Neturi piniguNeturi piniguNeturi pinigu

Anglijai duoklę atidavęs lietuvis grįžta namo Interviu

Jungtinės Karalystės lietuviai vis dar vienijasi į regionines bendruomenes, naujausia iš jų – Cambridge įkurta tautiečių organizacija. Įdomu tai, kad vienas iš iniciatorių po idėjos įgyvendinimo nutarė grįžti į Lietuvą. Kodėl – paaiškino jis pats.

Anglijai duoklę atidavęs lietuvis grįžta namo
Anglijai duoklę atidavęs lietuvis grįžta namo

2021 metų gegužės 26-oji laikoma oficialia Cambridge’o lietuvių bendruomenės „Ąžuolas“ įkūrimo data, išrinktas organizacijos pirmininkas, kuriuo tapo Nerijus Liubinas.

Steigiamajame susirinkime dalyvavo ir organizacijos gimimo liudytojais tapo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Alvija Černiauskaitė, Lietuvos ambasadorius šioje šalyje Renatas Norkus, Lietuvos policijos atašė JK Linas Pernavas.

Netrukus po oficialios registracijos prasidėjo pirmieji darbai, „Ąžuolas“ turi aiškią viziją, daug tikslų, tačiau nuo pirmųjų gyvavimo akimirkų susidūrė ir su rimtu iššūkiu.

Naujos lietuvių bendruomenės prisistatymas tautiečiams – su Nerijaus Liubino pagalba.

Nerijus Liubinas (ketvirtas iš kairės) oficialaus bendruomenės įkūrimo renginyje. Cambridge lietuvių bendruomenė Ąžuolas/Faceboo

– Nerijau, kaip nutarėte, kad šiame mieste reikia steigti lietuvių bendruomenę?

– Man, kaip ir kiekvienam Anglijos lietuviui, trūksta bendravimo su savo krašto žmonėmis. Susidaro įspūdis, kad visi esame susiskirstę į mažas grupeles, o vienijančio aktyvumo trūksta. Norisi susitikti, puoselėti savo tradicijas, skiepyti jas vaikams, kad jie nepamiršti mūsų gražios kalbos, turėti lietuvišką mokyklėlę.

Niekada neslėpiau savo noro ir nuostatos burtis visiems kartu, siekti bendrų tikslų. Su pavydu žiūrėdavau į Peterborougho ar kitų miestų lietuvių aktyvias bendruomenes, o galiausiai su bendraminčiais pavyko ją įsteigti ją ir Cambridge. Šis miestas yra tarsi aplink esančių mažesnių miestelių, kuriuose gyvena nemažai lietuvių, sostinė. Taigi, norime tapti tikru mūsiškių centru. Jau spėjome organizuoti kelis renginius.

Taip pat turime tikslą padėti lietuviams, kurių galimybės dėl kalbos barjero yra ribotos, padėti stresinėse situacijose, kai reikia gebėti susigaudyti, kaip spręsti vienus ar kitus iššūkius čia, Anglijoje. Reikia padėti vieni kitiems.

Gegužės 26-ąją viena mano svajonė tapo realybe.

O tada išsipildė kita.

– Kokia?

– Paaiškėjo, kad grįžtu į Lietuvą.

– Bet ar viena svajonė netrukdys kitai?

– Mano gyvenimas per mėnesį apsivertė kelis kartus, tačiau tikiuosi, kad mano išvykimas nesutrukdys bendruomenei gyvuoti. Manau, kad rasiu, kam perduoti pirmininko pareigas, dabar man teks jas kurį laiką eiti nuotoliniu būdu.

– O pati bendruomenės idėja – ar tai spontaniškas sumanymas, ar ilgai brandinta mintis?

– Aš pats jau 13 metų gyvenu JK, dvejus pastaruosius metus – Cambridge. Jau būdamas čia per televiziją pamačiau reportažą apie vienos Anglijos lietuvių šeimos tragediją kalbančią JKLB pirmininkę Alviją Černiauskaitę, tada spontaniškai pagalvojau, kad tai žmogus, kuris gali padėti įkurti bendruomenę, nes žinių trūko.

Paskambinau jai, tai buvo teisingas sprendimas – pirmininkė nuosekliai paaiškino, kaip reikia elgtis, nurodė pagalbininkę, atsirado daug aiškumo.

Šis atvejis, beje, irgi įrodo, kaip tarpusavyje bendraujant lietuviams išsprendžiama daug klausimų.

Tačiau gyvenimas taip pakrypo, kad atsirado galimybė grįžti į Lietuvą.

– Ar tai – irgi spontaniškas sprendimas?

– Su šeima rimtai jį apsvarstėme. Pamanėme – Anglijai duoklė atiduota, dabar laikas Lietuvai. Esame dar tokio amžiaus, kai galime įrodyti esantys ko nors verti, išnaudoti galimybes, pasistengti dėl vaikų.

Atvirai kalbant, į Lietuvą traukė visada. Jausmas, kad čia esu tik svečias, niekada neišnyko, nors pavyko susikurti tikrai gerą gyvenimą.

– Ar Lietuvoje matote galimybių? Turite planą?

– Man atrodo, kad šiuo metu Lietuvoje dirbant tiek, kiek ir čia, galima susikurti panašų gyvenimą ir net geresnį. Tai jau nėra ta pati šalis, kuri buvo prieš 13 metų.

Tai matyti ir sugrįžus atostogų – pagal žmones gatvėse, jų automobilius, nukrautus stalus. Taip, jie pasiskundžia gyvenimu, bet gali būti, kad tai – tiesiog įprotis ar tautinis bruožas.

Lietuvoje viską pradėsime iš naujo. Renkamės vietą, kur gyvensime, svarstome apie sodybą Vakarų Lietuvoje. Aš jau gavau pora darbo pasiūlymų tarptautinėse kompanijose, atlyginimas panašus į anglišką.

Aišku, norime, kad mūsų vaikai augtų lietuviškoje aplinkoje, rasti jiems geras vietas mokytis, planai priklauso ir nuo to.

Tokie prioritetai.

– O per visą Jūsų gyvenimo JK laiką – ar daug bendravote su lietuviais?

– Kai atvažiavome jų čia buvo dar ne tiek daug, tačiau gretos vis plėtėsi. Susiformavo tam tikras žmonių ratas ir aplink mus – tai giminaičiai ir draugai. Tokių burbulų – daug, bet trūksta vienijančio elemento, kuris suteiktų šansą visiems susirinkti į vieną vietą.

Užsitarnauti lietuvio pasitikėjimą yra nelengva. Žinau, kad bendruomenei reikės laiko, plečiant savo gretas.

Kalbant bendrai, smagu kai čia atvažiavę lietuviai savo sunkiu darbu pelnė tikrai gerą vardą, garsina savo gimtinę.

Smagu ir tai, kad paskelbus planus įkurti bendruomenę, iš tautiečių sulaukiau daug palaikymo.

Tikiuosi, kad per artimiausius metus ši organizacija išsiplės ir pasieks savo tikslus.




Socialinė raida

Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas