Skelbimai

Pokalbis su anglu – kaip žaidimas

Populiariausias Jungtinės Karalystės lietuvių naujienų portalas anglija.today tęsia straipsnių ciklą apie anglų elgesio ypatumus. Šįkart trumpai pristatysime nutylimas, bet visiems žinomas visuomenės klases ir kai kuriuos įpročius, kurie primena žaidimus ir užsienietį gali gerokai suklaidinti ar net išprovokuoti smurtui.

Pixabay nuotr. / Dažna bendravimo vieta - vadinamieji pubai.
Pixabay nuotr. / Dažna bendravimo vieta - vadinamieji pubai.

Pirmosiose dalyse aprašėme galimą anglų požiūrį į lietuvius ir šios tautos kalbėjimo ypatybes.

I DALIS. Kaip mes atrodome anglams?

II DALIS. Keisti anglų įpročiai. Ką jie čia nusišneka?

Svetimšaliai gali nežinoti daugelio anglų būdo subtilybių – jas sunku perprasti ne tiems lietuviams, kurie į šią šalį atvyko dar šio amžiaus pradžioje, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos nare, o nemažai mūsiškių dėl to buvo priversti dirbti nelegaliai.

O ką jau kalbėti apie tuos, kurie į JK atvyksta vos kelioms dienoms arba gyvena ir dirba uždarose bendruomenėse – apsiriboja taip pat svetimšalių kolegų kompanija ir tautiečių draugija laisvalaikiu.

Tautą peprasti ne taip lengva.

Tačiau vieną tiesą turėtų žinoti visi – šioje šalyje žodžiai „prašau“ ir „ačiū“ vartojami tikriausiai dažniau nei bet kur kitur pasaulyje.

O jų nevartojantys gali būti palaikyti nemandagiais kiaulėmis. Arba žemiausios klasės atstovais.

Klasės

Taip, klasės Anglijos visuomenėje egzistuoja ir visi tai puikiai žino, nors niekas neįvardija garsiai. Ir tai, kuriam sluoksniui žmogus priklauso, sprendžiama ne tik pagal kalbą. Priklausomybė klasei yra paveldima, nepaisoma pinigų kiekio sąskaitoje, profesijos.

Pokalbis su anglu – kaip žaidimas

Aukštoji klasė – tai karališkoji šeima, senoji aristokratija bei vadinamieji „seni pinigai“, turtingųjų sluoksnis, kuriam priskiriami per pastaruosius 2 šimtmečius protėvių pinigus paveldėję žmonės.

Toliau seka aukštesnysis viduriniosios klasės sluoksnis, kuris apima inteligentiją (tik kelių kartų), aukšto rango kariškius, universitetų profesūrą, kai kuriuos garsius medikus, teisininkus, bankininkus.

Laipteliu žemiau už jų yra dar dvi viduriniosios klasės pakopos: vidurinė bei žemutinė, čia rasime visi tie, kurie nedirba fizinio darbo.

Klasių struktūrą baigia darbininkai ir smulkūs tarnautojai.

Sakoma, kad margoje Anglijos visuomenėje tik tikras anglas minioje atpažins kuris žmogus kuriai klasei priklauso. Be kalbos manieros klasę liudija apranga, pavyzdžiui, aukštuomenės vyras niekada nesivelka visiškai naujų rūbų, o jeigu jis naujas – tai bent šiek tiek paglamžytas. Atkreipkite dėmesį – būtent taip rengiasi karalienės Elizabeth II vyras princas Philipas. Kas jau kas, tačiau jis tikrai turi pakankamai pinigų padoriems drabužiams.

Be to, aukštosios klasės atstovai vengia sakyti „aš“, „mes“ ir vieto to vartoja „vienas“ ir „vieni“.

Klasės tarpusavyje nesimaišo, teigia savo knygoje „Faktai ir šypsenos“ žurnalistas Algimantas Čekuolis.

O jeigu anglas ir „nueina“ į kitą klasę, tai jam nieko gero nereiškia: praras draugus senojoje klasėje, o naujoje jo niekas į draugus nepriims.

Žodis „klasė“ Anglijoje beveik nevartojamas. Jo geriau neminėti ir užsieniečiams, kai kalbate su vietiniais. Pakalbėkite apie ką nors kitą.

Apie ką kalba vyrai ir moterys

Nors anglai – gana savita tauta, jie nėra kitos planetos gyventojai, todėl ir čia galioja bendri visai žmonijai principai: vyrai tarpusavyje kalba sau suprantama kalba, o moterų bendravimas gali būti suprantamas tik joms.

Bičiuliški vyrų pokalbiai išsiskiria tuo, kad gali panašėti į panegiriką, susireikšminimą ir net pasipūtęs, nors taip iš tikrųjų nėra.

Tokie pokalbiai pasižymi tuo, jog pašnekovas visada savo kompanionui sakys, jog „mano“ yra geriau už „tavo“. Nesvarbu, kur ir apie ką kalbate, tai pastebėti nesunku. Anglas gali kalbėti ir savais argumentais pagrįsti, kodėl geresnė „mano“ atostogų vieta, futbolo komanda, mašina, gyvenamoji vieta.

Kalbą gali sustiprinti keiksmažodžiais ir net pašaipomis iš oponento. Ir tai šioje tautoje – normalu.

Reikia tai suprasti ir stengtis atsakyti tuo pačiu. Tai – tarsi žaidimas, nors gali pasirodyti kitaip.

Jokiais būdais nereikėtų į tai reaguoti asmeniškai ir paleisti jausmus ar net kumščius.

Moterys elgiasi šiek tiek panašiai: susitikusios pažįstamos ir net tvirtais draugystės saitais siejamos anglės iš pradžių ima girti viena kitą – liejasi komplimentai, pagyros, atsakoma tuo pačiu.

Ir abi pašnekovės atsako tuo pačiu – stengiasi išaukštinti kitos pranašumus ir sumenkinti savo. Taigi, svarbiausia pasakyti kuo daugiau komplimentų draugei ir paneigti skirtys sau.

– „Tavo suknelė nuostabi.

– Ačiū, išsitraukiau seną iš spintos, ne tokia jau ir graži. Tik pažiūrėk į savo palaidinę, ji tiesiog dieviška!

– Na kur jau čia. Skuduras už kelis svarus! Užtat tavo batai neįtikėtini.

– Et, čia tik nudrengti sandalai“, – kažkaip panašiai skambėtų dviejų draugių komplimentų žaidimas, kurį pralaimi ta, kuri priversta pripažinti komplimentą, jį priimti, ir, žinoma, padėkoti.

Temos gali keistis, tačiau pokalbio formulė išlieka tokia pati – komplimentas negali būti priimtas, galimas tik savo savybių menkinimas net tuo atveju, jeigu esi pripažinta stilingiausia gražuole.

Lietuvaitės paklaustų – o kas, jeigu priimtumėte komplimentą ir padėkotumėte?

Jūsų pašnekovės anglės iš karto visos suprastų, kad Anglijoje Jūs dar neseniai, be to, toks pasitikėjimas savimi gali pasirodyti nemandagumo, nedraugiškumo ir net arogancijos ženklu.

Pexels nuotr. / Pokalbis su anglu – kaip žaidimas

Viso gero

Visi pokalbiai turi dar vieną bendrą bruožą – jie anksčiau ar vėliau baigiasi ir ateina metas skirstytis.

Ir tokioje situacijoje Anglijoje neužteks pasakyti trumpo „viso gero“, įspėja knygos „Watching the English: The Hidden Rules of English Behaviour“ (Hodder & Stoughton, 2004) autorė, žinoma antropologė Kate Fox.

Atsisveikinimas šioje šalyje taip pat primena žaidimą, kuris, priešingai nei Lietuvoje, gali būti labai ilgas ir varginantis (nors kartais ir mūsuose taip vyksta).

Taigi, atsisveikinimas Anglijoje prasideda nuo įžanginės dalies: tas, kuris susiruošia eiti pradeda vardinti priežastis, dėl kurių reikėtų paskubėti. Pavyzdžiui, „mano traukinys netrukus važiuos pro šalį“ (nors atvažiavo autobusu), „rytoj anksti į darbą“ (nors iš tikrųjų bus laisvadienis), „mūsų vaiko auklė tuoj turės išeiti“ (nors vaiką prižiūri močiutė).

Tačiau nė žodžiu neužsimena apie išėjimą (nors ir norisi bėgti kuo greičiau).

Jeigu kompanija didesnė, kas nors būtinai demonstratyviai žvilgtels į laikrodį ir su apsimestine nuostaba šuktels apie tai, koks vėlyvas metas arba kaip ilgai jau sėdime.

Tie, kurie kvietė į svečius irgi neužsimena apie išsiskyrimą (nors ir labai to norėtų).

Toks žaidimas tęsiasi 10-20 minučių, jos užpildomos mandagumo frazėmis.

Galiausiai atsisveikinama su daugybe užuominų ir ženklų apie kitą susitikimą net ir tuo atveju, jeigu abi pusės nenori daugiau matyti viena kitos akyse.

Pirmosios minutės po išsiskyrimo užpildomos burbėjimu apie kompanionus: „kaip jie mus išvargino, kaip ilgai užsisėdėjo, kokios prastos jų manieros“ ir t.t.

Nepaisant to, trumpo atsisveikinimo anglai nekenčia – verčiau žais niekingą išsiskyrimo žaidimą, o jeigu kompanionai išeis tarstelėję „iki“, dėl tokio skubotumo anglas gali net įsižeisti.

Šis, kaip ir kiti aprašyti žaidimai tik dar kartą patvirtina, kad anglai kartais yra pernelyg mandagūs ir greičiau numirs nei ką nors pasakys atvirai.

Tačiau toks uždarumas ir neracionalumas tik dar labiau skatina svetimšalius juos pažinti.

Patikėkite, perpratus kai kurias nematomas jų elgesio taisykles, bendrauti su anglais bus žymiai lengviau.



Komentarai



Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!