Skelbimai

Britanija, kas tau nutiko?

Žvelgiant į naujausią istoriją gali susidaryti įspūdis, kad Europos Sąjungos piliečiai Britanijoje yra laukiami tik tada, kai jie yra „naudingi“. Ekspertai nagrinėja, kiek šioje versijoje tiesos ir pateikia savo įžvalgas.

„The Independent“ savaitgalį publikavo profesionalaus istorijo ir apžvalgininko, Jungtinėje Karalystėje vis dar gyvenančio italo Andrea Mammone’o nuomonę apie „Brexit“.

Nacionalizmą ir ksenofobiją nagrinėjantis mokslininkas spėja, kad priešiškumas imigrantams Britanijoje kilo dėl keistų jausmų mišinio, kuriuos žmonėms sukėlė „Brexit“ propaganda.

Kas laukia europiečius atstūmusios šalies? Gal jau matome pirmuosius ženklus?

Visas Andrea Mammone’o nuomonės tekstas.

„Labai mylėjau Britaniją. Mano pirmas susitikimas su šia šalimi įvyko amžių sandūroje, ji prieš mano akis atsivėrė kaip daugiakultūrinė, patraukli aplinka. Dabar aš ją palieku.

Niekada neįsivaizdavau, kad man teks būti maisto trūkumo liudininku arba susidurti su tuščiomis degalinėmis tokioje išsivysčiusioje Vakarų šalyje. Europos valstybėse tokie dalykai įprastai dedasi karo metu. Deja, Britanija tai išgyvena dabar. Oficiali versija (o gal melas?) sako, kad tai vyksta dėl Covid pandemijos, arba tai yra visos Europos problema. Tačiau tiesa ta, kad „Brexit“ sukėlė darbuotojų, įskaitant sunkvežimių vairuotojų, trūkumą, dauguma jų buvo iš rytinės Europos.

Vienu metu jie buvo laikomi Britanijos ekonomikos pagrindu, dabar jie yra „imigrantai“, pasienio kontrolės punktų tikrinimo subjektai šalyje, kurią anksčiau laikė savo namais.

Užuot pripažinusi nesėkmę arba negatyvias „Brexit“ pasekmes, Boriso Johnsono vedama Britanijos konservatorių vyriausybė atkakliai tvirtina, jog laikinų vizų išdavimas išspręs rimtas problemas, kurios greitai gali paveikti ir vaistų tiekimą.

Bet idėja, kad nacija gali atsigręžti į kitas šalis tik tada, kai jų reikia, dehumanizuoja tuos, kurie kerta geografines sienas.

Esu empatiškas su tai vairuotojais, kurie renkasi darbą kitur ir palieka Britaniją. Dauguma atžvilgių aš esu toks, kaip ir jie. Juk ne universitetinis išsilavinimas padaro vienus migrantus geresniais už kitus, arba – kalbant kur kas atviriau – labiau „naudingais“ nei kiti.

Aš esu vienas iš tų europiečių, kurie pasuko į kitą šalį, kurioje studijavau ir praleidau dalį savo istoriko karjeros.

Labai mylėjau Britaniją. Mano pirmas susitikimas su šia šalimi įvyko amžių sandūroje, ji prieš mano akis atsivėrė kaip daugiakultūrinė, patraukli aplinka. Dalyvavau studentų mainų programoje „Erasmus“. Jaučiausi tarsi būčiau tarptautinio tinklo studentų viduryje, dauguma iš jų čia studijavo tarptautinę ir Europos politiką.

Tai buvo laikai, kai Britanija pradėjo tapti tikru rojumi europiečiams, ieškantiems naujo darbo ir patirčių. Tie, kurie nenorėjo arba negalėjo perskristi Atlanto, suprato, jog „britiškoji svajonė“ – tikrai kieta Britanija – buvo patrauklus pasirinkimas. Aš visada liksiu skolingas vietai, kuri man suteikė galimybę augti kaip profesionalui ir reikšti savo nuomonę spaudoje.

Idėja, kad nacija gali atsigręžti į kitas šalis tik tada, kai jų reikia, dehumanizuoja tuos, kurie kerta geografines sienas.

Andrea Mammone’as

Londonas, kuriame aš gyvenu, vis dar yra etninis burbulas. Tai dinamiškas, nuostabus metropolis su tarptautine šerdimi ir daugiataute bendruomene. Tai miestas, istoriškai priėmęs migrantus. XIX amžiuje suvienytosios Italijos herojus Giuseppe Mazzinis, vėliau – kovos prieš fašizmą aktyvistas ir intelektualas – rado čia saugų prieglobstį ir anglų paramą.

