Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Sunkią traumą patyręs vyras papasakojo apie Lietuvos medikų aplaidumą

Socialiniuose tinkluose plinta šokiruojantis vyro pasakojimas apie tai, kaip Lietuvos medikų aplaidumas vos nepražudė jo, o tam, kad į tave ligoninėje bent kažkas atkreiptų dėmesį, tikėtina, turėtum merdėti akyse. Vilniuje gyvenantis Tomas Zubrickas tik per plauką išgyveno po to, kai susidūrė su neatsakingu medikų požiūriu.

Facebook.com nuotr. / Tomas Zubrickas
Facebook.com nuotr. / Tomas Zubrickas

Pateikiame visą pasakojimą, kalba nėra taisyta.

„Sveiki, jau praėjo visai nemažai laiko, viskas pasitvarkė, tai galiu ramia širdim su visais pasidalinti nutikusia istorija. Nors nutikus panašiems dalykams pirmiausia tulžį reikėtų lieti ant žmonių, sukėlusių tokius padarinius, tačiau šį kartelį ne apie juos.

O apie mūsų angelus sargus – daktarus ir absurdiškai juokingą aplaidumą ir biurokratiją sveikatos apsaugos sistemoje.

Taigi, liepos 19 dieną teko lankytis didžiausiam mūsų šalies kurorte Palangoje, kadangi kurortas didžiausias ne tik savo dydžiu, bet ir homus debicilus koncentracija visuomenėje, buvau užpultas ir sumuštas. Po įvykio greitukės pagalba buvau nugabentas į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Ten man padarė rentgeną, kuriuo nustatė nosikaulio lūžius. Daktaras nusprendė, jog man kreiva nosimi gyventi nepatiks, ėmėsi veiksmų ir savo mikliomis rankomis be narkozės ar nuskausminamųjų vaistų sustatė viską į vietas. Ir dar pridūrė: „Ai, nieko čia baisaus, nosis tiesi, nereikės net plastinės operacijos“.

Kadangi vasaros sezono metu klientų pajūryje po debatų apie gyvenimą netrūksta, daktaras nusprendė, jog man būtų laikas pradėti gydytis ambulatoriškai ir paryčiais išleido ieškoti laimės pasaulyje.

Paleido tai paleido, grįžau atgal į Palangą, kadangi biurokratija pas mus bujoja visur, nuėjęs į policiją buvau informuotas, jog teks palaukti iki pirmadienio (veiksmas vyko penktadienį), nes mano parodymus ims tik tyrėja, o ji savaitgaliais nedirba.

Nusprendžiau susirasti akinukus, kurie pridengia mano „pandos“ akis ir atostogas pratęsti dar keletą dienų. Na ką, atostogauju, laukiu tyrėjos, saulė šviečia, akiniai fulfas dengia, net neatrodau keistai, vienu žodži – pasaka, ne gyvenmas. Sulaukiu pirmadienio, sutvarkau reikaliukus, jau keliauju namo į Vilnių savo mintyse save guosdamas: „na ką, ar aš ne vyras? Kas čia baisaus ta sulaužyta nosis? Kas trečias turi ją lūžusią“.

Taip praėjo dar dienelė. Antradienio vakare užsnūdau bežiurėdamas filmą ir pabudau nuo aštraus diegimo kaktos srityje ties vieta, kuri nuo pat traumos buvo nejautri kaktoje (galvojau normalu po sulaužytos nosies, jog nervai truputi atbukę). Nusprendžiau nuvažiuoti pasitikrinti dar kartelį į viršgarsinio greičio skubos priimamajį Lazdynuose. Iš namų išvažiavome apie 23 valandą. Atvažiavus langelyje prie registratūros pasitinka ant viso pasaulio pikta pusamžė moteris, kuri atrodo piktesnė nei žmogelis, kuris pavaišino mane keletu kojos spyrių į veidą Palangoje.

