Neturi piniguNeturi piniguNeturi pinigu

Kodėl pastangos įtikinti antivakserius neveikia?

Koronavirusą neigiantys ir skiepų nuo Covid-19 nepripažįstantys žmonės ne visada gali paaiškinti savo nuostatas, argumentų – apart dezinformacijos – neturi, o faktus ignoruoja. JAV profesorė primena, kad jų perkalbėti neįmanoma, tačiau turi moksliniu tyrimu paremtą pasiūlymą.

Jie kartoja tuos pačius žodžius ir dalijasi tomis pačiomis nuorodomis, tačiau „avimis“ vadina likusią žmonijos dalį.

Išsivysčiusiose šalyse – tokiose kaip Jungtinė Karalystė ar Lietuva – pasiskiepijo jau daugiau kaip pusė suaugusiųjų gyventojų, o kai kurie žmonės dar delsia, tačiau yra aiški dalis, kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš vakciną ir negali racionaliai paaiškinti savojo pasirinkimo, į bet kokį faktą atsakydami krūva nuorodų į dezinformaciją.

Visose išsivysčiusiose šalyse yra taip pat, skiriasi tik proporcijos.

JAV akademikė ir autorė, ekonomikos sociologijos profesorė Brooke Harrington teigia, kaip šios visuomenės grupės galėtų bandyti susikalbėti.

Britų „The Guardian“ rugpjūčio 9-ąją publikuoja jos nuomonę, straipsnį, pavadintą „Kodėl pastangos įtikinti antivakserius neveikia?“ („Here’s why your efforts to convince anti-vaxxers aren’t working“).

Pateikiame visą jo tekstą.

„Žmonės nesiklauso pašalinių. Jiems reikia apsišvietusiųjų iš jų tarpo, kurie jiems galėtų pasiūlyti kopėčias išlipimui.

Ką mes turėtume daryti dėl žmonių, kurie atsisako skiepytis arba toliau neigia, kad Covid yra tikras? Debatai šiuo klausimu ne vieną mėnesį kelia aistras JAV. „Gerbkite juos!“, rėkia konservatyvūs komentatoriai. „Gėdinkite juos!“, ragina kai kurie. Kiti pataria jausti empatiją jiems – kaip dezinformacijos aukoms.

Tačiau augantis Delta varianto atvejų skaičius verčia kalbėti apie „nepasiskiepijusių pandemiją“, o neužtikrinti bandymai perkalbėti pandemijos neigėjus tiesia kelią į pyktį ir neviltį.

Puikiu to pavyzdžiu tapo visuomenės reakcija į reportažą apie tai, kaip Louisianos valstijoje po sunkios Covid-19 formos ligoninėje atsigaunantis vyras sako – geriau dar kartą tai iškęstų nei sutiktų skiepytis. Tuo metu daugelis pirmą kartą išvydo žmogiškąjį veidą mįslingo fenomeno apie kurį sveikatos apsaugos darbuotojai kalba nuo praėjusių metų: pacientai neigia viruso egzistavimą tuo pačiu metu, kai nuo jo miršta.

Ką mes turime daryti? Levas Tolstojus tą patį klausimą kėlė kalbėdamas apie kitą beviltišką problemą – skurdą. Sukčiavimo sociologija, viena iš mano tyrimų specializacijų pastaruosius 10 metų, siūlo kelis atsakymus.

1952 metais sociologas Ervingas Goffmanas išanalizavo sukčiavimo meną ir aprašė tyrimą straipsnyje „On Cooling the Mark Out“. Norint suprasti šį fenomeną, jis identifikavo kelis veikėjų vaidmenis: pirmas, „operatorius“, kuris vykdo nusikaltimą; antras „ženklas“ – sukčiaus taikinys; ir trečias „aušintuvas“ – sukčiaus sąjungininkas, kuris po apgaulės bando raminti auką ir verčia ją priimti sukčiavimo faktą taip, tarsi nusikaltimas atrodytų kaip neišvengiamybė.

Goffmanas pastebėjo, kad visi analizuojami „ženklai“ galiausiai supranta, kad buvo apgauti. Tačiau keista, jog aukos niekada dėl to nesiskundė ir nepranešė apie nusikaltimą atitinkamoms įstaigoms.

Kodėl?

Todėl, anot Goffmano, kad pripažinimas jog buvai apgautas būtų tokia baisi gėda, jog „ženklas“ išgyventų ją kaip tam tikrą socialinę mirtį – visų mūsų socialinių vaidmenų skausmingą pabaigą.

Vietoje to, kad dauguma aukų paprasčiausiai paneigtų apgavystę, jos tikina, jog taip buvo visą laiką. Tokiu būdu jos bando išsaugoti savo garbę ir išsisukti nuo socialinės mirties, tačiau tai leidžia sukčiui toliau veikti ir apgaudinėti kitus. Prioritetu pasirinkus savo įvaizdį dėl bendrojo gėrio, „ženklai“ renkasi bailų, savanaudišką kelią. Goffmanas net nebando vengti vadinti tokio elgesio „moraliniu žlugimu“.

