Skelbimai

Mitas apie harmoningus santykius tarp dviejų skirtingų žmonių

Jaunuolių poros, planuojančios santuoką ir bendrą gyvenimą, svajoja apie būsimus harmoningus santykius. Ir nerimauja: o kas, jei nepavyks? Kas lems santykių ir santuokos sėkmę? Auklėjimas? Išsilavinimas? Patirtis? Prancūzų psichiatras Borisas Ciriulnikas (Boris Cyrulnik) tai nusako dviem žodžiais - "psichologinis atsparumas", kurio žmonės mokosi vieni iš kitų nuo kūdikystės iki senatvės.

Ekspertai: daugybė "saugių" moterų myli "nesaugius" vyrus, ir atvirkščiai.
Ekspertai: daugybė "saugių" moterų myli "nesaugius" vyrus, ir atvirkščiai.

Meilės, kaip ir visų kitų žmogiškųjų ryšių, srityje susitinka du unikalūs, skirtingi žmonės. Kiekvienas iš jų tobulėja skirtingai (ir pats - kaip asmenybė, ir veikiamas kitų - kaip santykių dalyvis), todėl pusiausvyra tarp jų gali būti tik laikina. "Nuolatinis balansas neįmanomas (išskyrus rutiną - jausmų mirtį), juolab kad ir pats gyvenimas nuolat kinta - biologiniu, emociniu, socialiniu atžvilgiu", - aiškina mokslininkas.

Kai du įsimylėję žmonės kalbasi, žiūri vienas į kitą, liečiasi, jie sąveikauja afektyviai (nesąmoningai). Iš šios abipusės sąveikos ir įtakos susikuria naujas pasaulis. Vyro ir moters pasauliai, susijungę į vieną, sukuria trečią - egzistuojantį tarp jų ir besitęsiantį už jų. "Tai pasakytina ne tik apie įsimylėjėlių poras, tai randasi esant bet kokiems emociniams saitams, pirmiausiai - tarp motinos ir vaiko. Dvi būtybės sukuria ypatingą pasaulį jau vien tuo, kad jos yra kartu."

Vizija

Kokiu būdu įmanoma harmonija tarp dviejų skirtingų žmonių? Tiesiog mylėti vienam kitą? Siekti, kad sutaptų poreikiai, pomėgiai, požiūriai į visus gyvenimo reiškinius?..

"Meilės jausmas pripildo žmogų narcisistinių jausmų: jis sklidinas kito žmogaus, kurio viziją pats susikūrė; jis kupinas poreikio būti su juo. Kartais šis labai asmeniškas kito žmogaus įsivaizdavimas gali neturėti nieko bendra su realybe. Kai kurie įsimylėjėliai iš tikro įsimyli kito žmogaus paveikslą, kurį patys nusipiešė. Jie prisipildo patys savęs. Taip, kitas, "mylimasis", gali priimti tokį jūsų požiūrį kaip meilę, jis gali mylėti jus už tai, kad taip mylite jį. Deja, dažniausiai vieną dieną "mylimąjį" ima erzinti tokia "nereali meilė", ir santykiai subyra.

Išmoktas būdas mylėti

Vaikystės ryšys su tėvais nepastebimai mus moko tam tikro būdo mylėti. Pasak B. Ciriulniko, pusantro mėnesio kūdikis jau geba jausti santykių stilių ir geba prie jo prisitaikyti. Taigi mokymasis mylėti prasideda labai anksti.

Anglų psichiatrai Merė Einsvort (Mary Ainsworth) ir Džonas Boulbis (John Bowlby) išskyrė keturis vaikų prieraišumo tipus. Jie pastebėjo, kad yra saugūs vaikai, ambivalentiši (dvilypiai, prieštaringi), vengiantys ir tie, kurie atsidūrė bėdoje (dezorganizuoti). Tyrimai parodė, kad 65 proc. vaikų (nepriklausomai nuo šalies, kultūros tipo, socialinės šeimos padėties) per pirmuosius gyvenimo metus perima iš motinos "saugųjį" prieraišumą, jeigu ji pati jį buvo perėmusi vaikystėje arba tai padarė vyro dėka. Šis prieraišumas perduodamas per švelnius žodžius ir glamones. Jis leidžia vaikui užmegzti kitus ryšius, iš pradžių su išorės pasauliu (pirmųjų atradimų stadija), vėliau - su kitais žmonėmis, galiausiai - su idėjomis, su abstrakcijų pasauliu.

Anot prof. B. Ciriulniko, kas trečias vaikas neperima "saugiojo" santykių stiliaus. Taip yra todėl, kad motinos dėl savo asmeninių istorijų nesugeba sukurti tokio tipo ryšio su vaiku. Vaikas gali parodyti šį saugumo trūkumą įvairiai. Pavyzdžiui, išreikšdamas prieštaringus jausmus: kai mama, kurį laiką nebuvusi šalia, grįžta, jis iš pradžių puola į glėbį, o paskui kandžioja arba muša ją. Toks elgesys sako: "Aš myliu tave, ir tai man suteikia kančią, todėl aš tave baudžiu."

Saugumo stygių vaikas gali išreikšti ir demonstruodamas "vengimą": jis nerodo emocijų, nerodo džiaugsmo, kai yra laimingas, jis pernelyg ramus. Vėliau jam bus sunku pasakyti tai, ką jaučia.

Palikti be meilės

"Nuo 5 iki 10 proc. (priklausomai nuo kultūros tipo) - tai vaikai, likę be meilės", - sako B. Ciriulnikas. Tačiau skirstymas į prieraišumo tipus - tik schema, rodanti bendras tendencijas. "Nėra nieko nekintamo. Laikui bėgant, mes keičiamės. Ketvirtadalis "saugių" vaikų paauglystės periodu praranda saugų prieraišumą, veikiami lytinės brandos, kuri juos baugina. Ir atvirkščiai - daugelis savimi nepasitikinčių vaikų tampa "saugūs" pirmosios meilės metu, kai sutinka žmogų, duodantį jiems tai, ko stokojo. Tokie vaikai, kurie "sušilo" tik dėl vėlyvų santykių patyrimo, tampa tėvais, kurie niekada nepasmerks savo vaikų švelnumo stygiui."

Savo knygose B. Ciriulnikas dėsto atsparumo teoriją. Jo manymu, atsparumas - kai kuriems vaikams būdingas gebėjimas susidoroti su įvairiomis traumomis: tėvų nebuvimu, anksti išgyventu sielvartu dėl netekties, blogu elgesiu su jais, seksualine prievarta ir t. t. Kai toks "atsparus" žmogus užmezga meilės ryšį, jam reikia laiko išmokti duoti kitam meilę, kurios jis pats negavo. "Švelnumo ir šilumos nepatyrusiems žmonėms santykiai yra ypač reikšmingas dalykas. Tik sėkmingai perėję "meilės vengimo" etapą, jie gali prieiti iki tvirto prieraišumo."

Jeigu vaikystėje žmogus perėmė "saugųjį" prieraišumą - pavadinkime jį p. Saugiuoju, tuomet jis, sutikęs p. Saugiąją, lengvai kurs meilės ryšį ir abu galės būti savimi nedarydami žalos kitam. O štai p. Nesaugusis, išmokęs prieštaringo santykių modelio, perkels į santykius su žmona tai, ką išgyveno su motina. Jo meilės poreikis - nerimo šaltinis, ir jam gera tik tada, kai žmona šalia. Po to, kai ji, pasitraukusi į šalį, grįžta - jis puola į glėbį be galo laimingas ir be galo piktas dėl to, kad buvo paliktas, apgautas, nemylimas...

Daugybė "saugių" moterų myli "nesaugius" vyrus, ir atvirkščiai. Nors jie neatitinka vienas kito pagal išmoktų santykių stilių, tačiau "saugus" gali išmokyti "nesaugų" mylėti kitaip.

Vakarų ekspresas


Komentarai



Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!