėdiniu laikotarpiu. Lietuvoje veikiančio vienuolių pranciškonų Mažesniųjų brolių ordino provincijos brolis Benediktas Jurčys iš skubos pataria išsivaduoti labai paprastai: užduoti klausimus sau.

Iš už jūrų marių – malda už lietuvius svetur
Iš už jūrų marių – malda už lietuvius svetur

Šis ordinas Lietuvoje plačiai žinomas ne kaip uždara ar asketiška bendruomenė, priešingai – jis telkia žmones bendrystei ir jau daug metų suburia juos į masinį paramos renginį – „Vilties bėgimą“ Klaipėdoje, kuris skirtas šv. Pranciškaus onkologijos centro veiklai – ligonių ir jų artimųjų terapijai.

Be jo kasmet vyksta daugiau nei 20 vilties renginių, visų jų tikslas – vienybė ir parama tiems, kuriuos užklupo įvairios negandos.

Tačiau viltis nėra būtinybė tik kritiniais gyvenimo momentais, sako brolis Benediktas, siunčiantis labų dienų visiems svetur gyvenantiems lietuviams ir primena – mes už jus meldžiamės.

– Jūsų ir Jūsų ordino darbai dažnai susiję su viltimi. Ar šiam žodžiui būtinas dėmesys prieš didžiąsias metų šventes? Kodėl?

– Viltis nėra optimizmas; ji reikalinga kiekvienam gyvenimo momentui. Vilties žmonės sugeba nušvisti viltimi ligos ar net mirties akivaizdoje, tuomet atsiveria naujos prasmės, kuriasi motyvacijos naujai gyvenimo pradžiai.

– Ką Jūs patartumėte tiems, kuriems didžiųjų švenčių laukimas kelia ne džiaugsmą, o įtampą – tuo šiandien gana dažnai pasiskundžiama: per daug ruošos, per daug puošmenų, per daug reikalų...

– Apskritai, mes esame greičio nelaisvėje. Skubėjimas trukdo gėrio, meilės, gailestingumo įsišaknijimui... Mūsų neturėtų tenkinti paviršutiniškas gyvenimas. Deja, mes vis labiau prarandame dėmesį sau ir kitiems, atsiranda nerimas, įvairios įtampos, nespėjame kitiems atsiliepti, dingsta atsakomybė, užmirštame rūpintis savo gyvenimu kaip Dievo dovana.

To pasekmė – esame patys sau nemalonūs.

Mano patarimas visiems vienas ir tas pats: sugrįžkime prie klausimų. Pradėkime savęs klausti – kodėl aš gimiau? Ką aš čia veikiu? Kokia mano gyvenimo misija, vizija, tikslas? Žmogus gyvas, kolei sugeba suformuluoti klausimą. Žmogus be klausimų – tai žmogus be svajonių.

Prašau Jūsų, pasveikinkite save ir šių švenčių proga sau atsakykite: kas yra žmogus? Kas yra žmogus žmogui?

– Viltis buvo dažnas motyvas tų, kurie ryžosi išvykti iš Lietuvos. Dabar, apsirūpinus ir įsitvirtinus svetur – komforto zonoje – viltis ir tikėjimas neretai tampa nereikalingi. Kaip manote – kodėl tokioje pozicijoje dvasinės malonės žmogui tampa nebūtinos?

– Vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti nėra paprasta. Kiekvieno žmogaus identitetą kuria ir nulemia daugelis aplinkybių. Žmogaus pasaulėžiūra, pasaulėjauta, pasaulėvaizdis yra atspindys psichinės sveikatos, kuri, kaip nekeista, yra ugdoma.

Ji itin priklauso nuo „maisto“ kokybės – reikia įvertinti kokias knygas žmogus skaito, kaip ir kokią muziką klausosi, kaip ir kokius menus vertina? Žinoma, ar buvo, ar yra mylimas? Kiekvienas žmogus kitų yra ugdomas labiau, negu pats sau skiria tam laiko. Čia randame atsakymą kodėl kartais dvasinės malonės žmogui tampa nebūtinos.

Milijardierius, „Apple“ kompanijos įkūrėjas Steve’as Jobsas tik susirgęs suprato gyvenimo esmę – mokykime vaikus būti laimingais, o ne kaip užsidirbti pinigų; svarbesnė ne daikto kaina, o jo vertė; laikrodis už 30 eurų rodo tą patį laiką kaip ir laikrodis už 3000 eurų ir t.t.

– Kuo vidinei žmogaus būsenai svarbus ryšys su Tėvyne? Ypač tiems, kurie šiuo metu yra toli nuo Lietuvos?

– Laikų pabaigoje Dievas mūsų nekaltins ir asmeniškai neklaus kodėl tu netapai šventuoju? Bet gali paklausti – kodėl tu savo gyvenimą taip apleidai?

Tu esi ąžuolo gilė, tu privalai išaugti į medį galiūną... nepavydėk vyšniai!

Nėra lietuvio be Tėvynės. Jis gali būti ir gyventi už Tėvynės ribų, bet jo DNR įrašyta Lietuva. Žmogaus dvasiniame gyvenime Tėvynė, jos teritorija įgauna kitą mastelį, kalbame apie Dievo karalystę, kurios pirmiena yra krikščionių bendruomenės, parapijos.

Seniai seniai teko skaityti modernios psichologijos knygutę, kurios autorius buvo išskyręs tris pasaulio tautas: kinus, žydus ir lietuvius. Kodėl? Kinai, kur jie bebūtų, kuria China town; žydų bendruomenė – uždara, o lietuviai – labiausiai mokantys prisitaikyti. Prisitaikyti prie naujų iššūkių reiškia juos įveikti. Tad linkiu išlikti lietuviais visose gyvenimo situacijose. Tuo pasaulis bus tik gražesnis.

Na, o gyvenančių „toli“ nuo Tėvynės yra daug ir pačioje Lietuvoje. Mano klausimas: kaip juos susigrąžinti į Lietuvą?

Linkiu apstaus ir laimingo gyvenimo Jums, esantiems už jūrų marių. Mes už jus meldžiamės!

– Viešoje erdvėje matyti, kad populiariausi šventiniai palinkėjimai yra „laimingų“, „sėkmingų“, „džiaugsmingų“, „sočių“ švenčių. Kokį žodį prie linkėjimų pridėtumėte Jūs?

– Šv. Kalėdų proga kiekvienam iš širdies gilumos linkiu: pasielk kaip Dievas, tapk žmogumi!

Iš už jūrų marių – malda už lietuvius svetur
Embassy




Socialinė raida

Ruta BPN banner
Ruta BPN banner
Ruta BPN banner
Ruta BPN banner
Ruta BPN banner