Skelbimai

Geografas R. Šalna ragina ne kolekcionuoti keliones, o jomis mėgautis Interviu

„Galima grįžti ir į tas pačias vietas, kur jautiesi kaip namuose, bet gal gyvenimas tam per trumpas? Tik nuolatos keliaujant į naujas, reikia nepamiršti, kad įspūdžiai, informacija klojasi mumyse. Tai apkrauna smegenis. Nėra paprasta labai daug keliauti. Aplankius dešimt, dvidešimt ar trisdešimt egzotinių šalių, tampa sunku visą tą bagažą savyje nešioti“, – perspėja patyręs keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Asmeninio albumo nuotr. / Geografas ir keliautojas Rytas Šalna
Asmeninio albumo nuotr. / Geografas ir keliautojas Rytas Šalna

Ne fizinėms, o dvasinėms kelionėms reikia subręsti

Esate aplankęs visus žemynus, išskyrus Antarktidą. Ar ji yra Jūsų planuose?

Aš nesu kolekcionierius – nei apsilankymų žemynuose, nei valstybėse. Esu geografas, tyrėjas, žmogus, kuriam malonu pažinti pasaulį, netgi tas pačias šalis, kuriose esu buvęs kelis kartus, bet išsamiau, nuodugniau, plačiau, giliau.

Antarktida, galima sakyti, yra mano kelionių krepšelyje, bet aš į ją per daug nesiveržiu. Antarktida yra ekologinės apsaugos zona. Žmogus ten yra nepageidaujamas. Kuo daugiau turistų vyksta į Antarktidą, tuo jai yra blogiau. Puikiai suprantu, ten vykdamas prisidėsiu prie to, kad Antarktidai būtų blogiau, todėl neskubu.

Geografo smalsumas nenugalės etinio požiūrio?

Gal ir nugalės, bet Antarktidai reikia subręsti. Kaip ir Nepalui. Esu geografas, bet dar nebuvęs Himalajuose. Nepalas nėra vien fizinė kelionė į kalnus, tai kartu dvasinė kelionė į ten gyvenančių žmonių aplinką ir buitį. Visada stengiuosi derinti du dalykus – fizinę, geografinę aplinką su žmonėmis, kurie ten gyvena. Į Nepalą dar esu nepasiruošęs keliauti. Manau, tam reikia subręsti.

Pabrėžėte, nesate vietų ir objektų kolekcionierius. Jūsų tikslas, kaip esate minėjęs spaudoje anksčiau, pasidžiaugti tuo, ką matote. Turėtų būti sudėtinga tą padaryti, kai keliskart lankaisi toje pačioje vietoje, be to, sustoti ir pamatyti, atrasti kažką naujo. Ar žinios, informacijos perteklius gali tam sutrukdyti?

Keliauju trisdešimt ir daugiau metų. Mano kelionių geografija ir istorija yra plati. Tos matytos šalys kartais atsiveria man netyčia, kai kokia kelionių agentūra pakviečia ten lydėti turistus. Tai nėra mano tiesioginis darbas, bet per daug metų tenka tuos „pliusiukus“ prie aplankytų šalių užsidėti. Pradėjau nuo Europos, ją išraižiau skersai išilgai, dabar labiau keliauju po tolimus kraštus.

Kelionei ruošiuosi ir ne paskutinę dieną, o prieš pusę metų ar kelis mėnesius, skaitau literatūrą. Su ta šalimi susigyvenu dar būdamas Lietuvoje. Kai ten nuvažiuoju, man kultūrinis šokas apsiriboja vien klimatiniais dalykais, nes puikiai suprantu aplinką, kurioje esu, ir ko ten galiu tikėtis.

Gidaudamas stebiu, kaip lietuviai jaučiasi svečiose, ypač egzotiškose šalyse, didžioji dalis mūsų turistų nesiruošia kelionėms. Jie važiuoja todėl, kad atėjo laikas atostogoms, kad turi daug pinigų ir gali nusipirkti egzotinę kelionę. Galbūt persiskaito kelionės aprašą, ką jie matys ir kur važiuos, bet gilesniam pasiruošimui žmonės laiko neskiria. Nesakau, kad visi, bet dauguma tikrai.

Kaip suprantate gilesnį pasiruošimą, neužtenka vien internete ką greitai akimis permesti?

Užtenka. Aišku, pats visada skaitau specializuotą kelionių literatūrą. Jos daugėja ir Lietuvoje, bet pas mus dar nesusiformavo naudojimosi kelionių vadovais kultūra. To visiškai nesuprastų lenkai, vokiečiai ar kitų Europos šalių atstovai. Nekalbu apie kelionių knygas, o kelionių vadovus, kuriuose yra visi patarimai turistams.

Taigi dažniausia žmogus apsiriboja tuo, ką gali rasti internete. Tačiau „googlinimas“ yra absoliutus chaosas. Pavyzdžiui, žmogus keliauja į Australiją ir šį žodį suveda į paieškos laukelį. Internetas jam gali pasiūlyti milijoną straipsnių apie Australiją. Ką jam skaityti?

Mano patarimas būtų toks: pirmiausia išstudijuoti ar bent porąkart perskaityti kelionės aprašą, kuriame surašyta, ką kelionės dalyviai matys. Tada apie tą šalį paskaityti kad ir „Vikipedijoje“. Tik pas mus ji tokia „plokščia“, skurdi, su labai daug klaidų. Man „Vikipedija“ lietuvių kalba apskritai nėra informacijos šaltinis, naudoju ją kitomis kalbomis.

Asmeninio albumo nuotr. / R. Šalna

Taigi reikėtų pasiskaityti bendrą informaciją apie šalį, jos istoriją, gamtinę ir geografinę aplinką. Dažnai žmonės skambina į kelionių agentūrą ir klausia, ar ten lis, bus šalta ar ne, ką ten rengtis? Jeigu tai tropikų šalis, aišku, kad ten karšta, nors ir tokioje megztukas visada pagelbės. Mane kartais stebina žmonės, užduodantys elementarių klausimų. Bent kiek geografinį mąstymą turintis žmogus į tokį atsakytų per pusę sekundės.

Gal taip yra todėl, kad geografiją suprantame labai siaurai, kaip vietą žemėje ir jos atvaizdavimą žemėlapyje. Ką reiškia geografiškai mąstyti?

Negaliu sutikti su tuo, kad geografijos anksčiau mokė tik žinoti, kur kas yra, – kalba Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas R. Šalna. –

Taip, geografijos rykštė yra ta, kad daug žmonių ją sieja tik su geru žemėlapio žinojimu. Jeigu žinai daugelio pasaulio šalių sostines, vadinasi, labai gerai išmanai geografiją. Sakyčiau, tai penki, daugiausia dešimt procentų viso geografijos pažinimo, kurį turėtų būti sukaupęs išsilavinęs žmogus.

Tikras geografinis mąstymas yra kompleksinis mąstymas. Jeigu esu Egipte ir važiuoju iš Šarm el Šeicho į Luksorą, kertu kalnus, dykumą, važiuoju pro arabų, musulmonų, gyvenamas teritorijas prie Nilo, be kurio nebūtų jokios Egipto civilizacijos.

Tai nereiškia, kad keliaujantį, besiilsintį žmogų turi bombarduoti šiais klausimas, tačiau jis turėtų suvokti lankomos šalies geografinę aplinką, klimatą, kultūrinius dalykus – tautą ir priklausymą religinei bendruomenei.

Išsilavinęs žmogus turi žinoti bazinius dalykus, kaip pasiskirsčiusios didžiosios pasaulio religijos, tautos. Kai sako, kad Irane gyvena iraniečiai, žmogus nė lietuviškoje „Vikipedijoje“ nepasiskaitė apie šalį, nes nežino, kad ten gyvena persai. Taigi kompleksiškumas yra suvokimas aplinkos, kuriame keliautojas yra. Tai ir yra geografija.

„Jeigu skaitote vien meilės romanus, vargu ar iš jų galite pasisemti geografinių žinių“

Esate minėjęs, kad labai svarbu šiuolaikiniame pasaulyje geografines žinias nuolatos atnaujinti. Kaip tai padaryti, kai mokyklos suolą palikai seniai, kai daug dalykų užsimiršo ir nebeatsimeni „įrankių“, kurie padėtų tai padaryti?

Jokiu būdu nenoriu įvaryti nevisavertiškumo komplekso, nuvertinti, kad lietuviai nieko neišmano. Tiesiog sakau apie savo patirtis, ką girdime ir matome per žiniasklaidos priemones.

Naujausias pavyzdys: per kelias Dakaro ralio transliacijos dienas buvo nuo penkių iki dešimt kartų pakartota, kad Bolivijos sostinė yra La Pasas. Jokiame politiniame žemėlapyje to nerasite, bet dabar turbūt du su puse milijono Lietuvos gyventojų jau įsidėmėjo šią klaidą, nors konstitucinės Bolivijos sostinė yra Sukrė. Esu geografas, tokios klaidos, kurių pasitaiko televizijos laidose, filmuose, vertimuose, „kerta“ man ir kolegoms geografams per ausis ir akis.

Kiekvienas mūsų tam tikrą geografinių žinių krepšelį turi iš mokyklos, o, norint jas sistemingai atnaujinti, reikia labai didelės vidinės motyvacijos. Jeigu žmogus skaito knygas, tai irgi padeda. Žinoma, jeigu skaitote vien meilės romanus, vargu ar iš jų galite pasisemti geografinių žinių.

Lietuvos knygynuose pilna įvairios mokslo populiarinimo, pasaulio pažintinės literatūros, albumų, jeigu jų nepavartome, nepaskaitome, sukamės savo žinių bagažėlyje ir nekažką išmanome. Tada ir kyla klausimų, o kodėl toje Bolivijoje ir Argentinoje tiek daug kalnų, iš kur ten ugnikalnių kūgiai, kurių papėdėmis važiuoja Dakaro ralio dalyviai, kodėl ten per kelias dienas iškrito tiek daug kritulių? Tokias elementarias žinias žmonėms nesunku atnaujinti.

Ypač jei jos siejasi su mėgstamu dalyku, pavyzdžiui, lenktynėmis. Tai ir gali tapti postūmiu pasidomėti giliau, išsamiau?

Be abejonės. Jeigu manęs dabar paklaustų, ką žinai apie Chainano salą. Atsakyčiau, kad ji priklauso Kinijai, bet nežinau, kokios ten įžymybės. Man ir nereikia visko žinoti, bet jeigu man rodo pasaulio stebuklą – Tadž Mahalo šventyklą, – tokio dalyko išsilavinęs žmogus negali nežinoti.

Topinius kultūros, turizmo, geografijos objektus privalu žinoti, nebūnant profesionaliu geografu. Kaip ir suvokti bendrus dalykus apie klimatą, žemės tektoniką, seismines sritis, gyvosios gamtos pasiskirstymą pasaulyje. Kai keliaujame po Braziliją, o man sako, kokia graži savana, ar pamatysime dramblių ir žirafų? Tokios grubios neišmanėliškos klaidos mane kaip geografą glumina.

„Kelionėse noriu žmonėms atverti šalį, leisti jiems pabūti atradėjais“

Kartais galima ne tik per hobius ar kelionių knygas daugiau sužinoti, bet ir mesti sau iššūkį, tarkime, pasiryžti dalyvauti konkurse ir pasitikrinti geografines žinias. Ar tokiems konkursams būtina ruoštis specialiai?

Kviečiu tuos, kurie domisi geografija, kurie mano, kad tikrai neblogai ją išmano, atvykti į „Adventur“ parodą, – R. Šalna mini sausio 20–22 dienomis Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančią tarptautinę turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodą. –

Ten mes, geografai, organizuojame konkursą „Paragauk pasaulio, paragauk Lietuvos“ ne tik moksleiviams, bet ir suaugusiesiems. Specialiai ruoštis tokiems konkursams yra labai sunku ar beveik neįmanoma. Siūlau tiesiog pasitikrinti žinias.

Mūsų tikslas nėra surengti egzaminą, o padaryti šventę. Taip pat leisti žmonėms pasižiūrėti, ką jie moka, išmano, rasti žinių spragų, motyvuoti jas išsiaiškinti, galbūt atsakyti į kai kuriuos kilusius klausimus.

Moksleiviams tarsi motyvacijos turėtų netrūkti. Vien pasižiūrėjus į dabartinius geografijosvadovėlius, tokius įkvepiančius, jau pavydas ima. Kai Jūs buvote mokinys, smalsumą žadino tikrai ne spalvingos fotografijos, kažkas kita, jei geografiją pasirinkote kaip savo profesiją?

Mano pirmasis sąlytis su geografija buvo per vadovėlį ir, be abejo, geografijos mokytoją. Vadovėlį, koks jis ten bebūtų prastokai iliustruotas ar be jokių iliustracijų, mokėjau mintinai. Skaitydavau dvi, tris temas į priekį, kad galėčiau mokytojai užduoti papildomų klausimų (Grigiškių vidurinę mokyklą R. Šalna baigė 1985 metais –red. past.).

Vėliau, matyt, atsirado begalinis vidinis noras dar labiau gilintis, skaityti papildomą literatūrą, kurios tais laikais lietuvių kalba beveik nebuvo. Skaičiau rusų, lenkų kalbomis. Po truputėlį tie horizontai plėtėsi. Jau mokykloje žinojau, kad noriu būti geografu.

Tada, kaip juokaujama, žmonės dažniausiai keliaudavo žemėlapiais arba knygomis, tikriausiai nė minties nebuvo, kad daugelį skaitytų vietų pamatysite savo akimis?

Mokiausi iš žemėlapių ir knygų. Knyga man buvo ir visą gyvenimą liks labai svarbiu informacijos, nepaisant jos gausos internete, šaltiniu.

Kalbant apie vaikystę, turėjau daug žemėlapių, didelių ir išskleidžiamų. Išsitiesdavau žemėlapius, atsiguldavau ant jų ir tyrinėdavau po truputėlį, po gabalėlį. Man neužteko žinoti, kad Afrikoje yra Čadas.

Asmeninio albumo nuotr. / R. Šalna

Iš žemėlapio stengiausi „išskaityti“, kokie ten miestai, kokios upės teka, koks ežeras yra. Būdamas septintokas ar aštuntokas jau žinojau atsakymą, kodėl Čado ežero plotas keičiasi. Būtent žemėlapiai ir knygos mane skatino domėtis, gilintis. Kai eina vis gilyn, vis daugiau kažką išmanai, tada atsiranda sistemingas požiūris į mokslą.

Mėginu įsivaizduoti tą berniuką, įknibusį į didesnį už jį patį žemėlapį. Ne tik smalsumas greičiausiai skatino plėsti žinias, tyrinėti, o noras pasijausti pasaulio atradėju?

Mane, žinoma, inspiravo istorijos, susijusios su didžiaisiais keliautojais. Tada skaičiau viską, prie ko galėjau prieiti, – ar tai būtų brošiūrėlė, ar knyga. Po to atsivėrė horizontai, bet iki šiol lietuvių kalba neturime daug literatūros, skirtos senojo pasaulio kelionėms ir keliautojams Džeimsui Kukui, Aleksandrui fon Humboltui, Kristupui Kolumbui, Ferdinandui Magelanui, Vasko de Gamai, Deividui Livingstonui.

Skaičiau apie juos ir tai mane inspiravo. Jie, dauguma būdami jauni, degė noru pažinti pasaulį. Jiems tai daryti buvo daug sunkiau, bet sugebėjo atrasti naujas žemes. Vieni žuvo, kiti grįžo, vieni mirė prabangoje, bet didžioji dalis skurde ir varge.

Visa tai persismelkė į mano smegenis, kūną. Galbūt tai prisidėjo prie supratimo, kad pasaulį galima atrasti ir dabar. Pasaulį galima atrasti sau, parodyti ir kitiems. Kai lydžiu žmones į egzotinius kraštus, mano tikslas nėra gausiai pažerti žinių, o parodyti jiems gyvosios gamtos subtilybes, paaiškinti, kodėl ta upė teka taip, kodėl tie gyventojai taip elgiasi ar rengiasi ir kas juos veikia – kolonijinė praeitis ar gamtinė aplinka.

Kelionėse noriu žmonėms atverti šalį, leisti jiems pabūti atradėjais. Nors ten jau viskas atrasta, bet kiekvienas gali sau atrasti pasaulį iš naujo. Galima grįžti ir į tas pačias vietas, kur jautiesi kaip namuose, bet gal gyvenimas tam per trumpas?

Tik nuolatos keliaujant į naujas reikia nepamiršti, kad įspūdžiai, informacija klojasi mumyse. Tai apkrauna smegenis. Nėra paprasta labai daug keliauti. Aplankius dešimt, dvidešimt ar trisdešimt egzotinių šalių tampa sunku visą tą bagažą savyje nešioti. Visada patariu žmonėms neskubėti daug toli keliauti. Sugerkite tą kelionę į save, įsisavinkite ją, susigyvenkite su ja ir visais patirtais įspūdžiais. Nekolekcionuokite kelionių.

Dar mėgaukitės ir ieškokite „razinų“? Teigiate, kad razinos gali būti ne tik saldžios, bet ir karčios. Visas kelionės grožis ir slypi atsitiktinumuose, nuotykiuose?

Ačiū Dievui, kad ne viską gali suplanuoti, – šūkteli beveik prieš dvejus metus išleistos knygos „Kelionių razinos“ autorius. – Po kelionės svarbu ne ką pamatėme, o kas įvyko. Jeigu nieko, vadinasi, ji per gera, joje nėra razinų, o jos būna įvairios.