Bet tada retorika „mes esame geresni be Europos Sąjungos“ ir „jie atima mūsų darbus“ tapo labai populiari. Sumanymas mažinti „užsienyje gimusių“ žmonių įdarbinimą, drauge su naratyvu „duobėti santykiai“ su ES tapo norma. Toks kontekstas legitimizavo antiimigracinius jausmus prieš europiečius. Nebuvo netikėta, kai Britanija nusprendė trauktis iš „Erasmus“ programos. Tai buvo pernelyg proeuropietiška programa, kuri netiko naujai „globaliai“ angliškos nacionalistinės ideologijos ambicijai. Ar buvo verta rūpintis schema, kuri per jaunų ir nebūtinai pasiturinčių studentų mobilumą suformavo europiečių kartą?

Net ir toks fantastiškas miestas kaip Londonas negalėtų sustabdyti prieš Europą nukreiptos, nacionalistinių ir imperialistinių fantazijų bangos. Didesnė dalis britų balsavo už pasitraukimą iš ES, o vėliau skyrė savo balsus konservatorių rinkiminiam šūkiui „įvykdykime „Brexit“.

Šia prasme 2016 metų birželio referendumas daugeliui europiečių atrodė kaip išdavystė. Jis atskleidė, kad tavo partneris tave apgaudinėja – gali būti, kad neištikimybė tęsėsi ne vienerius metus, tačiau tu tik dabar tai supratai.

Problema ta, kad „Brexit“ procesas Britanijai sekasi nekaip. Nuo 2016-ųjų jis tapo didžiausa visuomenės tema (iki Covid-19). Dabar šalies laukia dar sunkesnės žiemos perspektyva su dar didesniu darbo jėgos trūkumu, augančiomis gamtinių dujų kainomis, bėdomis dėl Šiaurės Airijos, politikais, maldaujančiais tarptautinių partnerių prekybos sutarčių, taip pat – socialinių išmokų mažinimu, nepamirškime didėjančių mokesčių planų.

Dauguma europiečių nusprendė trauktis, nusidriekė nesibaigiantis srautas išvykstančių iš šalies. Jų niekas nepakeis, nes vienas iš pagrindinių „Brexit“ pažadų buvo sukurti garsiąją „nedraugišką aplinką“ migrantams iš Europos. Mes jau matėme į sulaikymo centrus siunčiamus žmones, apgręžtus studentus, kuriems nuo šiol reikia vizų.

Tvyro baimė – universitetuose ir už jų ribų – kad darbdaviai pirmenybę suteikia darbuotojams, kurie turi specialų statusą.

Ar tai tikrai vieta, kurią mes mylime?

Aš (deja) mačiau kylant šią sociologinę ir politinę audrą, dėl to esu dėkingas savo istorinėms žinioms. Išstojimo iš ES propagandoje tai aiškiai – ir nelabai – matėsi. Kažkas, kas turėjo euroskepticizmo šaknis, susipynė su kolonijine istorija. tai labai keistas mišinys, kurį sudaro sugalvotas išskirtinumas, didybė, pranašumas ir nostalgija.

Dauguma atvejų aš jaučiausi taip, tarsi pats būčiau savo paties studijų apie dešinįjį nacionalizmą ir ksenofobiją objektu. TYai tas pats, kas išgyventi istorinius įvykius realiuoju laiku. Kaip Berlyno siena, kuri buvo nuversta 1989 metais, o dauguma žmonių nežinojo, kas bus toliau.

Tačiau tada buvo 2016-ieji ir mes buvome kitoje džiaugsmo pusėje. mes, europiečiai ir mūsų draugai britai buvome pralaimėtojai. Mūsų nelaukė naujas, geresnis pasaulis.

Aš esu vienas iš tų, kurie nutarė pasitraukti, vienu metu būdami laimingi ir liūdni. Tęsiu savo karjerą kontinentinėje Europoje, retkarčiais atliksiu tyrimus su kolegomis iš JAV. Tačiau ne visiems taip sekasi. Sunku rasti darbą pandemijos laikais, todėl kai kurie žmonės suprato, jog yra čia įstrigę. Tikiuosi, kad vieną dieną jie ras savo kelią į geresnę ateitį.

Britanija – taip pat.




Nuomonės

Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas