Skelbimai

Dalia Henke: per mažai girdime pozityvių emigrantų istorijų

Politikai emigraciją vadina problema, kurią būtina spręsti, bet patys nelinkę įsiklausyti į visame pasaulyje išsibarsčiusių tautiečių siūlymus ir užsimerkia net prieš vergystės užsienyje apraiškas. Svetur išvykę tautiečiai yra per silpna politinė jėga rinkimuose. Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė Dalia Henke neslepia pasigendanti politinės valios dėl emigracijos. Ji įsitikinusi, kad svarbesnius reikalus turi kartu spręsti visos po pasaulį išsibarsčiusios lietuvių bendruomenės.

„Lietuvos žinių“ nuotr. / Dalia Henke
„Lietuvos žinių“ nuotr. / Dalia Henke

Dvi realybės

– Stereotipas, kad į užsienį išvykę lietuviai vergauja, atrodo, po truputį traukiasi. Bet ar situacija iš tiesų gerėja? Galbūt nuo blogų pavyzdžių dėmesį nukreipė prasidėjusi ir socialinė emigracija – kai užsienyje ieškoma ne greito uždarbio, o socialinio saugumo, teisingumo, patikimesnės ateities, karjeros galimybių?

– Tarp priežasčių dar paminėčiau ir pagarbos stoką – darbdavio, valdžios, miesto administracijos. Vergystė yra sena problema, tik apie ją nei Lietuvos institucijos, nei tuštėjantys kaimai kažin kodėl niekada nešnekėjo. Šiemet ta problema vyriausybinio sektoriaus darbotvarkėje atsirado pirmą kartą. Nuo 2004 metų esame Europos Sąjungos (ES) šalis, o Lietuvos piliečiai, išvažiuojantys iš gimtinės kuo greičiau praturtėti, užsitikrinti finansinį stabilumą, nežino savo teisių ir galimybių ES, todėl kartais tiesiogine šio žodžio prasme vergauja. Man keista, kodėl, pavyzdžiui, Norvegijoje, kurioje pats aukščiausias demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos lygis, lietuviai dirba šaltuose fabrikuose ir namo grįžta susirgę tuberkulioze, beveik tuščiomis kišenėmis. Šnekama net apie vaikų vergystę... Bet tai jau kita tema. Manau, tokios vergystės prevencija turi būti vykdoma Lietuvoje – kaimuose ir šeimose, nes šie dalykai vyksta pirmiausia dėl informacijos stokos.

Jungtinėje Karalystėje net yra atsiradusios gyvenvietės, kuriose viename kambariuke gyvena po dešimt vergaujančių žmonių. Šie Lietuvos piliečiai neturi ryšio su lietuvių bendruomene, nes gal nelabai ir domisi, gal neturi tam laiko arba bijo, kad kas nors sužinos jų istorijas. Galiu patvirtinti – tokių dalykų yra, nes teko bendrauti su Kazickų šeimos fondu, kuris, pavyzdžiui, globoja Vokietijoje kalinčius jaunuolius – jų šioje šalyje padaugėjo. Tie jauni žmonės, galima sakyti, buvo pagrobti ir vergavo Vokietijoje, o šiandien sėdi kalėjimuose ir niekas jais nesirūpina.

– Anksčiau tokių istorijų netrūko, bet dabar, atrodo, daugiau akcentuojami sėkmingi pavyzdžiai. Gal tiesiog pasikeitė nuomonės apie emigraciją formavimas?

– Sakyčiau, nereikėtų painioti dviejų skirtingų dalykų. Vergystė – viena sena problema, bet yra ir kita – svetur gyvenantys lietuviai, kurių nenoriu vadinti nei išeiviais, nei ateiviais, nei emigrantais. Tai tik žmonės, kurie užsienyje dirba gerus darbus, dėl idėjos kuria Lietuvos labui, prisigalvoja įdomių projektų, nepraranda ryšio su Lietuva ir nori, kad ji klestėtų, būtų viena matomų bei girdimų ES valstybių. Tiesiog negalima visų sudėti į vieną puodą ir teigti, jog išvažiavę lietuviai yra vien vergai. Jų kur kas mažesnis procentas nei tų, kurie įsilieja į bendruomenių gyvenimą ir vykdo pozityvią veiklą, garsina Lietuvą, prikviečia į ją daug turistų ir skatina investicijas. Manyčiau, per mažai girdime pozityvių istorijų, motyvuojančių ir Lietuvoje esančius žmones daryti gerus darbus.

Vėluojama išnaudoti potencialą

– Profesionalai, kaip žinome, migruoja po visą pasaulį. Tačiau ar lietuvių iš vadinamojo aukštesnio socialinio sluoksnio emigracijos priežastys kuo nors išskirtinės? Pavyzdžiui, ar Lietuvoje kai kurios atsakingos ir svarbios profesijos nėra nepelnytai nuvertinamos tiek finansiškai, tiek moraliai?

– Globaliame pasaulyje, kuriame gyvename, žmonės juda – nesvarbu, ar jie iš Puerto Riko, iš Berlyno ar Vilniaus. Juk ir vokiečių medikai važiuoja dirbti į Norvegiją, programuotojai – į Silicio slėnį JAV, nes ten tiesiog sudaromos geresnės sąlygos daryti karjerą. Taigi nieko ypatinga, kad lietuviai, gavę geresnį darbo pasiūlymą arba tokį, kokio Lietuvoje išvis nėra, apsigyvena kitose šalyse.

Bet į šią žmonių judėjimo problematiką, man atrodo, reikėtų pažvelgti visiškai kitu kampu ir pamąstyti, kaip globaliame pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius suburti. Būtent tai daro PLB, taip pat „Global Lithuanian Leaders“ – ieško tų „perliukų“ ir kuria jiems platformą bendrauti. Tai galėtų būti daroma dar aktyviau, per Lietuvos atstovybes ir ambasadas užsienyje, kad šios turėtų tiesioginį kontaktą su išvykusiais studentais, mokslininkais, menininkais ir pagalvotų, kaip būtų galima panaudoti jų žinias bei kontaktus Lietuvos labui. Juk dažniausiai visiems reikia tik dėmesio.

– Kai kam atrodo kiek nesąžininga atsigręžti į gabius savo srities žinovus, pavyzdžiui, į medikus, ir tikėtis iš jų naudos už dyką, kai atlyginimus šiems specialistams moka kitos valstybės.

– Žmogaus požiūrį į žmogų, į lietuvybę, mūsų šalį, vertybes ir tapatybę reikėtų pradėti formuoti nuo lopšio, nuo darželio ir mokyklos. Visiškai normalu, kad lietuviai važiuoja pasisemti patirties, paklajoti po pasaulį, ir būtų idealu, jeigu jie grįžtų į Lietuvą su visomis įgytomis žiniomis. Bet net jei taip nėra, reikia šnekėti apie tai kaip apie potencialą ir galimybes, o ne kaip apie blogį. Dažnai susitinku su užsienyje gyvenančiais lietuviais, ir jie visi pasirengę padėti. Tik per vėlai apie tai pradėjome kalbėti. Iki 2007 metų diskusijos iš vis nebuvo, nors Lietuva jau tada tuštėjo.

– Europos migracijos tinklo duomenimis, 2015 metais privačių asmenų piniginės perlaidos į Lietuvą sudarė beveik 1237,62 mln. eurų ir buvo 11,6 proc. mažesnės nei 2014-aisiais. Ar tai gali rodyti, kad daugėja lietuvių, išsivežančių šeimas ir nutraukiančių ryšius su Lietuva?

– Manau, tuos skaičius lemia ekonomikos tendencijos, pavyzdžiui, nuvertėjęs svaras. Gyvendama Vokietijoje nejaučiu, kad lietuvių šeimos didėtų, bet gal ši šalis – išimtis. Vis dėlto su skaičiais visuomet reikia elgtis atsargiai, nes galime interpretuoti įvairiai, o ekonomistai mūsų interpretacijas greičiausiai paneigs. Antai Nerijus Mačiulis kaip vieną priežasčių yra nurodęs tai, kad prieš įvedant eurą emigrantai stengėsi Lietuvoje nusipirkti nekilnojamojo turto – šiuo tikslu ir pervesdavo pinigų į tėvynę.

Kartu geriau girdimi

– Kaip PLB palaiko ryšį su smulkiomis lietuvių bendruomenėmis, išsibarsčiusiomis po pasaulį?

– Iš karto noriu paminėti du faktus. PLB kaip institucija buvo įkurta 1949 metais Vokietijoje parašytos chartijos pagrindu (Lietuvių chartija – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto 1949 metų birželio 14 dieną parengtas ir leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ paskelbtas dokumentas, išreiškęs lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus, – red.). Tuometė ne savo valia užsienyje gyvenusių lietuvių karta taip sumanė sukurti antrą Lietuvą, turinčią ir Seimą, ir ministerijas. 1958 metais PLB buvo įregistruota kaip organizacija. Jos tikslas – po vienu „skėčiu“ suburti visas užsienio lietuvių bendruomenes. Svetur kuriamos lietuvių bendruomenės įgyvendina šviečiamuosius ir kultūrinius projektus. Tačiau kai kuriuos klausimus įmanoma išspręsti tik kartu. Negalima sakyti, kad tai vien politiniai reikalai, bet jie labai susiję su šalies politika, pavyzdžiui, pilietybės išlaikymas, balsavimo tvarka, elektroninio balsavimo galimybės ir t. t.

2015 metais per PLB Seimą dauguma balsavo už PLB plėtros komisiją. Jos pagrindiniai tikslai – suvienyti mažesnius vienetus, paaiškinti jiems, kokios mūsų galimybės ir potencialas, padėti, patarti. Manau, pats gyvenimas diktuoja viso to poreikį ir prasmę. Kiekviena bendruomenė, kad ir kokio dydžio būtų, PLB Seime turi tris atstovus. Čia kaip ES: vienos valstybės didesnės, kitos mažesnės, bet priimant sprendimą visos turi po balsą.

– Ar pastebite, kad tose šalyse, kuriose išvykusių lietuvių daugiausia (Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Airijoje, Ispanijoje), ir mūsų tautiečių bendruomenės yra stipriausios? Nuo ko priklauso jų aktyvumas?

– Tikriausiai priklauso nuo bendruomenės tradicijos. Senosios lietuvių bendruomenės, susibūrusios nuo 1950 metų, turi savo tradicijas, veiklai skirto nekilnojamojo turto ir senbuvių. Bet, tarkime, lietuvių bendruomenė Airijoje, kurioje gyvena jau 100 tūkst. mūsų tautiečių, yra visiškai nauja ir jokių papročių nesilaiko. Tą patį galima pasakyti apie Ispanijos, Norvegijos bendruomenes. Po 1990 metų ten atvažiavę lietuviai neturi įgūdžių burtis, bendruomeninės veiklos, aukojimo jai tradicijų. Tokioms bendruomenėms sunkiau paaiškinti, kas yra PLB. Jos gana silpnos, mažos pagal narių skaičių, nors lietuvių tose šalyse gyvena gausiai. Tiesiog jie nesiburia į bendruomenes. Tačiau reikėtų paminėti visas šeštadienines lietuvių mokyklėles, naujas lietuvių bendruomenes, kurios buvo įkurtos, suvažiavimus ir projektus, reprezentuojančius Lietuvą užsienyje: koncertus, parodas, literatūros vakarus ir t. t. Tai vyksta jau nuo 1949-ųjų.

– Kokį galėtumėte įvardyti ryškesnį pastarojo laikotarpio PLB laimėjimą, kuris atspindėtų ir šios „skėtinės“ bendruomenės įtaką?

– Lietuvoje buvo žadama (ar grasinama) paskelbti referendumą dėl dvigubos pilietybės – LR Konstitucijos 12 straipsnio keitimo. Manau, PLB labai prisidėjo prie to, kad šios minties būtų atsisakyta. Sugebėjome įrodyti, jog referendumas neturėtų prasmės, nes jis neįvyktų – paprasčiausiai nepavyktų surinkti 50 proc. + 1 visų balsavimo teisę turinčių lietuvių, ir dar teigiamo jų balso. Tai buvo politinis visų metų darbas. Manome, kad praplėsti dvigubos pilietybės galimybes reikėtų papildant LR Pilietybės įstatymą. Man atrodo, Lietuvoje jau 10 metų trūksta politinės valios priimti šį sprendimą.