Asmeninio albumo nuotr. / R. Šalna

Pavyzdžiui, mano kolegos, grįžtantys iš Pietryčių Azijos, dabar sėdi Turkijoje. Jie turėjo būti darbe nuo pirmadienio, o vis dar yra Gaziantepo mieste, prie pat Sirijos sienos. Tai yra razina, bet karti.

Gražūs matyti vaizdai vienas ant kito užsikloja, juk ir taip gyvename vaizdų prisotintoje kultūroje, o atmintyje lieka razinos, ką netikėto patyrėme, atradome, pajautėme?

Vaizdais negalime pasisotinti. Tada pripažintume, kad mūsų sielos niekas daugiau negali džiuginti. Tačiau natūraliai žmogus pradeda lyginti vaizdus: ten buvo įdomiau, čia nelabai gražu.

Visą laiką kartu keliaujančius žmones raginu džiaugtis vaizdu, dėl kurio dauguma vyksta tokį tolimą atstumą. Jeigu jūs zyziate, kad kažkur kažkas atrodė gražiau, manau, su jumis kažkas ne taip. Džiaukitės ta akimirka. Mūsų žemė yra labai graži.

Nors turime galimybę keliauti po pasaulį, skatinate pažinti savo gimtinę ir kaimynines šalis.

Labai myliu Lietuvą. Čia gyvenu, čia noriu numirti (kai daug keliauji, visko gali būti, bet norėčiau čia būti palaidotas). Matome epochų virsmą, daug ekonominių, socialinių trūkumų, aplinkos tvarkymo problemų. Bet kokie mes esame, toks ir mūsų kraštas. Jeigu būtume šveicarai ar liuksemburgiečiai, tvarkytumėmės kitaip. Jeigu ant Lietuvos burnojame, supraskime, patys esame jos dalelė.

Daug keliauju po pasaulį, todėl galiu pasakyti, kad Lietuvoje gamta labai graži, ji daug kur beveik nepaliesta žmogaus veiklos. Turime ištisus plotus teritorijos, kur žmonių mažai gyvena, kelių mažai,o infrastruktūra sutvarkyta.

Važiuok tuo pačiu visureigiu kaip Dakare, yra tam specialių maršrutų, važiuok dviračiu, keliauk pėsčiomis, iškylauk prie ežero, tik, žmogau, susirink viską, ką atsinešei. Plaukiok valtimis ir baidarėmis po ežerus, upes, lipk ant piliakalnių, kurių daugelis dabar taip gražiai sutvarkyti.

Važiuok prie jūros, džiaukis Kuršių nerija 155-ąjį kartą. Ten visada yra gražu, ten gali pailsėti. Ne tik ten, mūsų gražiojoje Dzūkijoje tiek daug miškų. Gamta ten tokia pati kaip mūsų didžiųjų kunigaikščių laikais. Aišku, reikia norėti tai pamatyti ir vėlgi truputį pasiskaityti, pasidomėti. Dabar iš Europos Sąjungos gavome tiek milijardų, tiek investavome į dvarų atstatymą, lankytinų vietų gerinimą!

Vežkite, rodykite Lietuvą vaikams. Nuo to viskas prasideda. Suprantu, kad reikia naujo „iPhone“ ar septinto „Samsungo“, bet už juos vaiką du tris kartus apvežtumėte aplink Lietuvą. Jam iš to būtų tūkstantį kartų daugiau naudos, nei jums iš naujojo išmaniojo.

Daug žmonių Lietuvoje keliauja, atvažiavus į kokią lankytiną vietą, visada ten jau stovės kieno nors mašiniukai. Ir šeimos, ir jaunimas, ir porelės, ir vyresnio amžiaus žmonės atvažiuoja į gamtą leisti laiko. Tai yra fantastika. Lietuviai keliauja, bet tikrai yra labai daug nekeliaujančių, todėl kreipiuosi būtent į juos.

Paimkite vaikus ir senolius, jei kažkada jie tam neturėjo laiko ar tokios keliavimo kultūros nebuvo. Važiuokite visi kartu pabūti gamtoje, muziejuose, regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose. Dalyvaukite ekskursijoje, pasikalbėkite su darbuotojais, jų paklauskite, o ką turite tokio, ko visiems nerodote? Jie visada turi slaptų vietelių. Čia jau bus jūsų atradimas. Pažinkime Lietuvą, taip pat – Europą ir pasaulį, – ragino geografas, keliautojas, geografijos vadovėlių ir kelionių knygų autorius R. Šalna.

alfa.lt



Kelionės

pinigai paslaugos blue
Anglija.today skelbimai
pinigai paslaugos blue
Anglija.today skelbimai
pinigai paslaugos blue