2021 metais „moralinis žlugimas“ įgavo Covid sergančių ir pandemiją ligoninių palatose neigiančių antivakserių tiradų formą: jie verčiau saugos savo įvaizdį nei kitų žmonių gyvybes. Jie galėtų tai padaryti pasakydami tiesą ir įvardindami sukčių, tam užtektų pasakyti: „Covid yra tikras, skiepykitės“. Kai kurie taip daro. Bet dauguma – ne.

Todėl sudėtinga pateikti kitą išvadą nei tai, kad kai kurie žmonės sąmoningai renkasi saugoti save socialiai ir emocionaliai kitų žmonių kaina.

Goffmano darbas pateikia dvi paralelines strategijas kaip tvarkytis su žmonėmis, kurie įklimpo tarp klaidingų idėjų. Pirma, tai leisti jiems patirti tai, ką apibrėžia terminas „socialinė mirtis“. Bet antra, galbūt labiau veiksmingesnė, yra atskleisti ir įvardinti „aušintuvus“ ir kantriai siekti pandemijos neigėjus sugrąžinti į visuomenę, kurioje dominuoja priešingos idėjos.

Geriausi „aušintuvai“ yra tie, kuriais „ženklai“ pasitiki, žmonės, kurių nuomonę jie vertina. Daugumos žmonių nedomina atsitiktinė nuomonė, nors ji ir gera. Vietoje to mes rūpinamės savo „veidu“ ir statusu specifinėse bendruomenėse, kurios mums yra svarbios, jas sociologai Herbertas Hymanas ir Robertas Mertonas pavadino „informacinėmis grupėmis“ („reference groups“).

Kiekvienas priklauso tokioms grupėms, iš kurių dauguma yra persidengusios, tai šeimos, kaimynai, mokyklos ir darbo vietos, politinės priklausomybės. Šios grupės yra ne tik mūsų socialinių ryšių struktūros, bet ir pasitarnauja kaip vartų apsauga: įprastai mes tikime informacija, surinkta iš mūsų informacinių grupių ir ieškome tam pritarimo tarp grupės narių.

Covid neigėjai ir antivakseriai šiuo atžvilgiu yra lygiai tokie patys, kaip ir kiti: jie nenori informacijos ir patvirtinimo iš bet ko. Dėl tokie požiūriai kaip „gerbkime juos“, „gėdinkime juos“ ir „jauskime empatiją jiems“ nieko nepakeis. Pagarba, gėda ir empatija įgauna vertės ir daro poveikį tik specifiniuose socialiniuose tinkluose; taip pat ir su patikima informacija. Žmonėms, kurie laiko save „Fox Nation“ (žmonės, kuriems pagrindinis informacijos šaltinis yra TV kanalas „Fox“) informacinės grupės nariu, kitos žiniasklaidos („meinstryminė media“, „kvailių media“) pranešimai apie pandemijos apribojimus nebus verti pagarbos. Tačiau informacija iš Seano Hannity ar Tuckerio Carlsono („Fox TV“ laidų vedėjai) jeims atrodys labiau rimta.

Žiūrint iš labiau pragmatiškos perspektyvos, geros žinios yra tai, jog kai kurie įtakingi žmonės pradeda veikti kaip „aušintuvai“ pandemijos neigėjams kalba apie tai, jog skiepytis verta – tai veikia net ir tuo atveju, jeigu „aušintuvai“ dažnai yra, anot Goffmano teorijos, sukčiaus bendrininkai. Taigi, tokiu atveju kvietimas grįžti į realybę skamba iš artimos aplinkos.

Vis dėlto dar yra per mažai „Fox“ veidų ir respublikonų, kurie paragintų žmones skiepytis ir laikytis apribojimų. Mums reikia daugiau „aušintuvų“ ir jų reikia greičiau.

Vienas būdas tai padaryti yra rasti kitų informacinių grupių, kartu su žinomais TV veidais ar politikais, kurių žodžiai svarbūs pandemijos neigėjams ir antivakseriais. Socialiniai tinklai, žalingi kaip dezinformacijos platintojai, taip pat gali pasitarnauti tiesiogiai identifikuodami grupes, kurios kursto antivakserių sentimentus.

Šių grupių viduje galima nustatyti įtakingus narius, kurie gali atgręžti nugarą Covid neigimui ir paraginti kitus elgtis taip pat. Mes galime pasiųsti jiems žinutę su paramos pasiūlymu, ypač ten, kur informacinės grupės persidengia – tuose pačiuose miestuose, tarp to paties tikėjimo žmonių. Kuo labiau tarpusavyje susijusi grupė, tuo geriau. Mes galime šiems žmonėms pasiūlyti pagalbą jeigu jie buvo apgaule priversti reikšti abejones Covid. Arba mes galime pasakyti, kad mus sužavėtų jų pastangos pripažinti tiesą.

Tie žmonės gali neturėti milijoninės televizijos auditorijos, bet vis dėlto jie veiktų kaip potencialūs „aušintuvai“ savo informacinėse grupėse – internete ir ne. Kuo aukštesnis jų statusas tose grupėse, tuo labiau įtakingi jie bus tarp savo bendrakeleivių pandemijos realybės link; galbūt jie galės padėti kai kam sugrįžti į visuomenę ar bent užkirs kelią nuo grėsmės kėlimo kitiems.“

Brooke Harrington yra sociologijos profesorė Dartmouth koledže.

Photo link

Licence link




Nuomonės

Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas