Pirmieji yriai: kokia yra taisyklingo mokymosi plaukti pradžia?

Turbūt ne kartą teko stebėti pirmąsias plaukimo pamokas ežere – vaikas įbridęs iki pusės, o atokiau atsistojęs tėtis ragina: „Nagi, atplauk pas mane, greičiau“. Tačiau ar tikrai toks yra teisingas mokymas plaukti? Ar taip nepadaroma didesnė žala? Juk vaikas gali niurktelti į vandenį ir ne tik išsigąsti, bet ir visam gyvenimui išsivystyti plaukimo baimę. Kaip reikėtų mokyti plaukti taisyklingai? Kauno „Girstučio“ baseino plaukimo trenerė Milda Šeibokaitė pasakoja, kam skirtos pirmosios pamokos ir kokia yra taisyklingo mokymo plaukti pradžia.

Pradinukų mokymas prasideda nuo paprastų apsipylimų vandeniu.
Pradinukų mokymas prasideda nuo paprastų apsipylimų vandeniu.

Paprasti apsipylimai vandeniu

„Pradinukų mokymas prasideda nuo paprastų apsipylimų vandeniu. Vaikas turi pajusti, kas yra vanduo, nebijoti, kai ant veiduko užtykšta vandens purslai. Pradinukams rodomi specialūs rankų, kojų judesiai, kad jie pajaustų vandenį, kaip terpę, kurioje galima judėti. Tai yra labai svarbu, norint, kad vaikai saugiai pažintų vandenį, išmoktų saugiai jame elgtis ir gerai jaustųsi būdami prie vandens“, – sako M. Šeibokaitė.

Teisingo kvėpavimo pratybos

Daugelis žino, kad taisyklingas kvėpavimas – būtina sąlyga taisyklingam plaukimui. Plaukimo pamokose jam skiriamas itin didelis dėmesys.

„Kai mokiniai pripranta prie vandens aplinkos, jie toliau mokomi sulaikyti kvėpavimą, išpūsti orą vandenyje išleidžiant burbulus, negerti vandens, o jį išspjauti. Jeigu vaikas pasprigsta vandeniu, mokome ramiai reaguoti į sutuaciją ir paaiškiname, kad reikia tik atsikosėti ir truputį giliau pakvėpuoti. Kai vaikas jaučiasi pakankamai saugiai, mokomės orientuotis po vandeniu, pavyzdžiui, ištraukti ant dugno gulintį daiktą, pranerti pro lanką, kitas kliūtis“, – aiškina plaukimo trenerė.

Plūduriavimas vandenyje

„Kai žmogus nemoka plaukti, labai svarbu, kad jis pajustų, kad vanduo jį laiko. Tam skirti atsigulimai vandenyje – plūdė, žvaigždutė – veidu į vandens paviršių. Išmokęs ištiesti savo kūną vandenyje vaikas įgauna pasitikėjimo ir savimi, ir vandeniu,“ – pasakoja M. Šeibokaitė.

Ji atkreipia dėmesį, kad vandenyje kūno padėtis iš vertikalios pasikeičia į horizontolią, todėl pradeda kitaip dirbti širdis, visa kraujotakos sistema, plaučiai. Prie tokių kūno pokyčių irgi reikia priprasti, todėl pirmosios plaukimo pamokos vyksta negiliai – kad vanduo vaikui siektų kelius. Tik susiformavus stipresniems plaukimo įgūdžiams, galima bristi giliau ir mokytis plaukti – iš pradžių su plaukimo lenta, o vėliau ir be jos.

„Kalbant apskritai, vandenyje žmogus visiškai kitaip pajaučia savo kūną – vanduo apglėbia, švelniai masažuoja, per odą jauti vandenį ir menkiausius kūno judesius, greičiau rimsta nerviniai impulsai, dingsta dienos nuovargis. Taip atsipalaiduojama, išmokstama būti čia ir dabar, palikus visas mintis ir neigiamas emocijas ant kranto. Nenuostabu, kad žmonės, vaikystėje mokęsi plaukti, grįžta į veteranų sportą. Mokantis plaukti labai svarbu pajusti malonumą, todėl nieko nereikia daryti per prievartą, o verčiau mokytis po truputį, nuosekliai, sistemingai ir kantriai. Tokiu būdu tiek suaugę, tiek mažieji gaus daugiausiai naudos“, – primena plaukimo specialistė. 



Komentarai



Sveikata

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!