Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Britų ekspertas: dabartinis pensinis amžius nepritaikytas šiandienai

Jungtinės Karalystės finansų tarybos narys Miles‘as Celic‘as teigia, kad iššūkis yra ne tik pasiruošti įvairiausioms „Brexit“ baigtims, bet ir prisitaikyti prie besikeičiančios demografinės aplinkos. Pastaroji tampa ne tik iššūkiu, bet ir atveria naujas galimybes.

DELFI (Karolina Pansevič) nuotr. / Miles‘as Celic‘as
DELFI (Karolina Pansevič) nuotr. / Miles‘as Celic‘as

Organizacijos „TheCityUK“ generalinis direktorius Milesas Celicas atvykęs į Vilniuje vykusią tarptautinę finansų rinkų konferenciją „Financial Markets re-defined: Exploring New Horizons“ interviu DELFI pasakojo, kad įmonės Didžiojoje Britanijoje jau turi pasiruošusios planus blogiausiam „Brexit“ scenarijui, o šalies sienos talentams neturėtų būti užvertos.

Kaip visgi nutiks su nekvalifikuotais migrantais – nežinia. – Pradėkime mūsų pokalbį nuo „Brexit“. Jūsų nuomone, kokią įtaką šiuo metu Didžiajai Britanijai jau turi padaręs „Brexit“?

– Iš mūsų perspektyvos per visą šį „Brexit“ procesą mes turėjome tris tikslus. Pirmiausia rūpi ateities reguliacinė aplinka tarp Jungtinės Karalystės (JK) ir Europos Sąjungos (ES), santykių palaikymas.

Antra, reikia kuo greičiau priimti pasitraukimo sutartį, kad ir kokia forma, kad prasidėtų perėjimo laikotarpis ir įmonės galėtų prisitaikyti, rūpintis vartotojais.

Trečias ir susijęs aspektas – talentai. JK finansinių paslaugų ekosistema pritaikyta pritraukti talentus iš visos Europos.

Tai dalykai dėl kurių esame labiausiai susitelkę. Yra rizika, kad „Brexit“ įvyks be sutarties. Apskritai, šiuo metu esame įkliuvę politiniame neapibrėžtume, verslai nori išvengto scenarijaus, kuomet nebus pasiektas joks susitarimas. Tai baisiausias scenarijus, koks gali būti. Mums reikia įsitikinti, kad neatsidurtume ten per neatsitiktinumą, kuomet paprasčiausiai pasibaigs derybų laikas. O jeigu ir atsidursime, reikia tikėtis kad reguliacinė aplinka atitiks vartotojų interesus.

– Atsižvelgiant į tai kas vyksta, jūsų nuomone, ar „Brexit“ iš viso įvyks?

– Mes turime suprasti, kad ruošiamės blogiausiam, o tikimės geriausio. Blogiausia bus, jei paliksim ES be susitarimo. Verslai jau turi paruošę planus, kurių imtųsi tokiu atveju, siekdami išvengti skaudžiausių pasekmių. Tie planai paruošti jau kurį laiką. Visi gerai valdomi verslai stebi rizikas, su kuriomis gali susidurti, stebi iššūkius ir problemas, kurios gali kilti, kokios gali būti pasekmės, kokių žingsnių reikėtų imtis. Nėra jokio mygtuko su užrašu „persikelti“. Kompanijos žiūri, ką reikės daryti, kad toliau galėtų aptarnauti klientus, ar tai ekonomiškai turės naudą. Jeigu taip, tai kiek žmonių reikėtų perkelti, kokį kapitalą perkelti, kur, kokios reguliacinės aplinkos reikėtų. Tai nėra vienas sprendimas, tai serija variantų, kuriuos reikia apsvarstyti.

– Londonas vadinamas finansinių paslaugų centru, tačiau prasidėjus „Brexit“, nemažai kitų šalių sostinių sumanė, kad galėtų tapti naujuoju finansų centru ES. Tame tarpe Frankfurtas, Amsterdamas. Ar matote, kad verslai judėtų iš Londono?

– Mes matėme tam tikrą judesį, bet daug mažesnį nei būtume tikėjęsi. Buvo prognozuojami įvairios baigtys, pagal įvairius scenarijus. Blogiausias scenarijus numatė, kad dėl „Brexit“ iš finansų sektoriuje būtų prarasta 35 tūkst. darbų, o dabar yra 1,1 mln. darbų iš viso finansų sektoriuje Jungtinėje Karalystėje, virš 2 mln. jei žiūrėtume visą ekosistemą – įskaitant teisines, buhalterių bendroves ir panašiai. Matėme, kad mažiau darbų perkelta, tarp 5-10 tūkst. Londonas įrodė, kad žmonės nenori palikti miesto, jie ten džiaugiasi gyvendami ir dirbdami. Nėra taip, kad yra tik finansinis centras, yra ir švietimas, kultūra, pritraukiami talentai. Taigi žmonės nenoriai iš ten keliasi.

Tačiau didesnė rizika kyla dėl fragmentacijos. Yra ne vienas miestas, kuris pasipelnė iš „Brexit“, ten perkelta dalis darbų ar lėšų. Tai Frankfurtas, Dublinas, ypač Amsterdamas, Paryžius mažiau. Bet nėra taip, bent trumpajame laikotarpyje, kad pilnu tempu vienas jų perimtų tarptautinio finansinio sektoriaus paslaugų vystymąsi. Buvęs Vokietijos finansų ministras prieš 18 mėnesių sakė, kad mano, jog Londonas išliks finansų centru artimiausius 10-20 metų, nes yra didelis mastas ir inercija. Ilguoju laikotarpiu pažiūrėsime, kas įvyks, ir tai priklausys nuo JK ir ES santykių, kokių žingsnių imsis JK, kad išlaikytų šią poziciją.

Tačiau reiktų pastebėti, kad didžioji dalis veiklų, kurios yra Londone, šiuo metu taip pat veikia už ES ribų. Aktyvumas ES yra mažesnis nei ne ES ir ta dalis auga vis labiau. Aktyvumas persikėlė net ne į Europą, o į Niujorką ir Aziją. Kompanijos stebi, kur klientai nori užsiimti verslu, kur ekonominis augimas stipresnis, kur yra besivystantis kapitalas ir rinka, kur jau turi operacijų, kurias nori padidinti. Ir Niujorkas, Singapūras, Honkongas laimi daug labiau nei bet kurie ES centrai. Bent jau dabar. Turėsime žiūrėti, kas per laiką nutiks.

Kitas įdomus dalykas, labiausiai sėkmingai verslą Europoje pritraukia tie centrai, kurie save pristato kaip vartais į Europą. Pavyzdžiui, Dublinas, Liuksemburgas, Frankfutrtas yra daug sėkmingesni naudodami šį metodą.

– Politikai, ekonomistai Lietuvoje yra ne kartą ir kalbėję, kad galbūt ir mums pavyktų pasinaudoti „Brexit“, pritraukiant finansų sektoriaus įstaigas ar apskritai verslus. Kaip manote, ar tokiai šaliai kaip Lietuva, kuri daug mažesnė, pavyktų pritraukti įmonių?

– Manau, tikrai įmanoma Vilniui būti sėkmingu ilguoju laikotarpiu. Mano akimis, turi visus pagrindinius ingredientus tam padaryti. Jeigu pažiūrėsime į fintech, ekologines iniciatyvas( angl. Green finance) yra daug įspūdingų veiklų šiuo metu vykstančių Vilniuje. Įskaitant kibernetinį saugumą, mokėjimo sistemas, finansinių technologijų startuolius, technologijas gyvenimo kokybei gerinti. Yra daug aspektų, kur Vilniuje sekasi ir tai yra vartai. Tinkamai reguliavimo institucijoms skatinant, Vilnius gali ir toliau išlikti vartais Fintech įmonės, kurios ieško startinio taško, nuo kurio galėtų pradėti veiklą ES. Lietuvoje egzistuoja tai, kad ji maža, lanksti, greita, aukšti standartai. Čia visus pagrindinius sprendimus galima aptarti ir priimti greitai. Manau iššūkis, kad ilguoju laikotarpiu platesni ES reguliavimai yra konkurencingi.

– Nesu tikra, kiek jūs žinote apie mūsų vietines problemas, bet, pavyzdžiui, paskutiniu metu daug diskusijų keliama dėl „Revolut“. Lietuvos bankas išdavė bankinę licenciją, bet Seime yra abejonių, norima įmonę dar ir dar kartą tikrinti. Ar tokios naujienos yra aptariamos pasaulinėje arenoje?

– Aš žinau apie ką kalbate, tačiau nesu tokioje pozicijoje, kad galėčiau komentuoti. Bet savaime suprantama, ką Lietuva siūlo, tai aukštus standartus, aukštus reguliacinius standartus, stebinantį požiūrį iš valdžios ir stiprią ekosistemą. Visgi pagrindinė problema – talentai. Kai kalbu su kompanijomis, iš esmės ne reguliacinė aplinka, ar ateities santykiai su ES kelia klausimus, o žmonės, talentai. Tad didžiausias iššūkis bus dėl žmonių. Šiuo atžvilgiu kyla daug klausimų dėl finansų industrijos reputacijos. Jis dar neatsigavo nuo finansinės krizės prieš dešimt metų. Žmonės, kurie ieško prie kokių įmonių prisijungti po mokslų, anksčiau automatiškai eidavo į finansinį sektorių, dabar daugiau ieško startuolių, didžiųjų technologijų įmonių.

– Tai teigtumėte, kad parlamento veiksmai turi labai mažai įtakos verslui, sprendžiant kurioje šalyje įsikurti?

– Parlamentas siejamas politinių aplinkybių, konteksto. Žinoma, reikia geriausios aplinkos verslui, kad pritrauktum įmones ir jos ateitų. Tad verslo aplinka tikrai svarbi, bet vis tiek svarbiausia yra tai, kad valdžia gali prisidėti prie to, kad talentai toje šalyje egzistuotų.

– Tęsiant pokalbį apie migraciją, nemažai lietuvių keliauja į Didžiąją Britaniją arba studijuoti, arba dirbti. „Brexit“ baigtis gali juos paveikti. Ar jau dabar matomi kokie nors pokyčiai dėl to, ar migrantai palieka Jungtinę Karalystę?

– Mes suprantame, kad turime apie 200 tūkst. lietuvių gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, tai didelė privilegija. Ir vėlgi grįžtų prie didelės talentų reikšmės, kurie ir padeda pritraukti tiek verslus, tiek ir ateities talentus į Jungtinę Karalystę. Siekiant pritraukti žmones atvykti į Londoną, Mančesterį, Birmingemą, Edinburgą ar kitą didįjį miestą, svarbus atviras požiūris. Mes buvome patikinti, piliečių teisės derybos priimamos labai rimtai, abi pusės sutinka, kad tai yra esmė. Ko mes norime ir kalbamės su valdžia, kad būtų išlaikytas tas atviras požiūris leidžiantis pritraukti talentus iš viso pasaulio. Vyriausybės migracijos komisija ėmėsi atitinkamų žingsnių, pateikė pasiūlymus praeitų metų pabaigoje, kuriuos mes palaikome.

– Jūs kalbate tik apie talentus, tačiau kaip bus su tai nekvalifikuotais darbuotojais, kurių didžioji dalis – imigrantai?

– Mes visada geriau sakome talentas, o ne įgūdis. Nes gali būti talentingi žmonės, bet neturėti tam tikrų kvalifikacijų, įgūdžių. Kai kalbame apie antreprenerius, gal jie nelankė universiteto, verslo kursų, tačiau turi išties įspūdingų idėjų.

– Tai tuomet, ar susidaro tokia situacija, kad Jungtinė Karalystė bus atvira talentingiems žmonėms, tačiau nekvalifikuotiems darbininkams, kurie atvyksta dirbti į gamyklas, bus uždara?

– Tai galiausiai priklausys nuo sprendimų, kuriuos priims žmonės, nuo politikų, kuriuos jie išrinks. Ekonomiškai kaip ir viskas aišku. Jungtinėje Karalystėje istoriškai didelės investicijos į infrastruktūrą – nauji keliai, geležinkeliai ir daug visuomenės pinigų skiriama infrastruktūrai. Taip pat esame istoriškai aukštame lygyje dėl darbo. Nedarbo lygis toks, kokio nematėme pusę amžiaus, labai žemas. Dėl to mums reikės žmonių tam, kad toliau galėtume auginti talentų skaičių tokiuose miestuose kaip Londonas, Edinburgas. Sunku rasti Jungtinėje Karalystėje politinę partiją, kuri būti visiškai prieš imigraciją. Žvelgiant į pagrindines partijas, beveik visos jos sako, kad turėtų būti tam tikro lygio imigracija, klausimas yra dėl skaičių ir kaip ta imigracija kontroliuojama.

– Ar kalbam apie tam tikras kvotas imigrantams?

– Tam tikrais atvejais, manau, kad tai būtų tas atvejis, tačiau reikėtų kalbėti su konkrečiais politikais, ką jie nuspręs. Londonas ir likusi Jungtinės Karalystės finansinio sektoriaus ekosistema buvo sėkminga, nes buvo atvira talentams iš užsienio. Kai kurios sėkmingiausios kompanijos, kurios yra Londone, buvo įkurtos žmonių, kurie atvyko į Jungtinę Karalystę kartai su niekuo daugiau tik idėja ir pasiryžimu dirbti. Prekybos sektoriuje tai „Tesco“, „Marks&Spencer“, finansiniame sektoriuje – visas spektras tokių įmonių.

– Ar „Brexit“ turi tokį patį poveikį visiems sektoriams, ar ne?

– Skiriasi priklausomai nuo sektoriaus, bet ir nuo to, koks bus galutinis susitarimas. Dabar turime maždaug 25 puslapių politinę deklaraciją, trys paragrafai skirti finansiniam sektoriui, du paragrafai – profesionalių paslaugų sektoriui. Tai platus formatas, kuris suteikia kryptį ateičiai, ekonominiams santykiams. Reikės pažiūrėti, kokie bus tie galutiniai santykiai. Jie turi būti artimi, abiems pusėms tai turi būti naudinga. Mūsų argumentai tokie, kad daugybę metų, dar prieš ES, Jungtinė Karalystė palaikė artimus santykius su kitomis šalimis Europoje, vyko prekyba. Suprantame, kad nebeturėsime tokių glaudžių santykių kaip dabar, Briuselis buvo aiškus dėl to. Mūsų kaip finansų sektoriaus iššūkis yra galvoti apie vartotojus, akcininkus, visuomenę, sumažinti tą trintį.

– Kalbant apskritai apie ekonomiką, mes matome tą politinį neapibrėžtumą, lėtėjantį ekonomikos augimą kai kuriose ES šalyse, prekybos karus. Kas toliau, jūsų nuomone? Kaip visa tai paveiks skirtingus sektorius, šalis?

– Manau, kad yra potencialių problemų, kurios daug didesnės už „Brexit“. „Brexit“ taip pat turės įtakos. Visuose Vakaruose bei išsivysčiusiame pasaulyje matome ekonomikos stagnaciją, sulėtėjimą. Jei žiūrėti istoriškai, iki pramonės revoliucijos ekonomikos augimas buvo žemame lygyje, ir infliacija buvo žemame lygyje. Po to pamatėme didelį ekonomikos augimo sprogimą. Yra teoretikų, kurie ginčija, kad tai ką matome yra tik kita kapitalizmo vystymosi stadija – subrendusi vakarietiška liberali demokratija. Aš nežinau, nesu ekonomistas. Net Nobelį laimėję ekonomistai neranda sutarimo šiuo klausimu. Tačiau jei esame pozicijoje, kai ekonomikos augimas siekia apie 1-1,5 proc. Europoje, tai reikia užtikrinti bendruomenės gerovę kaip tik galime. Tai ir finansinio sektoriaus iššūkis. Kai žmonės perka namus, investuoja ateičiai – pensijai, vaikų švietimui, kai plečia verslus – tai finansinių paslaugų sektorius atlieka svarbų vaidmenį. O fintech sukuria konkurencinę aplinką – iššaukia didesnį produktyvumą, naujas investavimo galimybes verslams, sukuria erdvę, kur žmonės gali pasiekti gerus socioekonominius rezultatus. Gal su laiku tai atrakins ir didesnį ekonomikos augimą.

– Kai kurie ekonomistai teigia, kad mes greitai išvysime kitą ekonominę krizę. Ar manote, kad tai gali nutikti?

– Tikrai neprognozuosiu krizės. Man atrodo Warrenas Buffettas yra pasakęs, kad ekonominė krizė tikrai bus, klausimas yra kada. Taigi visuomet yra ekonominių neapibrėžtumų, galiausia įstatymų leidėjams, reguliavimo institucijoms reikia užtikrinti, kad jos palaikytų ir skatintų augimą.

– Iš tų veiksnių, kuriuos minėjau, pavyzdžiui „Brexit“, prekybos karai, sulėtėjęs ekonomikos augimas, NT burbulas Švedijoje, kuris galėtų būti didžiausia rizika?

– Matau ir kitų veiksnių. Taip tos problemos atrodo kaip rizikos, tačiau per paskutinius dvidešimt metų matėme didžiausią žmonijos skurdo sumažėjimą. Turėjome apie 40 proc. žmonijos, kurie turėjo pragyventi už mažiau nei 2 dolerius per dieną, kad yra standartinis skurdo matmuo. Dabar šis rodiklis nukritęs iki 10-15 proc. Tam įtakos turi ir viduriniosios klasės augimas Azijoje. Tai bus tie žmonės, kurie pirmą kartą po daugybės kartų galės investuoti, taupyti, suteikti vaikams geresnę ateitį, matys didesnį ekonomikos augimą, kuris jau yra Taivane, Pietų Korėjoje. Tai ilguoju laikotarpiu sukuria daug galimybių.

– Bet ar mes taip pat nematome, kad skirtis tarp turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų plečiasi?

– Jei pažiūrėsime į GINI koeficientą daugelyje šalių, tai jis išlieka stabilus. Manau, kad Jungtinėje Karalystėje nelygybė net šiek tiek mažesnė nei prieš finansinę krizę. Taip yra ir dėl valdžios politinių įsitikinimų, kad skurdžiausieji bendruomenėje galėtų gyventi geriau, jiems mokesčiai būtų mažesni. Tai yra politiniai sprendimai, bendruomenės kylančios problemos ir kaip bus į jas atliepta. Aš norėčiau, kad finansinių paslaugų sektorius toliau savo vaidmenį atliktų kaip industrija, kuri pradeda žmonėms spręsti ateities problemas, investuoti į infrastruktūrą, prisidėti prie tokių globalių problemų sprendimų kaip klimato kaita. Mums reikia užtikrinti, kad vartotojai turėtų kuo geresnę įtaką aplinkai naudodamiesi mūsų paslaugomis savo kasdienėje veikloje.

– Ar teisingai suprantu, kad viena pagrindinių rizikų ar iššūkių bus ta auganti vidurinioji klasė, kaip juos nukreipti į tinkamą vartojimo pusę?

– Manau, kad tai didžiulė galimybė. Prieš dvi kartas jie gal neturėjo atliekamų pajamų, dabar jas gali investuoti į ateitį, švietimą. Taip pat turime iššūkį, kad žmonės gyvena vis ilgiau ir ilgiau, tai didelis demografinis pokytis. Per kitus dešimt metų mes turėsime seniausią populiaciją, kokia yra egzistavusi žmonijos istorijoje. Mano vaikai statistiškai turi vieną iš keturių šansų išgyventi iki 100 metų. Ir tuo pačiu turime išėjimo į pensiją sistemą, kuri buvo sukurta prieš daugybę metų. Žmonės pamiršta, kad 65 metų riba išeiti į pensiją buvo parinkta todėl, kad tikėtina gyvenimo trukmė vyrams buvo 66 metai. Mes jau pajudėjome virš to, o pensijos amžius vis dar siekia 65 metus, nors gali gyventi iki 100 metų. Tai turi pensijos laikotarpį, kuris maždaug tokio pat ilgio, kaip laikotarpis praleistas darbe.

– Ar jūs siūlytumėte padidinti pensinį amžių?

– Tai galiausiai klausimas skirtas politikams, bet ką finansinių paslaugų sektorius gali sukurti, tai taupymo produktus, dirbant kartu su valdžia, darbdaviais, kad vėliau turėtume priedą, kuris prisidėtų prie valstybinės pensijos.

– Bet žmonės yra laisvi pasirinkti, ar jie nori taupyti papildomai pensijai, ar ne. Ir, pavyzdžiui Lietuvos atveju, mes matome, kad žmonės pasirenka geriau išleisti tuos pinigus dabar nei atsidėti ateičiai, pensijai. Taip, tai iššūkis tiek Vakaruose, tiek likusiame pasaulyje. Yra nuostabus testas su vaikais – padedi saldainį prieš vaiką ir pasakai: „gali dabar imti arba palaukęs po penkių minučių gausi du“. Tai siejasi su skatinimu palaukti, taupyti. Priklauso ir nuo valdžios, ar žmonės skatinami taupyti. Ir tai galime matyti valstybės nuostatoje dėl finansinio švietimo mokyklose. Geriausias to pavyzdys yra JAV, kur dalyje valstijų yra finansinio raštingumo pamokos mokyklose ir dalyje nėra.

Tose, kur yra, matai, kad tie žmonės rečiau būna apgauti sukčių, didesnis taupymo lygis, mažesni skolų lygis. Tad reikia dirbti kartu, paskatinti žmones, kad suprastų taupymo naudą ir kokios gali būti pasekmės netaupant.

– Turbūt čia galėtume apskritai paminėti švietimo naudą ir kalbant apie mokymosi visą gyvenimą skatinimą, kad žmonės ilgiau būtų darbo rinkoje.

– Būtent. Jei pažiūrėtume, technologijos tampa vis svarbesnėmis. Negali tiesiog pasakyti, kad mokysiesi iki 21 metų ir viskas, tai mano išsilavinimas, pasimokiau 11-12 metų ir viskas, daugiau gyvenime nesimokysiu. Reikia sistemos, kad būtų kursai, žmonės galėtų mokytis ir per gyvenimą ne tai, kad turėtų kelis skirtingus darbus, bet kelias skirtingas profesijas. Tai siejasi su technologijų vaidmeniu.

Ačiū už pokalbį.

DELFI.lt


Komentarai



Verslas


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!