Skelbimai

Mama Londone išmoko didžiausią gyvenimo pamoką

Ko išmoksta žmogus, praleidęs daugybę laiko prie į komą panirusio artimojo? Atsakymą į šį klausimą turi Jūratė Ardour, patyrusi tai savo kailiu, kai nė per žingsnį nesitraukė nuo Londono ligoninėje gydomo sūnaus. Savo išgyvenimų moteris nusprendė nelaikyti savyje – juos ir kitas mintis lietuvė sudėjo į knygą, kurią laiko vartais į vidinį motinos pasaulį sunkiausiu gyvenimo periodu.

Jūratė Ardour savo išgyvenimus sudėjo į knygą. Asmeninio archyvo nuotr.
Jūratė Ardour savo išgyvenimus sudėjo į knygą. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu saulėtojoje Sicilijoje gyvenanti moteris neseniai išleido knygą „Mamos dienoraštis“, kurioje ji aprašo savo išgyvenimus prie į komą panirusio sūnaus lovos ligoninėje.

„Kiekvienas mūsų turime savo gyvenimą, savo istoriją. Turiu ją ir aš, o tą istoriją man papasakoti padėjo kadaise rašytas dienoraštis, nors šiaip niekada anksčiau jų nerašydavau, neberašau jų ir dabar“, – rašoma knygos pratarmėje.

Tai istorija apie tai, kaip atsikovoti gyvenimą, kaip tai galima padaryti, koks svarbus yra motinos ir sūnaus ryšys, kokia galinga yra motinos meilė.

Pagrindinė knygos veikėja – autorė Jūratė Ardour, jos dukra Gintarė ir sūnus Lukas, kurį ištiko didžiulė nelaimė.

Lemtingi įvykiai įvyksta Londone, nors kurį laiką šis didmiestis istorijoje pasirodė tik kaip epizodinė scena.

Jūratė Ardour. Asmeninio archyvo nuotr.

– p. Jūrate, kaip Jūsų gyvenime atsirado Londonas?

– Aš su šeima gyvenau Klaipėdoje, tačiau po skyrybų su vyru teko emigruoti – Lietuvą palikau 2005 metais. Tiesiog teko ieškoti būdų, kaip gyventi toliau: likau viena, su dviem mažamečiais vaikais.

Iš pradžių išvykome į Airiją – šią šalį pasirinkau dėl to, kad tuo metu ten gyveno mano draugė. Įsikūrėme Limericke, mums ten patiko, abu mano vaikai baigė mokyklas.

Bet po vienos mūsų išvykos į Londoną jie tiesiog įsimylėjo šį miestą. Ta jo dinamika, veržlumas vaikus tiesiog pakerėjo, jie iš karto susiejo savo ateitį su šia vieta. Abu ten išvyko 2012-aisiais: dukra Londone pradėjo studijuoti grafinį dizainą, sūnus pasirinko biomedicinos mokslus.

Manęs Londonas, tiesą sakant, nesužavėjo – man ten atrodė visko per daug, paini vieta. Tai ir likau viena Airijoje, tačiau pasitaikius galimybei tais pačiais metais persikėliau į Belgiją, ten įsidarbinau kompanijos „Pfizer“ buveinėje.

Londonas netraukė. Užteko to, kad buvo geros susisiekimo sąlygos su juo, dėl to galėjome dažnai matytis su vaikais, lankyti vieni kitus. Gyvenimas tuo metu mums visiems klostėsi tiesiog puikiai.

– Ir tuomet...

– Prabėgus maždaug pusantrų metų, 2013-ųjų gruodį, vaikai turėjo sutikti pas mane Kalėdas. Kūčių dieną dukra jau buvo atvykusi, laukėme Luko, aš nuvykau jo pasitikti į geležinkelio stotį. Bet jis nepasirodė – rytiniame „Eurostar“ traukinyje mano sūnaus nebuvo. Tai buvo labai nebūdinga jam. Bandžiau su juo susisiekti, tačiau telefonas buvo išjungtas. Galvą užplūdo įvairiausios mintys, ėmiau nerimauti ir tuo metu suskambo mano telefonas – skambino nežinomas adresatas.

Atsiliepiau – angliškai kalbantis vyras prisistatė policijos pareigūnu, paklausė, ar aš kaip nors susijusi su Luku. Atsakiau, kad esu mama.

Ir tada man pasakė, kas įvyko.

– Kas atsitiko?

– Pranešė Luką partrenkė taksi automobilis, sūnus buvo labai sunkios būklės, jis be sąmonės nuvežtas į karališkąją Londono ligoninę.

– Kaip į tai reagavote?

– Tą pačią dieną su dukra išvykome į Londoną. Ligoninėje iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad sūnus patyrė sunkią traumą: ant smakro matėsi nežymus nubrozdinimas, jis tarsi miegojo, kūnas buvo prijungtas prie įvairios medicininės įrangos, savarankiškai negalėjo nei valgyti, nei kvėpuoti, nei judėti.

Jis buvo paniręs į komą, kurioje išbuvo dvi savaites.

– Kokią traumą Lukas patyrė?

– Tiksli diagnozė – difuzinis aksonų sužalojimas. Tai sunki galvos smegenų trauma.

Jam taip pat buvo lūžęs dubens kaulas. Nebuvo net minties, kad paliksiu jį tokį vieną. Nutariau negrįžti į darbą, nors tuo metu nežinojau, kad liksiu čia ilgam – Londone po to įvykio išbuvau net šešerius metus.

Ligoninėje mane iki šiol atsimena kaip motiną, kuri niekada nesitraukė nuo savo sūnaus – ten jis buvo gydomas kelis mėnesius, o aš kiekvieną dieną, visą darbo laiką sėdėjau prie jo lovos. Tik porai dienų buvau atsitraukusi, tada mane pakeitė dukra ir pusseserė Raimonda, kuri mūsų šeimai po nelaimės padėjo labai daug.

Lukas 3 mėnesius buvo gydomas ligoninėje, vėliau – specialiame Homertono reabilitacijos centre, vėliau – Palangoje. Gydymo Belgijoje atsisakėme dėl kalbos barjero. Prireikė grįžti į Londoną – ne tik dėl specialistų, bet ir dėl Lukui pažįstamos aplinkos, kuri yra itin svarbi gydant tokias traumas.

Ligonių kasos finansavo tik sūnaus gydymą, o man, kaip lydinčiam žmogui, visa tai kainavo nemažus pinigus. Finansai netruko išsekti. Aš tuo metu nežinojau ką daryti, dar nedirbau, o mano mama kreipėsi į televizijos laidą „Bėdų turgus“, kažkas organizavo lėšų rinkimą Lukui čia, Jungtinėje Karalystėje. Žmonės ne tik aukojo pinigus, bet ir siuntė nuostabias ir nuoširdumu spinduliuojančias palaikymo žinutes.

Lietuvos žmonių gerumas mane sukrėtė iki gelmių. Aš esu labai dėkinga visiems jiems.

Knyga „Mamos dienoraštis“ – tarsi atsakas ir padėka jiems. Lukas neprieštaravo, kad ji būtų išleista, nors ten daug jautrių detalių, autentikos.

Luko gimtadienis, metai po avarijos. Čia jis - su seserimi, mama ir jos pussesere Raimonda. Asmeninio archyvo nuotr.

– O kaip apskritai gimė knygos idėja?

– Ligoninėje aš iš tikrųjų rašiau dienoraštį – ne iš karto, gal po 10 dienų, per kurias buvo daug baimės, chaoso ir nevilties, mat Luko būklė keitėsi. Kai vieną dieną visiškai palūžusi sėdėjau prie jo lovos, viena slaugė man patarė – rašykit dienoraštį: Iš pradžių rašiau apie sūnaus būklę, reakcijas, personalą, gydytojus – tai gana praktiška ir naudinga informacija, kuri padėtų atsekti įvykius.

Tačiau dienoraščio kartais griebdavausi ir dėl to, kad buvo be galo sunku, į puslapius sugulė ir mano išgyvenimai. Jų yra daugiau nei techninės informacijos.

Jį knyga nutariau paversti perskaičiusi po 7 metų, tik tiek laiko prabėgus aš galutinai suvokiau, jog Lukas pasiekė tai, ką galėjo pasiekti maksimaliai. Juk reabilitacija – tai ne tik specialistų pagalba, bet ir pačio žmogaus valios pastangos. Tai ne piliulių gėrimas, tai ilgas ir varginantis darbas. Jis tik po 3 metų nuo įvykio išlipo iš neįgaliojo vežimėlio.

Jis buvo visiškai priklausomas nuo kitų žmonių, o dabar jau nėra.

– Kaip Lukas laikosi dabar?

– Mes su dukra 2019 metų vasarą persikėlėme gyventi į Siciliją, o Lukas liko ir iki šiol gyvena Londone.

Žinoma, traumos pasekmės liko, kita vertus, kaip jis laikosi po tokios traumos – tai tikras stebuklas.

Asmeninio archyvo nuotr.

– O kaip laikotės Jūs?

– Dabar aš jau tikrai žinau, kad viskas jau baigėsi ir liko praeityje.

– Jeigu reikėtų trumpai įvardinti žinutę, kurią visuomenei transliuoja Jūsų istorija, ką pasakytumėte?

– Nuoširdžiai tikiu, koks yra svarbus artimųjų buvimas šalia tokiais atvejais. Ne lankymas, o buvimas. Iš pradžių aš tai jaučiau intuityviai – žinojau, kad privalau čia būti, žinojau, kad Lukas mane jaučia, supranta, kai esu šalia, laikau jį už rankos.

Dabar aš esu visiškai tuo įsitikinusi.

Artimo buvimas šalia gydo geriau už bet kokį vaistą.

Ir primenu, kad joks žmonių gerumas nenueina veltui.

Jūratė Ardour. Asmeninio archyvo nuotr.




Gyvenimo istorijos

Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas
ALF account assistant
Zurnalisto darbo skelbimas