Skelbimai

„We Love Lithuania“ įkūrėjas Rudaminas: ar Lietuvoje gera gyventi? Tai tobulas kraštas! Interviu (16)

„Mums anksčiau užsienis būdavo vau. Lietuvoje šiuo metu yra daug daugiau vaunei senojoje Vakarų Europoje. Kokie 93 procentai pasaulio žmonių mums pavydi to, ką turime, ir mes to nesuvokiame“, – tuo visiškai įsitikinęs Lietuvos grožį atskleidžiančio projekto „We Love Lithuania“ autorius Simonas Rudaminas. Prieš beveik šešerius metus į socialinį tinklą įkėlęs pirmą vaizdingą šalies nuotrauką, vilnietis nė nenujautė, kaip tai pakeis paties gyvenimą ir kiek kitų įkvėps rodyti, ką tėvynėje jie labiausiai myli ir brangina.

Fotodiena.lt nuotr. / Simonas Rudaminas
Fotodiena.lt nuotr. / Simonas Rudaminas

„Mes kiekvienas esame savo šalies ambasadorius“

Simonai, internetinį fotoprojektą pavadinote „Mes mylime Lietuvą“. Ar tik truputį nemeluojate, stengdamiesi rodyti vien gražiąją šios meilės pusę, o kur skausmas, nusivylimai, neatsiejami nuo šio jausmo?

Kaip tik manau, kad pristatome Lietuvą, kokia ji yra. Kur benuvažiuosi, į kokį jos kampelį – miško kelią, prie jūros, upės, ežero, seno malūno ar dvaro – beužsuksi, ji yra graži.

Grožio rodymas nėra melas. Lietuva yra tokia. Galbūt daug žmonių nenori jos tokios matyti. Daugelis tų, kurie tepastebi, kas čia yra blogai, seniai nebuvo išvykę už jos ribų. Mums anksčiau užsienis būdavo vau. Lietuvoje šiuo metu yra daug daugiau vau nei senojoje Vakarų Europoje.

Kažkas turi parodyti ir gerąją Lietuvos pusę. Yra noras atverti žmonėms akis, kad pamatytų, ką mes turime čia, šalia. Vietinis turizmas yra auganti sritis. Džiugu, kad žmonės atranda Lietuvą iš naujo.

Kiek buvo išorinių aplinkybių (kaip pasakojote anksčiau spaudoje, neradęs „Google“ paieškoje gražių šalies nuotraukų, kurias norėjote persiųsti užsieniečiui, nutarėte įkurti puslapį, kur jų būtų su kaupu), o kiek vidinio poreikio atskleisti šviesiąją savo šalies pusę?

Vidinis pyktis yra gera motyvacinė priemonė, kuri stumia į priekį. Šiam projektui jau daugiau nei penkeri su puse metų. Kai paklausiu žmonių, ar jie ką žino šį projektą, daugelis nustemba, kad tai ne valstybinė, o privati iniciatyva.

Per tuos penkerius su puse metų įvyko milžiniškas pasikeitimas nuo to, kas buvo ir kaip dabar pristatoma šalis. Palypėjome kokybės laipteliu, jau visa pakopa. Ir valstybinis, ir privatus sektorius pamatė, kad galime save pristatyti daug geriau, netgi nemeluojant ir neperdedant.

Prieš pusšeštų metų Lietuvos įvaizdis Jūsų netgi labai netenkino?

Jeigu man reikia atvažiuoti su murzinu automobiliu, jaučiuosi dėl to blogai. Čia irgi panašiai: būdamas savo šalies patriotas, negaliu prieiti prie informacijos, kaip mūsų šalis iš principo atrodo. Tai skatina kažką daryti, keisti.

Vakar su partneriais paleidome filmuką „O kas, jei ne mes?“ Jeigu skųsiesi, kad gatvė nešvari, prišiukšlinta ir pats nepakelsi nė vienos šiukšlės, tai niekas ir nepasikeis. Čia lygiai taip pat. Stebiu, kaip pati rinka pasikeitė, todėl šypsausi, džiaugiuosi, kad tai įvyko ir pakeitė žmonių savimonę atsiliepti apie savo šalį daug gražiau. Mes kiekvienas esame savo šalies ambasadorius.

Juk pats fotografuojate, galėjote sukaupti kolekciją, kurią naudotumėte siaurame rate, visą grožį pasilaikytumėte sau, bet nutarėte dalytis, todėl sukūrėte nuotraukų puslapį socialiniame tinkle?

Pradėkime nuo to: kai susikūrė „We Love Lithuania“, dar nefotografavau. Fotografija buvo mano sena svajonė, aistra, kuria tikrai labai norėjau užsiimti. Gal čia buvo dar vienas jungiamasis faktorius, sulipdęs tai, kas man patinka ir ką noriu pasiekti, į vieną krūvą? Fotografuoti pradėjau vėliau.

Kada? Kai atsibodo prašinėti kitų fotografų, kad leistų įkelti jų nuotraukas į paskyrą?

