Neturi piniguNeturi piniguNeturi pinigu

Žudantys pletkai

Šiandien Žemėje dominuoja žmogus, nors neseniai kita gyvybės forma – virusas – priminė, kad dar ne laikas mums jaustis nenugalimais planetos šeimininkais. Tačiau panašu, kad homo sapiens įveikė dar vieną egzistencinę krizę. Tai jau rodo kai kurie ženklai.

Žmogus nėra fiziškai stipriausias padaras, jis gamtos neapdovanotas nei grėsmingais ginklais, tokiais kaip aštrios iltys ar supergaliomis, tokiomis kaip mirtini nuodai. Jis negali įlįsti į kitą gyvūną ir jį ardyti iš vidaus, kaip daro mikroorganizmai, tokie kaip piktybinės ląstelės ar virusai.

Tai kodėl jis sugebėjo išlikti, jeigu žymiai stipresni krito, paneigdamas natūralios atrankos principą, pagal kurį dominuoja tie, kurie yra fiziškai stipresni?

Bestseleryje „Sapiens“, kurioje žmogus aprašomas kaip gyvūnų rūšis, knygos autorius Yuvalis Noah Harari pateikia vieną galimą versiją. Ji sunkiai pagrindžiama, tačiau labai patraukli dėl panašumo į tai, kaip žmogus elgiasi šiais laikais.

Taigi, knygoje Oxfordo universiteto istorijos mokslo daktaras teigia: homo sapiens išliko dėl to, kad sugebėjo apkalbėti. Pavyzdžiui, tokie jo gentainiai, kaip neandertaliečiai (fiziškai stipresni ir didesni) sumedžioję grobį tik numalšindavo savo alkį ir tuo jų susidomėjimas nudobtu gyvūnu pasibaigdavo.

Homo sapiens to neužteko. Pavalgius jam reikėdavo apkalbėti ne tik savo auką, bet kitus gentainius – tuos pačius neadertaliečius. Trumpiau tariant, rūpėjo pletkai. Homo sapiens buvo smalsus, o tai jį ir iškėlė aukščiau kitų gyvūnų.

Kitaip tariant, visiems gyvūnams rūpi saugumas ir kaip prikimšti pilvą, tačiau tik homo sapiens tuo nepasitenkino, jam reikėjo daugiau.

Taip per tūkstančius metų daugybė gyvūnų rūšių šiame pasaulyje neišgyveno, o homo sapiens – priešingai – plinta, ir kuo toliau, tuo labiau. Koronavirusas jį išgąsdino, pristabdė, tačiau nesulaikė.

Kas pasaulyje vyksta šiuo metu, žvelgiant iš šalies? Žmogus jau jaučiasi sotus ir saugus – vakcina ir kitos apsaugos nuo koronaviruso priemonės leido atsikvėpti lengviau, o grįžus saugumo ir sotumo jausmui reikia ko?

Žinoma, pletkų.

Pasaulio žiniasklaida ir diskusijos socialiniuose tinkluose puikiai patvirtina Yuvalio Noah Harario versiją. Koronavirusas jau kurį laiką yra antrame plane, nes žmonija susitelkusi į kitus dalykus.

Lietuviai ginčijasi dėl Stambulo konvencijos (nebūtina ją išmanyti norint pareikšti savo nuomonę – pagrindinė diskusijų taisyklė). Pasaulio dėmesys nukreiptas į buvusius britų karališkosios šeimos narius Harry bei jo žmoną Meghan.

Šiuo metu kaip įmanoma daugiau žmonių nori pasisakyti ką jie galvoja apie tai, kas su kuo miega, kas, ką, kam ir dėl ko pasakė, bando pasmerkti vieną žmonių grupę ir išaukštinti kitą. Komentarai jau neatitinka nuomonės apibrėžimo, pokalbiai neprimena diskusijos, greičiau veiksmus, kurių apibrėžimą galima rasti Lietuvos baudžiamojo kodekso 145 ir 155 straipsniuose (pasiskaitykite čia, jeigu įdomu).

Panašioms diskusijoms skiriamas toks didžiulis kiekis energijos, kurią nukreipus kita linkme, Lietuva jau tikriausiai turėtų savo koloniją Marse. Tačiau mes ginčijamės kas ir kuo geresnis už kitą. O jeigu dar pridėsime koronaviruso pandemijos neigimui skirtą energiją, tai tikriausiai jau augintume lietuviškas obelis kur nors Jupiteryje.

Įprotis pletkinti, anot mokslininko, įaugęs mums į DNR, niekur nedingo, tik dabar tam turime palankiausias istorijoje sąlygas.

Bet anksčiau mūsų rūšį gelbėjęs ir tobulėjimo link vedęs įprotis dabar galėtų ją pražudyti – o taip neabejotinai atsitiktų, jeigu neapykantos kitam kupini komentarai virstų realybe: juose per daug užuominų apie smurtą kitų gentainių atžvilgiu.

Berods, Rytų išminčiai yra pasakę: „Žmogau, bijok savo troškimų, jie gali išsipildyti“.

Iš tiesų, baisu net pagalvoti, kas atsitiktų suteikus absoliučią laisvę kai kuriems komentatoriams ir leidus jiems žodžius paversti veiksmais.

Prieš kelis dešimtmečius du diktatoriai tokią laisvę davė nacistinėje Vokietijoje ir sovietų sąjungoje: tada iš tamsos išlindę neišsilavinę, kompleksuoti tačiau apginkluoti psichopatai nuo žemės paviršiaus šlavė visus, kurie neatitiko jų pasaulio supratimo standartų. Koncentracijos stovyklos, gulagai, o dažnu atveju – ir mirtis laukė vien dėl tautybės ar pažiūrų.

Nors tokio elgesio pasekmes žmonija jaučia iki šiol, gali būti, kad skaudžios istorijos pamokos suvokiamos ne visiems. Kita vertus, laikais, kai siunčiame robotus į Marsą, žmogus jau turėtų suprasti, kad egzistuoja daugiau nei vienas požiūris ir mokėti jį toleruoti.

Dėl to darosi dar įdomiau – kas verčia žmogų rašyti „pamauti jį ant kuolo“ tuo metu, kai savo socialinio tinklo anketoje jis skelbia apie meilę artimam savo? Kas atsitiko komentatorei, kuri ten pat prisistato išsilavinusia gerame universitete, tačiau siūlo „išnaikinti“ dalį žmonių? Kodėl kelių žodžių be klaidų nesugebantis suregzti žmogus komentare ragina susidoroti su tais, kurie dešimtmečius paaukojo mokslui?

Pavydas? Pokštas? Menka savivertė? Apsimetinėjimas? Agresijos iškrova? Dėmesio troškimas?

Sunku tai suprasti ir paaiškinti. Bet vieną dieną atsakymai turėtų paaiškėti dėl tos pačios priežasties – dėl žmogaus smalsumo.

O iki to laiko žmonės ras apie ką kalbėti. Tuo galima ir pasidžiaugti – vadinasi, jie sotūs ir saugūs.

Tai yra autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone




Nuomonės

Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas