Neturi piniguNeturi piniguNeturi pinigu

Į Angliją išvažiavo „per skelbimą“: dabar gali papasakoti, kas būna toliau (1)

Klausantis pasakojimo, kaip atrodė Deivido Kairės kelionė į Angliją ir pirmosios dienos šioje šalyje, sunku patikėti, kad vaikinas – vis dar čia.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Emigracija
DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Emigracija

Prieš trejus metus į nuotykius jis nėrė stačia galva. Kaip pats pamena, gyvenimas Lietuvoje tiesiog atsibodo, o po akimis lyg tyčia pasitaikė skelbimas internete.

Atrodytų, dar viena sėkmės istorija? Greičiau, pragaras, patikslintų D. Kairė.

Išvažiavo susidomėjęs skelbimu internete

Išvažiavau iš Lietuvos, nes tuo metu neturėjau jokio darbo. Vis dar ieškau savęs, po mokyklos nestudijavau, nes nežinojau, ko noriu iš gyvenimo Dirbau visokius darbus Lietuvoje – padavėju, barmenu, bet atsibodo, norėjau kažko naujo“, – savo istoriją pradėjo pasakoti vaikinas.

Kaip tik tuo metu jo dėmesį patraukė skelbimas internete, kuriame siūlyta važiuoti dirbti į Angliją.

„Susiradau skelbimą, kad gali išvažiuoti į Angliją, tau moka pinigus, žodžiu, viskas labai smagu. Pagalvojau, kodėl nepabandžius“, – dabar šypsosi D. Kairė pridurdamas, kad visuomet buvo avantiūristas.

Skelbime buvo nurodoma, kad darbą bus galima rinktis iš priklausančių 3 skirtingiems lygiams. Žadėta, kad atlyginimas bus nuo 350 iki 450 svarų (417 iki 535 eurų) per savaitę.

Autobuso laukė 4-5 valandas, kelionė priminė tragediją Tiesa, įtarimų, kad gal ne viskas taip gerai, jam kilo vos pajudėjus tikslo link.

„Atvažiavau į Kauną, iš kur mane turėjo pasiimti. Nuo sutarto laiko pralaukiau dar 4-5 valandas. Galiausiai atvažiavo tas autobusiukas, be langų toks – komercinis furgoniukas. Paklausiau, kur galiu daiktus pasidėti, man buvo atsakyti, kad gale. Apėjome autobusiuką. Kai vairuotojas atidarė bagažinę, visi lagaminai iškrito. Žmonės gal kokių asmeninių daiktų, kompiuterių ten turėjo? Bet jis tik nusikeikė, sukišo daiktus atgal, mano dar sugrūdo... Atsisėdau į vidų, o vietos buvo tiek, kad nei į vieną, nei į kitą pusę pasisukti negali“, – prisiminė D. Kairė.

Jis tuoj susipažino ir su maždaug 50-mečiu vyru, kuris papasakojo važiuojantis į tą pačią darbo vietą.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Deividas Kairė

Bendrakeleiviai nelegaliai vežėsi cigaretes

„Vėliau paėmėme dar du vyrus, kurie atrodė labai stori. Dėmesį patraukė, nes jų veidai buvo normalūs, bet kūnai – tokie išsipūtę... Kai su keltu persikėlėme į Angliją, paaiškėjo, kad jie su lipnia juosta prie kūnų buvo prisiklijavę cigarečių pakelius. Jų buvo tiek, kad tik už tai 400-500 eurų gali užsidirbti “, – dabar skaičiavo jis.

Pašnekovo teigimu, važiuoti buvo ne tik nepatogu, bet ir be proto šalta. Galiausiai jie dar ir pasiklydo, todėl kelionė iki Anglijos truko net 4 paras.

„Vairuotojas pavėlavo į keltą, paskui Londone nuvažiavo į kitą miesto galą, vien ten praleidome apie 20 valandų, kažkur kitur pasiklydom. Žodžiu, kelionė buvo tragedija“, – prisiminė vaikinas.

Pamačius, kur teks gyventi, ištiko šokas Tačiau dar didesnis šokas D. Kairei buvo, kai jis išvydo vietą, kur teks gyventi.

„Mane pasitiko du treninguoti bachūrai. Lietuviai. Namas – su daug kambarių, užėjome į vidų. Svetainėje mėtėsi triusikai, prezervatyvų pakuotė, alus. Aš toks žiūriu, galvoju: „Blemba, nu, ne kažką“. Man tie vaikinai ir sako: „O ko tu tikėjaisi? Tu durnas, išvažiavai per skelbimą“, – pirmąjį įspūdį nupasakojo vaikinas.

Pašnekovo teigimu, skelbime buvo žadama, kad lauks darbas sandėlyje, tačiau paaiškėjo, kad teks gaudyti vištas.

„Eina į vištų fabrikus, gaudo jas, galvas pjausto. Gauna 80 svarų (95 eurus), atiduoda 40-60 svarų (apie 50 eurų) už nuomą, 20 svarų (24 eurai) lieka maistui ir jiems gerai. Nėra tie lietuviai grandinėmis surakinti. Jei nori, važiuok, tiesiog jie angliškai nekalba, turbūt iš kaimo atvažiavę ir galvoja, kad Anglijoje toks gyvenimas“, – dabar svarsto D. Kairė.

Ir sutiktas autobusiuke 50-metis galiausiai nusprendė ten likti dirbti, tačiau jam pačiam galvoje ėmė suktis vienintelė mintis.

„Na, Deividai, žemiau kristi tikrai negalėjai. Viskas. Dugnas“, – juokėsi vaikinas.

Gyvenimą Anglijoje pradėjo su 20 svarų

š to namo jis spruko neatsigręždamas. Susirado biblioteką, prisijungė prie interneto ir susisiekė su drauge, kuri jau ilgą laiką gyveno Anglijoje.

„Ji man iš karto pasakė: „Tu durnas? Kodėl tu man nesakei, kad nori išvažiuoti? Aš būčiau priėmusi“.

Tačiau norėjau labai savarankiškas būti. Galiausiai ji mane ištraukė iš tos vietos. Aš, aišku, susimokėjau pinigus už nuomą, nes, kai paprašiau atiduoti, kadangi nė dienos negyvenau, išgirdau tik: „Kokius dar pinigus?“.

Draugė atvažiavo, mane pasiėmė, ir pradėjau gyventi pas jos mamą, nuomojausi kambarį“, – pasakojo D. Kairė.

Tiesa, ir iš pradžių jis tikėjosi išsiversti be draugės pagalbos, planavo įsidarbinti kokioje nors greitojo maisto kavinėje, tačiau paskaičiavo, kad kišenėje likę tik 20 svarų.

„Mano draugės mama yra geras žmogus. Ji viską man davė, sakė, atiduosiu, kai užsidirbsiu. Po tų 4 parų kelionės, bemiegių naktų, viso tokio, atsiprašant, šūdo, mane įsileido, pajutau lietuvišką kvapą, kažką valgyti darė, aš toks: „O Dieve, kaip gera“, – prisimindamas šyptelėjo D. Kairė.

Buvo pastebėtas fabrike

Pašnekovas pasakojo tuomet pradėjęs dirbti pavienius darbus, kuriuos siūlė įdarbinimo agentūros. Tačiau galiausiai toks gyvenimas atsibodo, o pastovaus darbo rasti vis nepavyko.

„Atvažiavo mano geras draugas, nusprendėme, kad varom į fabriką, atidirbam 2 mėnesius ir pamirštam apie Angliją. Išvažiavome su draugu į vaisių ir salotų fabriką, pirmas 3 dienas melionus pjaustėm, apelsinus, davėme sau dar savaitę, manėme, užteks. Tačiau viena agentūros darbuotojų sako: „Ką Jūs čia veikiate protingi, angliškai kalbantys?“. Ji pasiūlė mums kitą vietą. Mano draugą nusiuntė dirbti su dokumentais ten, kur atvežama produkcija, o aš gavau logistikos administratoriaus darbą“, – netikėtą karjeros šuolį prisiminė D. Kairė.

Šioje vietoje jis dirbo pusantrų metų, paskui įsidarbino „IKEA“ fabrike, kol galiausiai sulaukė pasiūlymo dirbti ten pat, kur įsidarbino jo mergina.

Į Angliją išvažiavo po mėnesio pažinties

J. Žukautaitė į Angliją atvažiavo kiek daugiau nei prieš metus – praėjusių metų kovą. Tokį jos sprendimą paskatino D. Kairė.

„Susipažinome jo atostogų metu, visai smagiai bendravome, pradėjome leisti laiką kartu, kai supratome, kad vienas kitam patinkame. Labai bijojau, nes supratome, kad gyvename toli vienas nuo kito, galvojome, susirašinėsime laiškais, bandysime ką regzti per atstumą. Tačiau, kai susitikome, buvau tik baigusi studijas ir dar neturėjau darbo“, – pasakojo emigrantė.

Mykolo Romerio universitete ji baigė anglų ir ispanų vertimo ir redagavimo studijas. Nors iš viso mokėjo keturias kalbas – lietuvių, rusų, anglų ir ispanų, Vilniuje jai buvo siūlomas vos 400-500 eurų mėnesinis atlyginimas.

„Tai buvo juokingi pinigai už tai, ką būčiau turėjusi dirbti. Deividas man pasiūlė atvažiuoti į Angliją, prisėdau, pamąsčiau ir supratau – kodėl ne? Gyvenimas toks nuobodus, velniop. Palikau viską ir po mėnesio pažinties išvažiavau pas jį“, – pasakojo J. Žukauskaitė.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Judita Žukauskaitė

Per mėnesį darbo fabrike gali užsidirbti ir 2,3 tūkst. eurų

Kadangi mokėjo anglų kalbą, mergina neslėpė galvojusi, kad nesunkiai įsidarbins. Be to, bandyti laimę skatino draugai ir artimieji, vaikinas irgi žadėjo, kad per savaitę ji uždirbs mažiausiai 400 svarų (474 eurų).

„Dauguma sako, kad reikia meluoti savo CV. Bet esu toks žmogus, kuris negali meluoti, išsiduočiau. Todėl sakydavau tik tiesą ir per pirmąsias savaites neradau jokio darbo. Galiausiai nuėjau dirbti į „Amazon“ sandėlį, kur beveik visi lietuviai pradeda“, – pripažino ji.

J. Žukauskaitė pasakojo tuomet turėjusi rinkti daiktus iš sandėlio ir dėti juos į atskirus krepšius.

Tiesa, jos teigimu, jei dirbi 6 darbo dienas po 10 valandų kasdien, ir fabrike gali užsidirbti net 2 tūkst. svarų (2 373 euro) per mėnesį.

„Mano akimis, darbas yra lengvas. Tu neturi mąstyti, tiesiog žiūri į ekranėlį ir renki daiktus. Tiesa, 10 valandų tenka būti „ant kojų“. Kai grįždavau namo, tegalėdavau galvoti apie darbą ir tuos skaičius. Išvažiavau čia ir dėl vaikino, ir tam, kad lavinčiau savo anglų kalbą, o sandėlyje dirbo tik lietuviai ir lenkai, be to, nebuvo net laiko su jais kalbėti. Viskas, ką turėjau daryti, tai 10 valandų bėgioti iš vienos vietos į kitą“, – apie darbo pobūdį pasakojo mergina.

Kodėl gyvena nemokėdami anglų kalbos?

Todėl per mažiau nei mėnesį šis darbas jai įkyrėjo tiek, kad ji nusprendė jį palikti. Pagrindinis motyvas – trūko protinės veiklos. Tiesa, tolesni karjeros klystkeliai šio kriterijaus taip pat neatitiko. J. Žukauskaitės teigimu, darbų lietuviai paprastai ieško per agentūras. Siekiant į jas įstoti, reikia užpildyti aibę dokumentų, tačiau pastarosiose neretai dirba lietuvės ir lenkės, tad jos nevengia pašnabždėti atsakymų.

„Kai darbiniesi agentūroje, kartais pateikiami klausimai, vertinantys, kiek esi protingas ir anglų kalbą išmanai, o ten atsakymai šalia parašyti. Ir patys klausimai, pavyzdžiui, kiek bus 2 kart 3, kiek matote kvadratėlių, kiek žmonių stovi eilėje“, – pasakojo ji, aiškindama fenomeną, kad net kelerius metus užsienyje pragyvenę lietuviai kartais negeba kalbėti angliškai.

Po universiteto – į „McDonald's“

„Ieškojau darbo biure – administratorės, registratūroje, logistikoje, žmogiškųjų išteklių srityje. Nenorėjau į sandėlį ar į fabriką vėl eiti. Galiausiai radau pasiūlymą versti žodžiu. Tokių pasiūlymų labai daug, nes čia lietuviai dažnai susiduria su problemomis dėl kalbos nemokėjimo. Blogiausia tik tai, kad tai nėra pastovus darbas, negalėjau planuoti laiko, nežinojau savo grafiko, todėl vis dėlto nusprendžiau ieškoti nuolatinio darbo“, – aiškino J. Žukauskaitė.

Tuomet ji įsidarbino „McDonald's“, kur išdirbo pusę metų. Iš pradžių ji dirbo dieninėje pamainoje, aptarnavo klientus prie kasos, vėliau perėjo į kitą pamainą.

„Internetas perpildytas nuotraukomis, kur bakalauro baigimo kepurėlė keičiama „McDonald's“ kepurėle, visuomet iš šio paveiksliuko juokdavausi iki tol, kol taip nutiko man. Be proto skaudėjo širdį, bet supratau, kad jei neuždirbsiu pinigų, neturėsiu, už ką valgyti“, – aiškino emigrantė.

Per dvi savaites – 100 CV

Tačiau ji stengėsi nenuleisti rankų ir pamena per porą savaičių išsiuntusi apie 100 CV – taip troško darbo biure. Galiausiai jai buvo pasiūlyta prisijungti prie naujo projekto ir pasirašyti pusmečio kontraktą. Kadangi Anglijoje vanduo tiekiamas ir valomas ne valstybinių, o privačių įmonių, ji buvo įdarbinta vienoje tokių įstaigų.

„Diena atrodo fantastiškai. Mes dirbame nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 9 iki 17 val. arba nuo 8 iki 16 val. Atrodo, gal nieko išskirtinio, bet po visų naktinių pamainų tokio darbo pobūdžio labai pasiilgau. Apie 90 proc. ten dirbančių asmenų yra britai, nuolat kalbame angliškai, todėl net tarpusavyje jau kalbame ne lietuviškai“, – pasakojo J. Žukauskaitė.

Ilgainiui savo vadovams ji pasiūlė ir savo vaikino kandidatūrą. D. Kairė taip pat buvo priimtas.

Įvardijo kainas

Paslaugos ir prekės, anot emigrantės, Anglijoje nebrangios. Beje, čia populiaru daiktus pirkti išperkamosios nuomos būdu.

„Pavyzdžiui, jei turi darbą, gali įsigyti visiškai naują automobilį, kompiuterį, telefoną ir mokėsi 10-15 metų po mažą dalį pinigų“, – tikino D. Kairė.

Tiesa, brangios gali pasirodyti susisiekimo paslaugos. Pavyzdžiui, vietinio transporto bilietas kainuoja 14 svarų (16,6 euro) per savaitę. Nepigu ir, tarkime, apsidrausti. Automobilio iki 2 l. variklio asmeniui, kuris neturi 25-erių, draudimas kainuoja maždaug 2 tūkst. svarų per metus.

„Danties plombą pakeitė už 40-50 svarų (47-59 eurai)“, – pasakojo D. Kairė.

Britiški pusryčiai kainuoja apie 3-4 svarus (3,5-4,7 euro) žmogui, vakarienė – apie 40 svarų (47 eurai), įskaitant alkoholį. Tiesa, vienas jų kambariokas, pasakojo pora, savaitei maistui, apsipirkdamas „Iceland“ parduotuvėje, išleidžia vos 20 svarų (23 eurus).

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / J.Žukauskaitė ir D. Kairė

Kiti imigrantai lietuvius vadina tinginiais

Paklaustas, kaip anglai žiūri į lietuvius, D. Kairė sakė, kad dirbant fabrike kiti imigrantai sakydavo, kad lietuviai yra tinginiai.

„Gal labai daug pertraukų ieškome“, – svarstė emigrantas.

Tačiau J. Žukauskaitė jam paprieštaravo aiškindama, kad, jos akimis, lietuviai Anglijoje lieja daug prakaito.

„Yra britų, kurie dirba fabrikuose ir sandėliuose, bet jų – tiek mažai... Po „Brexit“ labai visi jaudinosi ir bijojo, kad mus išvarys, bet tada sakau: „Britai mieli, Jūs tai visi biuruose dirbate, kas fabrikuose dirbs?“, – klausė ji.

Tiesa, žavesį iki šiol jai kelia britų gerumas. Lietuviai kartais tarpusavyje piktdžiugiškai pajuokauja, kad, jei britui spirsi, jis tavęs dar ir atsiprašys.

„Mums, lietuviams, reikėtų pasimokyti gerumo iš jų“, – sakė D. Kairė.

Planuoja grįžti į Lietuvą

Tiesa, vis dėlto ir D. Kairė, ir J. Žukauskaitė planuoja grįžti į Lietuvą. D. Kairė nori pradėti studijuoti, J. Žukauskaitė svarsto ieškot darbo, kuris būtų susijęs su projektine veikla ar vaikais.

„Mums patinka toks darbo pobūdis, kur būtų galima tobulėti, nestovėtume visuomet vienoje vietoje. Mums abiem patinka įrodyti, kad galiu – tu man duosi, aš įrodysiu, o jei ir suklupsiu, vis tiek nenuliesiu rankų ir parodysiu, kad galiu“, – savo porą apibūdino J. Žukauskaitė.

Jos teigimu, visi emigrantai planuoja į Angliją atvažiuoti mėnesiui ar dviem, ilgiausiai metams, bet galiausiai pasilieka ilgesniam laikui, tačiau jie, tikina, yra tvirtai apsisprendę.

„Mes labai mylime savo šalį ir norime grįžti atgal. Neplanuojame čia užsibūti ilgiau 2017 m. pabaigos. Aš noriu namo, prisižiūrėjau jau tos Anglijos. Atvažiavau čia tik porai mėnesių, o esu jau trečius metus“, – patikino D. Kairė.

DELFI.lt



Imigracija

ANGLIJA.today
Nedirbi?
ANGLIJA.today