Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Dešimt metų fabrike dirbusi emigrantė Lietuvoje tapo verslininke (4)

Ire­ną Za­gurs­kie­nę nuo per­nykš­čio rug­sė­jo ga­li­ma va­din­ti ver­sli­nin­ke. Ji vie­no­je Prie­nų ra­jo­no mo­kyk­lo­je iš­si­nuo­mo­jo val­gyk­los pa­tal­pas ir, įstei­gu­si ma­žą­ją ben­dri­ją „Iru­tės pie­tūs“, pra­dė­jo teik­ti mo­ki­nių mai­ti­ni­mo pa­slau­gą.

pixabay.com nuotr.
pixabay.com nuotr.

Da­bar Ire­na ku­ria­si Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­sta­te bu­vu­sio­je ka­vi­nė­je, ku­rią pla­nuo­ja ati­da­ry­ti ar­ti­miau­siu me­tu. Aly­tus jai nė­ra sve­ti­mas – Dai­na­vos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je be­veik du de­šimt­me­čius dir­bo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja.

Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­giau kaip de­šimt­me­tį pra­lei­du­si už­sie­ny­je Ire­na vi­sus tuos me­tus gal­vo­jo, kaip grei­čiau su­grįž­ti į Lie­tu­vą, šio no­ro ne­nu­slo­pi­no jo­kie ten už­dir­ba­mi pi­ni­gai. O grį­žus ener­gin­gos mo­ters min­tys su­ko­si tik apie ver­slą, nes sū­nūs už­au­gin­ti, anū­kus pri­žiū­rė­ti yra kam, na­mie sė­dė­ti ne­si­no­rė­jo.

Mai­ti­ni­mo pa­slau­gos at­si­ra­do at­si­tik­ti­nai

I. Za­gurs­kie­nė ge­rai me­na 2004-uo­sius, kai Lie­tu­va įsto­jo į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Mo­te­ris, bai­gu­si aukš­tą­jį moks­lą bu­vu­sia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, tuo­met dar dir­bo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Dai­na­vos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, šei­mo­je pra­si­dė­jo sky­ry­bos, dviem sū­nums rei­kė­jo pi­ni­gų moks­lams ir įsi­kur­ti.

„Il­gai ne­gal­vo­jau, kaip rei­kės iš­gy­ven­ti. Bro­lis su­ra­do sau ir man dar­bą Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, šiau­rės Vel­se, Flin­to mies­te, į Eu­ro­pą sie­nos jau bu­vo ofi­cia­liai at­ver­tos, sė­dom ir iš­va­žia­vom. Aš pla­na­vau pa­bū­ti tik du va­sa­ros mė­ne­sius, de­ja…“ – pa­sa­ko­ja Ire­na.

Ji įsi­dar­bi­no ame­ri­kie­čių kom­pa­ni­jos ser­ve­tė­lių fab­ri­ke dar­bi­nin­ke. Vie­no­je įmo­nė­je ta­me pa­čia­me dar­be pra­lei­do dau­giau nei de­šimt­me­tį. Flin­te Ire­nai tik­rai se­kė­si – ji čia ne tik dir­bo, ko­le­dže bai­gė tre­jų me­tų an­glų kal­bos kur­sus, kad iš­mok­tų kal­bė­ti ir ra­šy­ti an­gliš­kai.

„Jei kaž­kas ma­no, kad ten dar­bi­nin­kams nie­ko ne­trūks­ta, jie vis­kuo pa­ten­kin­ti, taip tik­rai nė­ra. Ir ten jiems vis­ko ma­žai, fab­ri­ke val­džia su­si­rin­ki­muo­se tik su­pa­žin­din­da­vo su sa­vo spren­di­mais, pa­vyz­džiui, pa­sa­ky­da­vo, kad tam tik­rą lai­ką ne­bus prie­dų už pa­pil­do­mą dar­bą, ir jų ne­mo­kė­da­vo, prieš­ta­rau­jan­čių­jų net ne­bū­da­vo. Ir ten kai ku­rioms pa­slau­goms di­dė­ja kai­nos. Pri­si­me­nu, pa­bran­go elek­tra, ir kad kas nors pik­tin­tų­si kaip pas mus, to nė­ra“, – min­ti­mis da­li­ja­si I.Za­gurs­kie­nė.

57-erių mo­te­ris ne­sle­pia už­sie­ny­je už­si­dir­bu­si, bet ne tiek, kad ga­lė­tų švais­ty­tis pi­ni­gais. Il­giau ten bū­ti Ire­na tie­siog ne­be­ga­lė­jo, nes per vi­są de­šimt­me­tį, kai grįž­da­vo į Lie­tu­vą, čia kaž­kiek pa­bu­vu­si ke­liau­da­vo at­gal, vi­sos min­tys suk­da­vo­si apie tai, ka­da vėl parsk­ris į gim­ti­nę.

„Grįž­ti, pa­ma­tai, kaip Lie­tu­va gra­žė­ja, o tu tu­ri va­žiuo­ti ten, kur jau­tie­si sve­ti­mas, į ta­ve vi­siš­kai ki­toks vie­ti­nių po­žiū­ris nei į sa­vus. Ne­ži­nau, kaip ki­ti, bet aš tą ju­tau, man sun­ku bu­vo su tuo su­si­tai­ky­ti. Man tik­rai Lie­tu­vos ne­ga­li at­sto­ti jo­kios mal­jor­kos ar tu­ni­sai“, – at­vi­rau­ja da­bar­ti­niu me­tu Prie­nuo­se gy­ve­nan­ti aly­tiš­kė I.nZa­gurs­kie­nė.

Tad su­grį­žu­si per­nai pa­va­sa­rį ji ga­lu­ti­nai ap­si­spren­dė ne­be­vyk­ti dirb­ti į už­sie­nį, o dar­bo ieš­ko­tis čia, Lie­tu­vo­je. Tiks­liau – ne ieš­ko­tis, o pa­čiai su­si­kur­ti dar­bo vie­tą. Ire­na gal­vo­jo ofi­cia­liai už­si­im­ti pri­va­čia se­ne­lių glo­ba ir dėl to ap­si­lan­kė pas Prie­nų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės va­do­vus. O šie jai pa­siū­lė iš­si­nuo­mo­ti Pa­kuo­nio pa­grin­di­nės mo­kyk­los val­gyk­los pa­tal­pas ir teik­ti mai­ti­ni­mo pa­slau­gą mo­ki­niams, nes ar­tė­jo rug­sė­jis, o to­kios pa­slau­gos tie­kė­jo šio­je mo­kyk­lo­je ne­at­si­ra­do. I. Za­gurs­kie­nė pa­gal­vo­jo, ko­dėl gi ne, rei­kia pa­ban­dy­ti. Taip mai­ti­ni­mo pa­slau­gos ver­slas, pa­si­ra­šius su­tar­tį dve­jiems me­tams, at­si­ra­do at­si­tik­ti­nai.

Nu­ste­bi­no at­sai­nus po­žiū­ris į dar­bą

Nuo per­nykš­čio rug­sė­jo ta­pu­si Pa­kuo­nio pa­grin­di­nės mo­kyk­los val­gyk­los šei­mi­nin­ke tik per tris mė­ne­sius su­bū­rė ko­lek­ty­vą. Ir šian­dien ga­li pa­sa­ky­ti, kad se­ka­si ge­rai. Ire­ną la­biau­siai nu­ste­bi­no at­sai­nus kai ku­rių žmo­nių po­žiū­ris į dar­bą. Iš pra­džių ra­do vi­rė­ją, ku­ri net po per­spė­ji­mų at­ei­da­vo į dar­bą ap­svai­gu­si nuo al­ko­ho­lio. Val­gyk­los šei­mi­nin­kė ne­be­iš­tvė­rė ir pa­sa­kė – gal at­si­svei­ki­nam.

Ne­pa­si­se­kė ir su ki­ta vi­rė­ja. 23-ejų me­tų mo­te­ris, bai­gu­si kon­di­te­ri­jos-ku­li­na­ri­jos mo­kyk­lą, ne­mo­kė­jo net kot­le­tų pa­ruoš­ti. Ire­na jai pa­siū­lė pa­si­skai­ty­ti ir su­si­ra­šy­ti, kiek ir ko rei­kia dė­ti į šiuos ga­mi­nius, ta­čiau jau­na­jai vi­rė­jai taip ir ne­pa­si­se­kė iš­mok­ti ga­min­ti pa­pras­čiau­sių kot­le­tų, te­ko ir vėl at­si­svei­kin­ti.

„Aš ne­su­pran­tu, ko bū­si­mas vi­rė­jas mo­ko mo­kyk­lo­se. Ta­čiau dar keis­čiau, kai to­kio am­žiaus mo­te­ris ne­mo­ka pa­pras­tų mais­to ruo­ši­mo dar­bų“, – sa­ko I. Za­gurs­kie­nė.

Ire­nai ne­be­li­ko ki­to ke­lio, kaip pa­čiai vaikš­čio­ti po Pa­kruo­nį, kal­bė­tis su vie­ti­niais ir to­kiu bū­du su­si­ras­ti vi­rė­ją. Kai val­gyk­lai pri­rei­kė in­dų plo­vė­jos, si­tu­a­ci­ja pa­si­kar­to­jo. Dar­bo bir­žos at­siųs­ta mo­te­ris tik sku­bė­jo ati­dirb­ti nu­sta­ty­tą lai­ką. Kai šis bai­gė­si, ir dar­bo bir­žos at­sto­vai val­gyk­los šei­mi­nin­kės pa­klau­sė, ar toks dar­buo­to­jas jai ne­rei­ka­lin­gas, Ire­na pra­ne­šė, jog at­siųs­ta mo­te­ris il­giau dirb­ti ne­be­no­rė­jo, jai ge­riau gau­ti pa­šal­pą.

„Aš tik­rai ne­gal­vo­jau, kad žmo­nės kai­me taip ne­no­ri dirb­ti, tik žiū­ri, kaip gau­ti pa­šal­pas ir nie­ko ne­veik­ti. Čia di­džiau­sia pro­ble­ma ver­slui, o ne, kaip kaž­kas sa­ko, dau­gy­bė tik­rin­to­jų ar kon­tro­lie­rių. Kiek dir­bu val­gyk­lo­je, nie­kas prie ma­nęs iš vals­ty­bi­nių įstai­gų ar sa­vi­val­dy­bės be rei­ka­lo ne­ki­bo. Pa­ti sten­giuo­si, kad vai­kams mais­tas bū­tų ge­ras, pa­ti ren­kuo­si ir ve­žuo­si iš par­duo­tu­vių pro­duk­tus, nes, kaip pa­ste­bė­jau, tie­kė­jai kar­tais at­vež­da­vo vai­kams per rie­bų ar ne­la­bai ko­ky­biš­ką mais­tą.

Ži­no­ma, no­rint vai­kams, jų tė­vams, mo­ky­to­jams įtik­ti, rei­kia ne­re­tai pa­suk­ti gal­vą, kaip pa­teik­ti ska­nes­nį ir įvai­res­nį mais­tą už ski­ria­mus pi­ni­gus. Keis­ta, kad ne­mo­ka­mam mo­ki­nių mai­ti­ni­mui vals­ty­bės duo­da­mi pi­ni­gai tre­ji me­tai ne­di­din­ti, o per tą lai­ką kiek pa­bran­go pro­duk­tai?“ – svars­to I. Za­gurs­kie­nė.

