Neturi piniguNeturi piniguNeturi piniguNeturi piniguNeturi pinigu

Išvarytieji? Emigracijos veidas, kurio nenorime matyti (1)

Tik kai į prastai apšviestą automobilių stovėjimo aikštelę įsuka baltas furgonėlis, galima pamatyti, kiek iš tiesų jis buvo lauktas. Iš tamsių skersgatvių, pakrūmių jo link ima artėti dešimtys akis nudelbusių, sukumpusių žmonių – daugumai jų tai vienintelis metas dienoje, kai galės pavalgyti.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Piterboro benamiams dalinamas maistas
DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Piterboro benamiams dalinamas maistas

Viešumoje neretai linksniuojame sėkmingus pavyzdžius emigrantų, kurie išvyko, atrado save ir šiuo metu džiaugiasi sėkmingu gyvenimu. Tačiau yra ir kita dalis lietuvių – tų, kuriems nepavyko.

Lietuvoje kalėjo 15 metų: Anglijoje geriau

„Retai iš tikrųjų čia ateinam. Kai šalta tik. Šiaip normaliai duoda, tik nuolat tą patį: sumuštinį, arbatos ir sriubos. Šiandien svogūnų kažkokia, aštri“, – pasakojo lietuvis Tomas.

Kai pirmą kartą priėjau prie jo vietoje, kur kas vakarą, 19:30 val., benamiams nemokamai dalijamas maistas, ir angliškai paklausiau, gal pažįsta lietuvių, pasisukęs į draugę jis tik tarstelėjo: „Ką jin sako?“, nors Anglijoje Tomas – jau metus.

„Geriau nei Lietuvoj čia. Normaliai“, – kaip sekasi įsitvirtinti, pasakoti pradėjo jis. Paklausus, ką veikė būdamas Lietuvoje, Tomas nustebina.

„15 metų kalėjime sėdėjau. Taip gavosi“, –– atsainiai į klausimą atsakė jis.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / tOMAS

Vos 35-erių, bet sąraše – vagystė, žmogžudystė, prievartavimas ir narkotikai

Tiesa, taip atvirai prabilti apie tai, už ką sėdo už grotų, Tomas nenorėjo. Įvardyti, kuo prasikalto, sutiko tik kai pasiūlau tai atspėti.

– Vagystė?

– Buvo.

– Dar daugiau kažkas buvo?

– Buvo.

– Žmogžudystė?

– Buvo.

– Muštynės?

– Ne.

– Narkotikai?

– Buvo.

– Prievartavimas?

– Buvo.

„Žinau, daug. Man pačiam pačiam tik 35-eri“, – galiausiai spėliones užbaigė jis.

Pirmą kartą už grotų – vos 15-os

Tomas atvirai pripažino, kad blogu keliu pasuko galbūt tiesiog todėl, kad norė būti „mandresnis už kitus“.

„Pirma apsivogiau. Aš iš Šilutės. Palyginus mažas miestelis, bet tikrai neskurdžiai žmonės ten gyvena. Galiu pasakyti taip – jei atsiranda naujas automobilio modelis, Lietuvoje bus 3-4 jų, tai vienas būtinai Šilutėje. Vogiau iš mašinų, namų. Tais laikais, kai nebuvo visokios elektronikos, magiuką iš mašinos per 5-10 minučių paimdavau“, – pasakojo vyras.

Pagautas policijos jis pirmą kartą buvo vos 15-os, tačiau pasigailėjimo nesulaukė – kalėti nuteisė dvejus metus.

„Subrendau kalėjime. Jei būtų kaip dabar sistema – 2 paros iš pradžių, paskui 2 mėnesiai, man gal būtų užtekę tų 2 parų. Būtų parodę tai, ką pradžioj pamačiau – buvo labai baisu, gyvenime gal nebūčiau daugiau tuo užsiėmęs“, – užtikrino jis.

Tiesa, galiausiai Tomas prie nepilnamečių kolonijos priprato, jam ten esą net pradėjo patikti.

„Aš nebuvau kažkoks nuskriaustas, pastumdėlis. Už save mokėjau pastovėti“, – prisiminė vyras.

Draudžiami produktai – vos po 15 eurų

Antrą kartą už grotų jis sėdo už žmogžudystę.

„Ten tai tikrai netyčia buvo“, – užtikrina. „Ėjau gatve, garsiai kalbėjau telefonu, prisikabino prie manęs, tampyti pradėjo, nežinau, išgėręs gal buvo. Vieną kartą aš jam „šoviau“ su ranka į veidą ir viskas. Nukrito ant šaligatvio bortelio, čia tokia netyčinė. Paskui išteisino mane, bet nusikaltimas padarytas, tai iš pradžių buvo 10 metų paskyrę, bet sėdėjau 4“, – pasakojo Tomas.

Jo teigimu, kalėjime esą geriau nei nepilnamečių kolonijoje, nes yra narkotikų, alkoholio. Butelis svaigiojo gėrimo iki euro kainuodavo, tikino Tomas, 50 litų, tiek pat atsieidavo ir dozė heroino (apie 15,50 euro).

„Vartoju ir dabar, nuo 2001 m. Kalėjime pradėjau. Taip gavosi, laisvėje gal nebūtų. Sugriovė man gyvenimą tas kalėjimas“, – klausimui už akių užbėga jis.

Aiškina tapęs šantažo auka

Kai atliko šią bausmę, laisvėje Tomas prabuvo tik 4 mėnesius.

„Tą kartą iš dalies kaltas buvau. Aš neskriaudžiau tos merginos, nepadariau nieko tokio. Aišku, žiūrint į mano gyvenimo poziciją, visą laiką visi nuvertins – kaltas, recidyvistas ir taip toliau. Bet gyvenime yra visokių vyrų ir moterų. Ji paprašė 100 tūkst. litų (apie 29 tūkst. eurų), nes mano draugo tėvai yra vieni žinomiausių Šilutėje, kad atsiimtų pareiškimą. Nerealu. Sėdau 8 metams. Daugiau po teismo gyvenime jos nemačiau“, – pasakojo vyras.

Paklausus, kodėl nebandė įrodyti savo tiesos, Tomas tik tarstelėjo: „Pažiūrėk į mano praeitį“.

Paskutinį kartą kalėjime jis atsidūrė už narkotikų gabenimą – iš Kauno mašina juos vežė į Šilutę.

Tiki – jei grįš į Lietuvą, sės

„Į Angliją atvažiavau, nes čia mano mama gyveno. Mirė nuo vėžio, aš taip ir likau. Gyvenu dabar. Angliškai nemoku, bet rusiškai šneku, užtenka. Man atrodo, kad jie mane supranta“, – juoktis ėmė Tomas.

Iš pradžių jis pasakoję bandęs dirbti – tai laukuose, tai fabrikuose, tačiau toliau tai tęsti esą sutrukdė turimos traumos. „Nežinau, nemoku, nežinau, kur eiti. Kas man duos čia pašalpą, išvys iš čia greičiau, o jei sugrįšiu į Lietuvą, vėl sėsiu“, – pabandžius pasiūlyti kelias alternatyvas, jis atkirto.

Pakvietė sūnus

Savo ruožtu kito toje pačioje aikštelėje sutikto lietuvio istorija – ne mažiau skaudi, nors ir visiškai priešinga.

Algirdu prisistatęs vyras Piterbore – 7 metus.

„Kai dirbau, buvo gerai, dabar daktarai neleidžia. Aš visur dirbau – ir fabrike, ir su žeme. Kai atvažiavau, iš karto į laukus sezonui. Geriausia man buvo „gėlytėse“, gaudavau po 500 svarų (589 eurų) per savaitę“, – prisiminė Lietuvoje vairuotoju dirbęs vyras.

Paklaustas, kaip atsidūrė Anglijoje, Algirdas pasakojo sulaukęs sūnaus kvietimo. Su žmona ir vaikais jis šiuo metu gyvena savivaldybės name, į jį iš pradžių priėmė ir tėtį, tačiau papildomą gyventoją įskundė kaimynai.

„Jau 2 metai kaip nieko negaunu, atsibodo. Ateinu, pavalgau, pasiimu daugiau sumuštinių, valgau dieną. Šiaip į biblioteką nueinu, knygą paskaitau, kojas išvertęs miegu“, – ką per dienas veikia, pasakoti ima jis.

Tiesa, miegoti paprastai jam tenka po atviru dangumi.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Algirdas

Darbo surasti nepavyksta, koją kiša ir sveikata Tačiau į Lietuvą Algirdas grįžti taip pat tikina nenorintis – esą ten nieko neturi. Sūnus ir anūkai – Anglijoje, žmona – Kanadoje, tačiau santykiai su ja nutrūko.

„Išvažiavo pailsėti pas tetą, 1995 m. buvau nuvažiavęs, įkalbinėjo pasilikti, bet ką ten – kalbos nemoku, tai kokio velnio? Čia jau yra draugai, sriubos, va, paėmiau, visa kita. Yra keli pralobę, bet daugiausiai visi tiesiog egzistuoja. Šiaip sau“, – sakė vyras.

Pasipiktinęs jis ir tuo, kad darbą Piterbore susirasti esą labai sunku. Algirdo teigimu, 2 dienoms pakviečia, o po to palieka sėdėti be veiklos.

„Pas mane vaistų pilna tašė, alkoholis pamirštas jau. Anksčiau, kai dirbau, namuose turėjau fleškutę, po darbo 50 gramų išgeriu, pavalgau, dar 50 gramų ir miegot. Kitą dieną – į darbą. Viskas buvo normaliai, o paskui sveikata sustreikavo“, – pripažino vyras.

Patenka į uždarą ratą – Anglijoje nepasiseka, tačiau Lietuvoje niekas nelaukia

Prieš Kalėdas lietuvius benamius lankęs protestantų pastorius Justas Dromantas pasakojo, kad aukščiau aptartą vietą benamiai kartais vadina „karmuške“. Šiuo žodžiu paprastai apibūdinama šėryklėlė ar langelis kameros duryse, pro kurį kas nors paduodama.

„Ne visi ten besilankantys gatvėje gyvena. Kartais jie tiesiog nebeturi, ko valgyti, todėl eina per „karmuškes“. Manau, gal jos kartais padaro neigiamą įtaką, nes benamiai aptingsta. Viskas tarsi ir gerai, daugiau nieko nereikia“, – svarstė pašnekovas. Piterbore gyvenantiems benamiams ne bėda gauti ir drabužių ar palapinę.

„Kai paklausi, ko jiems reikia, dažniausias atsakymas būna paso, darbo ir kur gyventi“, – tikino pastorius.

Istorijos skirtingos

J. Dromantas prisiminė ir atvejį, kai jam teko susipažinti su jaunu lietuviu, neturinčiu nė 25-eriu, tačiau jau gyvenančiu gatvėje.

„Jis pametė pasą, todėl negali dirbti. Labai gaila, nes kitą vakarą jis nebepasirodė. Piterbore įsidarbinti gali greitai, jei tik nori dirbti, tačiau kiti būna labai išdidūs“, – įžvelgė pastorius.

Tačiau jis pasidžiaugė kitu pavyzdžiu – su vienu gatvėje sutiktu lietuviu pavyko užmegzti ryšį. Nors gatvėje jis gyveno metus, ėmė kibtis į suteikiamą pagalbą ir šiuo metu stojasi ant kojų.

Atvyksta didelių lūkesčių vedini

„Tokie žmonės, kuriuos sutikote, dažniausiai neturi, kur grįžti. Paprastai į Angliją atvykstama, kai Lietuvoje – nelabai gerai, dėl to emigrantai kartais atsiduria uždarame rate – paso neturi, adreso neturi, darbo negali susirasti, geriausiu atveju – deportacija, tačiau to jie nelaiko geriausiu atveju, tad pasirenka gyvenimą gatvėje“, – atvirai pasakojo pastorius.

J. Dromanto teigimu, pasą pasidaryti ambasadoje kainuoja 84 svarus (99 eurus), daugeliui tai – nesuvokiami pinigai. Maža to, kainuoja ir kelionė iki ambasados.

„Gatvėje jie greičiausiai atsidūrė dėl alkoholio problemos. Įžvelgčiau ir įdarbinančių agentūrų įtaką – Anglijoje galioja nulinės darbo sutartis, kurios neretai sumaišo žmonių planus. Pavyzdžiui, jei išgeri, neateini į darbą, viskas. Tačiau nuomą turi mokėti kas savaitę. Būna ir kad dokumentus pameta, kažkas juos pavagia, o ką tu gali padaryti be paso“, – paprašytas papasakoti, kokios jų istorijos, dėstė pašnekovas.

DELFI.lt



Susiję straipsniai


Imigracija

ANGLIJA.today
Nedirbi?
ANGLIJA.today