Skelbimai

Lietuviai Anglijoje gali lengvai nusigrybauti

Grybavimas lietuviams – kaip nacionalinė sporto šaka, todėl ir Jungtinėje Karastytėje gyvenantys tautiečiai ieško galimybių rinkti miško gėrybes. Šioje šalyje tai nedraudžiama, tačiau daug įvairiausių apribojimų, todėl labai lengvai, net nežinant, galima pažeisti vietos teisę ir sulaukti už tai bausmės.

Grybai miške. pikist.com nuotr.
Grybai miške. pikist.com nuotr.

Lietuvoje pastarosiomis savaitėmis netyla kalbos apie itin gausų šių metų grybų derlių, o socialiniai tinklai mirga nuo nuotraukų su šimtais baravykų, raudonviršių ir kitų vertingų radinių.

Tuo tarpu Anglijos lietuviams lieka dalintis klausimais – kur šioje šalyje galima grybauti ir ar apskritai galima tai daryti.

Klausimas – tinkamas: prieš kelis metus visą šalį apskriejo žinia apie tai, kaip viena Londono lietuvė miške rinkdama grybus užsidirbo teistumą.

Ne dėl to, kad britams būtų gaila miško gėrybių, o dėl tam tikrų taisyklių nežinojimo.

O pagrindinė taisyklė, kurią būtina žinoti grybautojams – visa žemė kam nors priklauso ir savininkas joje nustato savo tvarką.

„Leidžiama Lietuvoje“ – ne pasiteisinimas

Būtent taip Chelmsfordo Magistratų teismui pasiaiškino Londone gyvenanti lietuvė Sonata Šliužaitė, kuri 2015 metų rugsėjį buvo nubausta už tai, kad grybavo Eppingo girioje.

Tąkart jos kuprinėje aptikti trys maišeliai grybų, dėl to moteris užsidirbo teistumą už– vagystę, gavo 80 £ baudą ir įpareigota padengtiišlaidas teismui, kurios siekė 284 svarus.

Visa tai – už kelis grybus, kuriuos ketino pasiruošti namuose.

„Tokia veikla – įprasta gimtojoje Lietuvoje, vaikystėje dažnai grybaudavau kartu su tėvais.

Aš nežinojau, kad darau kąžką blogo.

Dabar dėl nekaltos klaidos turėsiu kriminalinį įrašą savo biografijoje“, – rašė kaltinamoji teismui.

Eppingo giria yra priskiriama saugomoms teritorijoms, manoma, kad jos amžius siekia net iki 6000 metų. Teisėtas jos savininkas – Londono Sičio korporacija.

Todėl jeigu susiruošėte grybauti Anglijoje, pasidomėkite, kur eisite – kitaip ir Jūsų biografiją gali sutepti įrašas apie vagystę.

libreshot.com nuotr.

Britai išduoda „geras vietas“

Visose Jungtinės Karalystės dalyse nesunku rasti didžiulių miškų, netiesa, kad vietiniai nemėgsta grybauti – jie tai daro, juolab kad šalyje galima rasti tūkstančius rūšių valgomų grybų.

Maža to, grybautojų bendruomenės sudarinėja žemėlapius ir juose nurodo vietas, kur ir kokių grybų galima rasti – pagal šią aplinkybę jie elgiasi priešingai nei lietuviai, kurie linkę neišduoti „gerų vietų“.

Taigi, tapus bendruomenių nariu tampa prieinama visa informacija, rengiamos bendros išvykos, pamokos apie tai, ką galima rinkti ir kaip paruošti.

Priklausymas tokiai bendruomenei gali padėti išvengti nemalonumų, mat organizacijos prisiima atsakomybę už tai, kad narys žino su grybavimu susijusias taisykles ir jų laikosi.

Grybauti – apvogti karalienę

Grybautojams egzistuoja dvi pagrindinės taisyklės – pirma, jie privalo žinoti, kam priklauso žemė ir gauti savininko leidimą, priešingu atveju gali būti palaikyti įsibrovėliu ir vagimi bei už tai atsakyti pagal įstatymus.

