Skelbimai

Nepakliūkite į įdarbinimo agentūrų spąstus

Pastaruoju metu HMRC itin sugriežtino įdarbinimo agentūrų, samdančių darbuotojus „self-employed“ statusu, patikrą.

Shutterstock nuotr. / Sole trader'iai
Shutterstock nuotr. / Sole trader'iai

Todėl daugelis įdarbinimo agentūrų darbuotojų susidūrė su dilema: norint ir toliau išlaikyti darbo vietą jie turi arba įregistruoti savo kompaniją (angl. limited company) arba įsidarbinti per umbrella kompaniją (red. skėtinę kompaniją). Įdarbinimo agentūros šiuos reikalavimus darbuotojams pradėjo taikyti, po to kai HMRC pradėjo bausti visus darbdavius, vengiančius už darbuotojus mokėti privalomus mokesčius ir socialinio draudimo įmokas.

Dėl tos priežasties įdarbinimo agentūros nenori bendradarbiauti su individualią veiklą vykdančiais asmenimis (angl. sole trader; self-employed). Pagal Pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, jei asmens,  teikiančio paslaugas įdarbinimo agentūros klientui, paslaugų kokybė gali būti tikrinama, šio asmens gautos pajamos mokestiniais tikslais yra vertinamos kaip darbuotojo pajamos. Kitaip tariant, įdarbinimo agentūra tampa atsakinga už tai, kad per PAYE sistemą būtų sumokėti visi darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo mokesčiai, taip pat pajamų mokestis. Įdarbinimo agentūrai yra kur kas paprasčiau reikalauti, kad jai dirbantys fiziniai asmenys veiktų ne kaip „sole trader‘iai“, tačiau per „limited company“ arba „umbrella company“ statusą turinčias kompanijas.

Deja, daugelis žmonių nesupranta, kad dirbdami įdarbinimo agentūrai per umbrella kompaniją dažnai yra apgaudinėjami. Skėtinė kompanija, kaip darbdavė, privalo mokėti darbdavio socialinio draudimo įmokas, tačiau pagrindinis triukas slypi tame, jog šios socialinio draudimo įmokos yra išskaičiuojamos nuo darbuotojų algos, kai turėtų būti mokamos paties darbdavio. Aišku, kad nei vienas skėtinės kompanijos darbuotojas nesutiktų gauti 25 proc. mažesnio darbo užmokesčio, todėl skėtinės kompanijos šią problemą sprendžia apmokestinamąsias darbuotojo algas sumažindamos fiktyviomis išlaidomis, kurių niekada iš tikrųjų nebuvo. Taigi, mokesčiai nuskaičiuojami nuo fiktyviomis išlaidomis sumažintų pajamų. Pvz., užuot nuskaičiavę mokesčius nuo 1000 svarų, nuskaičiuoja nuo 500 svarų. Likę 500 svarų traktuojami kaip darbuotojo išlaidos, kurias darbuotojui grąžina darbdavys – taigi jos neapmokestinamos. Galiausiai likęs išlaidų likutis nuskaičiuojamas nuo skėtinės kompanijos darbuotojo algos kaip komisinis atlygis už suteiktas paslaugas bei darbo užmokesčio išmokėjimą. 

Žinoma, įdarbinimo agentūrai samdyti individualią veiklą vykdančius „sole trader‘ius“ arba „self-employed“ asmenis buvo naudinga, nes tokiu atveju įdarbinimo agentūra nemoka jokių darbdaviui privalomų socialinio draudimo mokesčių, ligos pašalpų ar atostoginių. Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai įdarbinimo agentūros samdė darbuotojus kaip „sole trader‘ius“, tačiau neinformavo jų apie šį statusą ir pasamdyti asmenys galvojo, kad  turi visavertį „employee“ (darbuotojo) statusą, kol negavo laiško iš HMRC, pranešančio apie skirtą baudą už neužpildytą ir laiku nepateiktą pajamų deklaraciją (angl. Self Assesment). Siekiant sumažinti tokius neteisėtus šių agentūrų veiklos metodus ir apginti darbuotojų teises HMRC pradėjo spausti įdarbinimo agentūras. 



Komentarai



Verslas

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!