Ruo­šė­si rink­ti uo­gas ir gry­bus

Ka­dan­gi moks­lo me­tai jau bai­gia­si, o va­sa­rą mo­kyk­los val­gyk­la už­si­da­ro, Ire­na ruo­šė­si rink­ti uo­gas ir gry­bus, juos par­duo­ti ir už­si­dirb­ti. Ta­čiau at­si­ti­ko taip, kad mo­te­rį su­do­mi­no Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos skel­bi­mas, kad jos pa­sta­te nuo­mo­ja­mos ka­vi­nės pa­tal­pos. Ka­vi­nė čia ne­vei­kia be­veik de­šimt­me­tį, pas­ta­ruo­ju me­tu sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja, įren­gu­si at­ski­rą įė­ji­mą iš Ro­tu­šės aikš­tės, jau skel­bė šeš­tą nuo­mos kon­kur­są. I. Za­gurs­kie­nė nu­spren­dė šia­me kon­kur­se da­ly­vau­ti. 100 kv. met­rų sa­vi­val­dy­bės ka­vi­nės pa­tal­pas, už kvad­ra­ti­nį met­rą mo­kant 78 cen­tus per mė­ne­sį, jos ma­žo­ji ben­dri­ja „Iru­tės pie­tūs“ iš­si­nuo­mo­jo de­šim­čiai me­tų. Šian­dien ji jau tvar­ko­si ka­vi­nės vi­dų, už­si­sa­ki­nė­ja rei­ka­lin­gus bal­dus ir pla­nuo­ja ka­vi­nę ati­da­ry­ti ar­ti­miau­siu me­tu: jei vis­kas ge­rai pa­si­seks, gal jau ba­lan­džio pa­bai­go­je.

Pa­ti Ire­na svars­to, kaip pa­puoš­ti ka­vi­nės sie­nas, kaip su­ri­kiuo­ti bal­dus, kad lan­ky­to­jams bū­tų pa­to­gu ir jau­ku. Ar ne­si­bai­mi­na­ma kon­ku­ren­ci­jos, juk ap­link mies­to cen­tre vei­kia ne­ma­žai vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­gų?

„To ne­bi­jau, žmo­nės ga­lės rink­tis. Aš ke­ti­nu siū­ly­ti kom­plek­si­nius ne­bran­gius, bet tik­rai ne­pra­stus pie­tus. Juk vi­sos ka­vi­nės pro­duk­tus už­sa­ko pas tuos pa­čius tie­kė­jus ir maž­daug to­kio­mis pat kai­no­mis, ta­čiau pa­ruoš­tų pa­tie­ka­lų kai­nos jau pri­klau­so nuo ka­vi­nių sa­vi­nin­kų – kiek jie in­ves­tuo­ja į sa­vo įstai­gų ap­lin­kos gra­ži­ni­mą, kiek jie pa­tys no­ri už­dirb­ti, o tai at­si­lie­pia kai­noms. Man svar­biau­sia, kad lan­ky­to­jai bū­tų pa­ten­kin­ti mais­tu, kad no­rė­tų su­grįž­ti, siek­siu, jog ma­no mais­tas ka­vi­nė­je bū­tų toks ska­nus kaip pas ma­mą. Gal­vo­ju ir apie ne­mo­ka­mą ar­ba­tą sen­jo­rams po­pie­tė­mis, te­gul žmo­nės at­eis, pa­ben­draus“, – pa­sa­ko­ja I. Za­gurs­kie­nė.

Ji dar­bui šio­je ka­vi­nė­je jau tu­ri su­si­ra­du­si bar­me­ną, vi­rė­ją taip pat nu­si­žiū­rė­ju­si. Op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­si Ire­na įsi­ti­ki­nu­si, kad jai tu­rė­tų sek­tis ir šio­je ka­vi­nė­je kaip mo­kyk­los val­gyk­lo­je: „Jei gal­vo­čiau ki­taip, ka­vi­nės ne­bū­čiau nuo­mo­ju­si. Aš jau toks žmo­gus, jei ko imuo­si, tai rim­tai. Sū­nūs už­au­gin­ti, anū­kus yra kam pri­žiū­rė­ti, na­mie sė­dė­ti ne­no­riu, man rei­kia veik­los ir to­kios, ku­ria pa­ti ti­kė­čiau.“

Mo­te­ris tu­ri min­čių iš Prie­nų su­grįž­ti gy­ven­ti į Aly­tų: „Čia tik­rai gra­žus, su­tvar­ky­tas mies­tas, tik rei­kia tai no­rė­ti pa­ste­bė­ti, mo­kė­ti pa­si­džiaug­ti. Kiek­vie­nas mes tu­rim ieš­ko­ti ir su­ras­ti sa­ve, be už­si­spy­ri­mo ir di­de­lio dar­bo nie­ko ne­pa­vyks pa­siek­ti. Dar rei­kia ir sėk­mės, aš ja kol kas ne­si­skun­džiu.“

alytausnaujienos.lt


Komentarai



Verslas

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!