Dalis miškų priklauso ir Britanijos karališkajai šeimai – kitaip tariant, viskas kas randama jų teritorijoje, priklauso karalienei, o paėmimas be šeimos sutikimo – vagyste iš monarchės.

Antra, miško gėrybes galima rinkti tik savo vartojimui – jeigu jos parduodamos, teks atsakyti už nelegalią komercinę veiklą.

Kai kurių miškų valdytojai nustato leistiną ribą asmeniniam vartojimui – pavyzdžiui, 1,5 kilogramo per dieną. Jeigu kiekis viršijamas, galite sulaukti įtarimų, kad grybus renkate norėdami užsidirbti.

Trečia, JK miškuose auga ir grybai, kurie priskiriami haliuciogenams – jų rinkimas taip pat prisikiriamas kriminalinei veiklai.

Anglijoje ir Velse gamtos gėrybių rinkimą reglamentuoja 1968 metais priimtas įstatymas.

„Asmuo, kuris renka grybus laukinėje aplinkoje ar kurioje nors kitoje žemėje, arba tas, kuris ten skina gėles ir kitą augmeniją nevykdo vagystės, nebent jis tai daro norėdamas atlyginimo ar kitais komerciniais tikslais“, – taip apibūdinamas grybavimas valstybinėje žemėje.

Visuomenei atvirų valstybinių žemių – ne tiek ir daug: tai parkai ir pasivaikščiojimo gamtoje takai.

Privačioje žemėje pirmiausiai reikia gauti jos savininko leidimą kelti koją į jo valdas, o tada – ir sutikimą rinkti gamtos dovanas.

Be to, šią veiklą gali riboti atskiri teisės aktai, pavyzdžiui, specialūs įstatai dėl žmogaus veiklos saugomose teritorijose.

Įprastai prie miškų yra įspėjamieji ženklai apie privačią nuosavybę ir draudžiamą veiklą, gamtos gėrybių rinkimu patariama užsiimti tik tuo atveju, kai esate visiškai tikri, jog tai leidžiama.

Škotijoje atsakomybė už panašius pažeidimus yra dar griežtesnė.

Miškuose yra ženklai apie draudimą rinkti gėrybes. Hugh Venables/geograph.org.uk/CC BY-SA 2.0 nuotr.

Painiojasi ir kiti užsieniečiai

Griežtas britų reglamentavimas gali susukti galvą ne tik lietuviams, bet ir atvykėliams iš kitų valstybių, kuriose grybavimas vertinamas liberaliau. Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse.

JK žinoma istorija ir apie garsų Danijos šefą, dviejų aukštos klasės restoranų savininką Rene Redzepį, kuris su bendraminčiais išėjo rinkti grybų į Londono pašonėje esantį Hampstead Heath mišką.

Virėjai surengė atrakciją – kas sugebės originaliau panaudoti rastus grybus savo patiekalams.

Apie tai sužinojusi vietinė bendruomenė įsiuto – jos atstovai pareiškė, kad buvo įvykdyta vagystė.

Beje, garsūs šefai prisidėjo prie to, kad pastarąjį dešimtmetį susidomėjimas grybavimu ir kitų miško gėrybių rinkimu Britanijoje išaugo, mat visuomenei tai pristatyta kaip sveiko maisto alternatyva.

Be to, restoranai už šviežių grybų kilogramą, priklausomai nuo jų rūšies, yra pasiruošę mokėti nemažus pinigus – kartais net daugiau nei 50 £. Dėl šios priežasties padaugėjo ir gudruolių, kurie bando tokiu būdu užsidirbti.

Parduodamos voveraitės. pikist.com nuotr.



Naudinga žinoti

pinigai paslaugos blue
Anglija.today skelbimai
pinigai paslaugos blue
Anglija.today skelbimai
pinigai paslaugos blue