Trūksta tiesioginio politikų dėmesio

– Labai dažnai politikai emigrantų susigrąžinimą, emigracijos problemą linksniuoja kaip šalies politikos prioritetą, kuria įvairias strategijas. Ar jos virsta kūnu?

– Lietuva tuštėja, nors nuo 2008 metų apie tai ir šnekama, ir strategijos kuriamos. Rezultatų dar nematyti. Vis dėlto noriu pasidžiaugti, kad naujasis Seimas išlaikė Lietuvos Respublikos ir PLB komisiją – mūsų bendravimo formą. Viliuosi, būsime daugiau girdimi ir galėsime pasidalyti savo patirtimi iš skirtingų šalių. Juk PLB atstovai perduoda patirtį iš visų žemynų.

Tiesa, dar negavau teigiamų signalų, jog toliau veiks Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisija, kurioje taip pat buvo aptariamos strategijos ir kuri tiesiogiai bendradarbiavo su Vyriausybe. Tikiuosi, ji išliks ir parašytos strategijos neatsidurs valdininkų stalčiuose. Kartais stebiuosi, kad rengiamos apklausos, o užsienio lietuvių teikiami pasiūlymai – tikrai labai protingi ir geri – neįgyvendinami. Suprantu tai kaip politinės valios nebuvimą.

– Kalbate apie visą pasaulį aprėpiančią patirtį. Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, kaip išnaudoti išvykusių lietuvių potencialą?

– Manyčiau, reikėtų pradėti nuo žmogiškojo veiksnio – įsiklausyti, ką pasakoja mūsų tautiečiai, kokia patirtimi dalijasi ir kokius kontaktus turi. Man atrodo, praradome norą klausyti ir diskutuoti, o juk tik iš diskusijų atsiranda tiesa.

Prieš kelias dienas grįžau iš Maskvos. Buvau susitikusi su ten gyvenančiais lietuviais. Šiais laikais, kai Lietuva atsidūrusi politiškai įtemptoje situacijoje, mums itin svarbu turėti draugų, ypač tokiose šalyse kaip Rusija. Labai greitai pamiršome Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų pasekmes – Lietuvoje taip drąsiai vartojame karinę retoriką. Turėtume žiūrėti ne į tai, kas mus priešina, o ieškoti, kas vienija. Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje laukiama rinkimų, Austrijoje ir JAV žmonės ką tik apsisprendė, ir Lietuvai, mažai valstybei, visur reikia turėti savo draugų.

– Lenkijos politikai važinėja po užsienį ir rengia susitikimus su išvykusiais tautiečiais. Ar mūsų politikai aplanko išeivius?

– Šiemet, paskutinėmis savaitėmis prieš rinkimus, pamatėme, kad gera pradžia padaryta: kandidatai į Seimą keliavo bent per 5 šalis, aplankė bendruomenes, diskutavo su jomis. To nebuvo jau daug metų. Tačiau užsienyje balsuojantys lietuviai yra tiesiog per maža politinė jėga, kad jais reikėtų atskirai rūpintis. Šiemet balsuoti buvo užsiregistravę 19 tūkst. žmonių, o atvyko apie 17 tūkstančių. Manau, užsienio lietuviai taip nenoriai balsuoja būtent todėl, kad politikai jais nesidomi.

Tiesa, dabar jau yra ministrų, Vyriausybės ir Seimo narių, kurie lankydamiesi Hamburge, Berlyne ar Paryžiuje randa laiko susitikti su vietos lietuvių bendruomenėmis. Bet kartais matyti, kad jie tam specialiai nesirengė – tik atvažiavo, pasikeitė mintimis, išgėrė arbatos ir išvažiavo. Tikiuosi, ateityje politikai tikslingai ruošis diskusijoms su tėvynainiais – juk ateina nauja politikų karta ir nauja mada. Lietuva yra išsibarsčiusi po visą pasaulį, o naujos dimensijos politiniai iššūkiai – sujungti ją ir tuo išsibarstymu pasinaudoti.

lzinios.lt



Imigracija

pinigai paslaugos blue
Anglija.today skelbimai
pinigai paslaugos blue
Anglija.today skelbimai
pinigai paslaugos blue