Skelbimai

Iš JAV į tėvynę grįžusi emigrantė nusivylusi: ar tai ta Lietuva, į kurią aš grįžau? (9)

Prieš šiek tiek daugiau nei dvejus metus grįžau iš emigracijos. Iš svajonių šalies Amerikos, nes, kad ir kaip gerai ten sekėsi, kokį gerą darbą turėjau ir kaip gerai uždirbau, traukė namai. Norėjosi būti ten, kur sava kalba, savi žmonės, šeima, sava kultūra.

Pexels nuotr. / Iš JAV į tėvynę grįžusi emigrantė nusivylusi: ar tai ta Lietuva, į kurią aš grįžau?
Pexels nuotr. / Iš JAV į tėvynę grįžusi emigrantė nusivylusi: ar tai ta Lietuva, į kurią aš grįžau?

Grįžau, susiradau gerai apmokamą darbą, kadangi tai labai svarbu norint Lietuvoje bent jau padoriai gyventi. Ir tikrai nesijaudinau, kad atlyginimas buvo tris kartus mažesnis nei Amerikoje, nes vis tik buvau namie. Ir kas dieną džiaugiausi Vilniaus vaizdais. Laukiau vasarų ir kelionių į pajūrį.

Su paskola įsigijau būstą, ir pagaliau pagalvojau, kad galiu atsipalaiduoti ir pradėti mėgautis ramiu gyvenimu tėvynėje. Bet, deja, išgirdus apie svarstomą darbo kodeksą, pasidarė negera. Ir nors Amerika tikrai nepasižymi geromis darbo sąlygomis, kitos Europos valstybės yra visai kas kita. O Lietuva gi Europoje, ar ne? Visiems politikams reikėtų nueiti padirbėti kasininkais, specialistais, banko darbuotojais, sargais, kad jie iš tiesų suprastų, kaip gyvena eilinis Lietuvos žmogus.

Apie atlyginimus nekalbu, nes ši tema yra aiški. Tačiau ta baimė, kurią sėja darbdavys, darbuotojų nesugebėjimas „pastovėti“ už save, nes jie žino, kad niekas jų negins, baimė kurti sau geras darbo sąlygas yra visa apimanti. Jei kas ir drįsta pakomentuoti darbdaviui apie darbo sąlygų pagerinimą, motyvaciją ir kitus, dalykus, kurie padėtų sukurti tokią darbo atmosferą, kurioje žmonės nejustų streso, sulaukia atsakymo – nepatinka, eik lauk. O tiek yra mokslinių tyrimų ir darbų prirašyta, kai kurios valstybės, ypač skandinavų, daug naujų metodų yra pradėję taikyti, tačiau Lietuva ir toliau tęsia vergiją.

Atrodo, tiek nedaug reikėtų, kad ta atmosfera darbe būtų gera – žmogiško, supratingo vadovo, net kai reikia siekti rezultatų – tai galima daryti žmogiškais metodais, motyvuojančios valdžios, kuri išklauso darbuotojų nuomones ir į jas (žinoma, ne į visas, nes filtras čia reikalingas) atitinkamai reaguoja. Kodėl gal tik kelios Vilniuje esančios įmonės vykdo savaitines darbuotojų apklausas dėl jų vadovų? Kodėl gal tik tose keliose įmonėse vadovams, kurių darbuotojai nėra patenkinti jais, ar darbu įmonėje, yra ruošiami tobulėjimo planai, arba su jais gražiai atsisveikinama? Tos įmonės puikiai veikia. Jų klientai neišeina, nes įmonės pirma rūpinasi savo darbuotojais tam, kad šie galėtų pasirūpinti klientais. O mūsų valdžia bando priimti įstatymą, kuris mus ne tik kad palieka tose sąlygose, kuriose esame, tačiau priverčia dar labiau bijoti.

Gal politikams vertėtų susipažinti su A. Maslow poreikių piramide? Nors ji yra pristatoma dar pirmakursiams universitete, o šiandien – gal jau ir mokykloje. Tačiau, atrodo, politikai jos nei matę, nei tikriausiai supranta pačių paprasčiausių žmogaus poreikių, užtikrinančių saugumą ir gerą savijautą.

Kita tema – dirbtinio apvaisinimo įstatymas. Kaip žmogus, kuriam tenka eiti patirti visą šį procesą, nesuprantu politikų ir kai kurių Lietuvos gyventojų neišprusimo ir nesupratimo. Pirma – visad puolama moteris, nors jau ne kartą buvo rašyta, kad 40 proc. atvejų nevaisingas būna vyras. Antra – kažkodėl, neįsigilinus, yra teigiama, kad dėl to kalti kontraceptikai, ankstyvas lytinis gyvenimas, abortai. Jei kas 6 pora susiduria su nevaisingumu, tai žiūrint pagal šiuos komentarus, Lietuvoje padaryta labai daug abortų. Ir jei jau nusileisti į šių komentarų lygį – pasižiūrėkite į brites ar amerikietes, kurios kontraceptikus vartoja nuo tikriausiai 13 metų, tačiau atėjus laikui gimdo vaikus. Nevaisingumas yra šiuolaikinio gyvenimo pasekmė, nors dar nėra iki galo ištirtas. Tačiau daug įtakos jam gali turėti stresas, kurį šiandien patiria dauguma žmonių (ir ne be darbdavių pagalbos), įvairių cheminių ir kitokių medžiagų pripumpuoti maisto produktai ir t.t.

Bet šiandien pasaulyje yra penki milijonai, taip – penki milijonai vaikų, kurie buvo pradėti dirbtiniu būdu. Jei kitos šalys turėtų tokius pat kvailus įstatymus, kiek kūdikių nebūtų gimę? Todėl, mieli politikai ir kiti, pasisakę už naująjį nevaisingumo įstatymą be prezidentės pataisų – pirma apsišvieskite, pasidomėkite, pakalbėkite su tais, kurie susidūrė su nevaisingumu ir tada drįskite kažką spręsti ar kritikuoti. Kaip viena moteris internete išsireiškė – tas, kas gali turėti vaikų, niekada nesupras tos gilios netekties jausmo, to siaubingo skausmo, kuris ateina, kai supranti, kad tu to niekada negalėsi. Todėl jei yra galimybė šio skausmo išvengti, kodėl politikai turi tai drausti?

Taigi, buvo gera grįžti į tėvynę, tikėtis, kad ji tave mylės taip pat, kaip ir tu ją, kad joje galėsi būti laimingu žmogumi, gyvenančiu pilnavertį gyvenimą. Deja, valdžia ir neišprususieji šią galimybę siekia atimti bandydami įvesti viduramžiais dvelkiančius įstatymus, atiminėdami žmogaus teisę rinktis, sėdami baimę. Galiausiai, varydami žmones iš Lietuvos.

Ar tai ta Lietuva, į kurią aš grįžau? Tikiuosi, kad ne. Tikiuosi, kad po kelių metų, su savo dirbtinio apvaisinimo pagalba gimusiais vaikais, darbe, kuriame nėra streso, stebėsiu kaip šalis tobulėja ir klesti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI.lt



Socialinė raida

pinigai paslaugos blue
Anglija.today skelbimai
pinigai paslaugos blue
Anglija.today skelbimai
pinigai paslaugos blue