Paklaususi, ko čia kaip klounas naktį su akiniais vaikštau, įbruka eilės numerį į rankas ir paaiškina, jog pas juos komunizmas – visi yra lygūs: ar atvažiavę patys, ar su greitąja – visi stovi toje pačioje eilėje. Nu OK, lygybė man patinka. Ji trenkia savo varstomą langelį (na, jog kiti pramogautojai čia jos netrugdytų savo kvailais klausimas apie savo sveikatą). Sėdim, chilinam su broliu, aš kantrus žmogus, bet po pusantros valandos pradedu po truputį suirzti, na, juk vis dėl to, mes greitojoje pagalboje.

Praėjus be keletos minučių 2 valandoms, iš priimamojo skyriaus mane įleidžia pagaliau į ligoninės patalpas. Bendrosios praktikos gydytojas pažiūri, surašo savo pastebėjimus ir siunčia pas neurochirurgą. Laimingas, jog pagaliau vyksta veiksmas, su siuntimu bėgu iki nurodyto kabineto. Tas vaikiškas naivumas...

Patampius duris suprantu, jog jos užrakintos. Einu iki registratūros, bandau žadinti budinčią, kuri jau pirmas dvi miego stadijas peršokusi. Ji pabunda ir piktai drebia (aš irgi ne ryto žmogus, ką padarysi), jog neurochirurgas yra tik vienas ir jis dabar 8 aukšte, gal daro operaciją ar dar kažką. Vienu žodžiu netrukdyk mėgoti, ką negali palaukti.

Sėdžiu laukiu, pusvalandis, valanda, pusantros, pradedu mąstyti, gal man ne tiek ir skauda, gal geriau važiuoti namo? Pažadinu dar keletą kartų budinčią ir bandau gauti informacijos, kuomet galiu sulaukti daktaro apsireiškimo. Ji piktai į mane pažiūri, kaip į kvailį, ir paklausia, kurios vietos apie aštuntą aukštą aš nesupratau ir nuoširdžiai patvirtina dar kartelį, jog tai normalu. Kalbinu visus ką tik pagaunu ir klausinėju ar čia visados taip. Po truputi imu supranti, jog jau už**sau visus ir tampu persona nongrata ligoninės kolektyvui.

Po 2h 36 min. ateina daktaras. Jaunas šaunus vaikinukas! Atsisėdam, papasakoju pirma savo įspūdžius iš šio vakaro, paskui ir apie traumą pakalbam. Jo atsakymas truputį pribloškia ir tuo pačiu prajuokina: „Nu ko tu iškart nesakei, kad pas tave rimtas reikalas ir beja, tavo pavardė kaip mūsų vyr. chirurgo, ar ne tavo giminaitis ? Pats matai, kokia fauna čia renkasi naktimis, mes specialiai neskubame, nes 70 procentų jų nesulaukę tiesiog išeina namo“.

Nu OK, galvoju, lyg ir kažkaip neetiška, bet šiuo metu man mano galva svarbesnė. Nuo šitos vietos ir pokalbio viskas pradeda judėti gerąja linkme, padaromas tomografas. Grįžtu atgal pas gydytoją, jis pažiūri ir tada sako: „Nu ką, radom bėdą, labai čia jau nefainai pas tave ta kaukolė sulūžus, kakta poroje vietų sulūžus, skeveldra užspaudė nervą, taip pat nosis sutrupėjus ir tarp akių truputį sulūžę. Va, imk siuntimą, važiuok iškart pas kolegas į Žalgirio kliniką“.

Saulė jau kyla, gamta bunda 5 ryto, nuvažiuoju, pažadinu kolegas, jie paskaito mano lapą su diagnoze. Ir klausia, ar tomografo diskelį atsivežei. Niekas man nieko nedavė. Pasisiūlau pats nuvažiuoti ir paimti, jog tik greičiau viskas vyktų, nes jau nemiegojęs 24 valandas, nevalgęs ir morališkai išsekęs ties palūžimo riba.

Apie pusė 7 grįžtu atgal į Lazdynų ligoninę, bet kadangi jau esu persona nongrata, niekas man čia jokios informacijos duoti nenori, tik siuntinėja pas kitus. Pradedu jaustis truputį panikoje, pasigaunu gero veido pusamžę moterį, kuri, kiek suprantu, čia yra valytoja. Ji mane nukreipia pagaliau ten, kur reikia.

Ateinu ir vėl užšoku ant senmergės, pats greit konstatuoju jos ligą – neda**stitas. Ji man aiškina, jog diskelių kopijos yra daromos tik nuo 8 valandos ir už tai reikia susimokėti. Man nervai nebeišlaiko, metu nuskriausto šuniuko amplua, pradedu grasinti teisininkais ir žurnalistais, ledai pajuda. Padaro nuotraukos kopiją, net nebeprašo sumokėti. Atvežu ją į Žalgirio ligoninę.

Žalgirio ligoninėje, kol diskas keliamas į kompą, trumpai papasakoju visą situaciją chirurgams (2 jauni, labai šaunūs vyrai su tinkamu humoro jausmu). Tada jie pažiūri nuotraukas, pirmiausia konstatuoja, jog keičia savo planus penktadieniui iš alaus gėrimo bare į mano galvos remontavimą, linksmai visi pasijuokiam ir pagaliau sužinau galutinį verdiktą, kas man bus daroma.

Pjaunamas skalpas nuo ausies iki ausies, dedamos titaninės plokštelės, remontuojama nosis. Esu truputėlį sumišęs, nes kiek pamenu, aš jau gydausi ambulatoriškai ir plastinės operacijos man nereikės… Atsigulu į ligoninę, penktadienį man daroma operacija 7 valandas. Viskas praėjo tvarkingai, be komplikacijų. Dar kartą didelis ačiū vyrams, alaus aš pastatysiu bačką sutikęs. Gyju, sveikstu, kabes iš galvos turiu išsitraukti poliklinikoje.

Atėjus laikui, pasirodau Karoliniškių poliklinikoje. Tam, jog sužinočiau, jog 100 tūkstančių pacientų turinti poliklinika neturi įrankių ir specialistų, kas galėtų ištraukti kabes. Gaunu pasiūlymą palaukti, kol chirurgas grįš iš atostogų po dešimties dienų. Pateikiu tokio pat sąmoningumo pasiūlymą apsilankyti pas šaunius kolegas Žalgirio klinikoje. Tuomet prieinam bendrą konsensusą, jog kabes išims čia ir dabar medicinos seselės (vėl kvailas mano sprendimas).

Nukeliauju į procedūrinį,ten moteriškės išsitraukia repliukes ir pradeda kankinimą, jokių vaistų nepasiūlo, tik kuomet nuo skausmo pradėjo akis raibuliuoti, pasiūlo pauostyti amoniako. Valanda laiko, 54 kabės pagaliau dingo iš mano galvos. Padėkoju už pastangas pagal kompetenciją ir keliauju gyventi savo gyvenimo toliau.

O apibendrinant, ką norėjau pasakyti. Rūpinkitės savim ir savo artimaisiais pirmiausia patys, nes mūsų visuomenės sąmoningumas dar nėra tokio lygio, jog savo likimus galėtume patikėti į kitų žmonių rankas. Žmogus Klaipėdos ligoninėje mane paleido sulūžusia kaukole namo, mažiausia nelaimė ir aš čia jau neberašyčiau skundų skundelių išvis arba pieščiau nebent į vaikiškas spalvinimo knygutes būdams daržove.

Kovokit už save ir savo tiesas, nuskriausto šuniuko veidas niekam neįdomus. Klaipėdos ligoninę padaviau į teismą, nes per savo nekompetenciją ir aplaidumą galėjo iš manęs atimti didžiausią mano turtą – sveikatą ar net gyvybę. Mažiausiai, ką galiu padaryti, tai siekti, jog būtų atleistas bent vienas avigalvis, kuris, pasirinkdamas savo profesiją, nesupranta atsakomybės mąsto.

Viliuosi daugiau žmonių jis negydys ir taip išsaugosiu kažkam sveikatą. Tikiuosi, jog jums nieko panašaus niekada nenutiks, bet jei nutiks, prisiminsit mano pasakojimą ir būsite budrūs! Apie teisinę biurokratiją ir teisingumą parašysiu kitą kart“, - skelbė vyro įrašas feisbuke.



Komentarai



Sveikata

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!