Projektas startavo 2011 metų kovą. Fotoaparatas pas mane atsirado po trejų metų. Tiek užtruko todėl, kad nebūdavo laiko. Jo ir dabar trūksta. Projektas „We Love Lithuania“ pagimdė dar kitą – kompaniją „Copictures.com“, kurią dabar vystome. Tai yra platforma fotografams arba renginių organizatoriams.

Organizatorių nuotr. / „We Love Lithuania“ įkūrėjas Rudaminas: ar Lietuvoje gera gyventi? Tai tobulas kraštas!

Kai atsigręžiu atgal ir pasižiūriu, kokios mano svajonės buvo minimalistinės, o šiemet fotografavome tokius renginius kaip Vilniaus maratonas ar ką tik įvykęs „GameOn“. Tada sau sakau vau, kur tokia paprasta idėja gali nublokšti – sukurti verslą, kaip lietuviškai madinga sakyti, startuolį, kuris žingsnis po žingsnio jau eina ir į užsienio rinką. Tai turbūt vyksta ne šiaip sau. Kaip sakė Aristotelis, jeigu rasi darbą, kuris tau patinka, tau niekada gyvenime nereikės dirbti.

Smagu, kad tiek daug procesų išjudino Jūsų sumanymas. O pradžioje laužydavote galvą, iš kur gauti bent vieną nuotrauką per dieną, ją papostinti, tai darydavote laisvu nuo darbo metu?

Kartais ir pavagiant iš darbo, kartais ir naktimis tekdavo padirbėti. Toks buvo pirmų dvejų–trejų metų kelias, kol susiformavo grupė fotografų, kurie tiek tų vaizdų tiekia, kad jau nebereikia skirti didelių jėgų jiems surasti. Pirmieji metai buvo sunkesni, po to apie šį projektą sužinojo daugiau žmonių, dabar turime kartais tiek nuotraukų, kad sunku atrinkti.

Kiek per dieną paprastai jų sulaukiate?

Kai ateina ruduo, prasideda prastas oras, tada nelabai yra ką rodyti. Vasarą, kai pats gražiausias metų laikas Lietuvoje, pats nuotraukų pikas – apie šimtą ir daugiau vaizdų per dieną, o žiemą kaip kada – apie dvidešimt.

Bet visada yra „budinti“ Jūsų daryta fotografija?

Ne, tiesiog nebeturiu tam laiko, kad ir kaip norėtųsi pačiam fotografuoti. Aš dar turiu tris vaikus ir šeimą. Savo budinčios nuotraukos neturiu, užtat yra budinčių fotografų, kurių bet kada galima paprašyti, kad atsiųstų.

Organizatorių nuotr. / „We Love Lithuania“ įkūrėjas Rudaminas: ar Lietuvoje gera gyventi? Tai tobulas kraštas!

Galėtumėte patikslinti, kiek yra tokių žmonių?

Galiu netiksliai patikslinti iš praėjusių metų pirmojo nuotraukų čempionato, kuriame dalyvavo daugiau nei 550 fotografų. Iš viso yra daugiau nei du tūkstančiai žmonių, kurie karts nuo karto ar dažniau prisideda prie šio projekto.

„Nuotraukos žadina norą daugiau pamatyti“

Simonai, minėjote, pirmi treji metai buvo sunkūs. Ar kartais naktinėjant ir renkant nuotraukas kildavo mintis, kad vis dėlto šis malonus užsiėmimas atima per daug laiko, gal reikėtų visa tai mesti?

Iš tikrųjų tų minčių kiekvieną dieną būna. Pagalvoji, kad „gana“, o tada sau sakai ne. Jeigu kokį darbą pradėjai, turi jį tęsti. Galų gale auditorija auga, žmonės tikisi tų vaizdų, – prieš metus pristatytas fotoalbumas „We Love Lithuania“ su 20 tūkstančių nuotraukų. – Negali tiesiog išeiti.

Ir dabar, kaip pradžioje, esate tas vienintelis žmogus, atrenkantis nuotrauką, kuri bus tądien publikuojama?

Jau yra, kas padeda. Vienas viso šito reikalo nepatempčiau. Kas atrenka? Jokių veto čia nėra, galioja bendruomeninis principas. „Facebooko“ sraute stengiamės, kad nuotraukos atvaizduotų Lietuvą dabar. Mums tai pats svarbiausias principas. Netgi būdamas užsienyje gali stebėti, kaip Lietuva atrodo šiandien. Pavyzdžiui, Klaipėdoje pradėjo snigti, mes tai galime parodyti.

Tačiau „Facebooke“ stengiamės rodyti bendrinį vaizdą, o čempionatu norime jį išplėsti, atskleisdami penkias temas. Šiemet labai norėjome paleisti skiltį „Nepelnytai užmiršta“, kad žmonės parodytų objektus, kuriems skiriama nepakankamai dėmesio, bet jie galbūt galėtų atgimti.

Socialiniame tinkle nesinori perkrauti turinio, o čempionatui mes skiriame interneto puslapį We Love Lithuania, kur dalyviai jau gali įkelti nuotraukų. Vėliau pasiūlysime papildomos vaizdo medžiagos, pristatysime savaitinių trumpametražių filmukų apie lankytinas vietas ar konkrečios gatvės istoriją. Jie įtrauktų žmones, skatintų geriau pažinti vietą, kurioje gyvena.

Panašu, ne tik pajautėte žmonių norą parodyti, ką savo šalyje jie myli ir mėgsta, bet ir užčiuopiate kur link krypsta visuomenės susidomėjimas. Vienas iš fokuso taškų – mūsų patiekalai?

Praėjusiais metais pasiūlėme čempionato temą „Paragauk“, bet nežinojome, ko tikėtis. Galvojome, prisiųs cepelinų, ir tiek žinių, o apėmė nuostaba, kiek įvairių patiekalų yra Lietuvoje ir kaip jie pateikiami.

Maistą fotagrafuoti apskritai yra sudėtinga, ypač mūsų kultūroje. Tačiau maisto tema šiemet liko, nes norisi atrasti dar daugiau – močiutės bandelių ar silkę pataluose. Tie patys šaltibarščiai gali būti patiekti visai kitaip.

Viena Jūsų sumanyto projekto pasekmių – ne tik užsieniečiai, pamatę nuotraukas, užsimanė į Lietuvą atvykti, vietiniai taip pat užsidegė panaršyti savo šalies kampelius. Pats su šeima irgi paskui tas nuotraukas nukeliavote?

Mes taip ar taip keliaudavome. Galbūt kitaip pradedu planuoti pačią kelionę, kitaip maršrutą susidėlioju. Autostradą galima keisti į Panemunės kelią, kuriuo važiuojant pamatysi pilis, arba, surengęs išvyką į Anykščius, aplankai siauruką, Lajų taką ar Puntuką, pasivažinėji rogutėmis.

Nuotraukos žadina norą daugiau pamatyti. Įdedi kokį kadrą, tuojau žmonės rašo, o kur tai yra? Interneto puslapyje bandysime tuos kadrus integruoti į žemėlapį, kad būtų aiškiau, kur ko galima tikėtis.

Atrodo, su šiuo projektu tarsi kūrybinė versmė Jums atsivėrė, vis naujų idėjų sugalvojate.

Tų idėjų galvoje yra tiek daug, kad jas reikia pradėti struktūrizuoti. Visų neįgyvendinsi. Neturime rėmėjų, įsibėgėti negalime, todėl einame žingsnelis po žingsnelio.

Minėjote, valstybinės institucijos kartais pasinaudoja Jūsų kurtu produktu. Tai yra Jūsų pastangų, žinių, kurias atsinešėte iš kitų veiklos sričių kaip rinkodara, įvertinimas?

Visada norėjau, kad „We Love Lithuania“ taptų neoficialiu Lietuvos prekės ženklu, kuris būtų atpažįstamas, žinomas. Kartais bendradarbiaujame su Vyriausybe, Turizmo departamentu, kitomis institucijomis, kartais šalies ambasadoriai užsieniečiams paskelbia nuorodą, kur gali stebėti Lietuvą aktualiu laiku. Žmonės dažnai nustemba, kad tai nevalstybinis projektas, kad jį sukūrė paprasti žmonės, jų ir palaikoma ši iniciatyva.

Visada sakau, bet kuris iniciatyvus žmogus gali pasiekti labai daug. Galbūt tik žmonės labiau mėgsta akcentuoti blogus dalykus, to pozityvo pas mus yra labai mažai. Jo nerodant, susidaro įspūdis, kad išvis to nėra. Yra aplink mus daug žmonių, kurie daro gerus dalykus. Man labai patinka, kad per pastaruosius metus savanoriavimo principas išpopuliarėjo. Šalis turi būti skirta gyventi.

O Jums čia gera gyventi?

Gyventi Vilniuje, vienoje žaliausių Europos sostinių su tokia turtinga istorija? Kur nuo centro iki oro uosto – 5 kilometrai, tik 300 kilometrų iki jūros, šaly, kur yra milžiniškas plotas miškų, kur sveikas oras, švariausias vanduo? Kirtus Lietuvos ir Latvijos sieną, sužinome, kad latviai geria Vyslos upės vandenį. Jie neturi giluminių gręžinių.

Kokie 93 procentai pasaulio žmonių mums pavydi to, ką turime, ir mes to nesuvokiame. Ar čia gera gyventi? Tai tobulas kraštas!

Mes turime keturis sezonus. Ta rudens dargana praeina, ateina žiema su sniegu, tada – pavasaris, kai viskas atgyja ir sužaliuoja. Kai eini palei upę, sprogstant kaštonams, tai pasakoju ir man šiurpuliukai per kūną eina, vien tai yra amazing. Žmonės jau iš Londono važiuoja čia ir kaifuoja vien dėlto, kad gali gyventi centre ir į darbą eiti pėsčiomis. Ar čia gera gyventi? Taip, – atsakė S. Rudaminas, „We Love Lithuania“ sumanytojas ir vienas iš įmonės Copictures.com įkūrėjų.

alfa.lt



Gyvenimo istorijos

Darbo skelbimas
PHP darbo skelbimas
Darbo skelbimas
PHP darbo skelbimas
Darbo skelbimas