Skelbimai

Lina Ever: Apie „Lidl“, Užkalnį ir neatsakingą žiniasklaidą (4)

Neiškenčiau. Savaitę burbėjau tik namuose, kol galiausiai nusprendžiau parašyti. Žinau, „Lidl“ ir Užkalnis šiuo metu gausiai komentuojami, abi temos itin aktualios ir turi aiškias gerbėjų ir nekentėjų stovyklas. Ir tų, kurie bijo pasakyti savo nuomonę ir sako: „man nesvarbu“.

A.Jašinskienės/15min.lt nuotr. / „Lidl“ atidarymas Klaipėdoje
A.Jašinskienės/15min.lt nuotr. / „Lidl“ atidarymas Klaipėdoje

Pradėsiu nuo „Lidl“. Sakykit, kodėl, kai į Lietuvą atėjo „Barclays“ bankas, buvo trimituojama kaip nuostabus gėris, padėsiantis Lietuvos ekonomikai, skaičiuojamos naujai sukurtos darbo vietos, pridėtinė vertė, sumokami mokesčiai. Nors bankas neteikė visiškai jokių paslaugų Lietuvai.

Kodėl, kai ateina vienas didesnių Vokietijos investuotojų, kuris ne tik įdarbina žmones, moka mokesčius, bet ir perka produkciją iš vietos gamintojų bei pasiūlo žmonėms pigesnių prekių, staiga reikia pradėti į jį žvelgti su neslepiama pašaipa ir įtarimu, kad jo pigios prekės turbūt labai blogos.

Ar mums skandinavų ir britų investuotojai įdomesni už vokiečius? Bankai, lupantys aptarnavimo mokesčius kaip jokiose kitose šalyse, yra verti didesnės pagarbos? Ar Vokietija nėra viena tų šalių, stovinčių prioritetiniame Lietuvos investuotojų sąraše? Ar Vokietija nebeasocijuojasi Lietuvoje su kokybe, tikslumu, sąžiningumu, taupumu?

Asmeninio archyvo nuotr. / Lina Ever

Visi, net moksleiviai žino, jau nekalbant apie žurnalistus, kad be užsienio investicijų Lietuva ilgai nepatrauktų, kad be tų investuotojų neturim jokių galimybių didinti taip svarbų valstybės gerovei BVP. Kodėl tada staiga ima ir užkliūna „Lidl“? Kompanija, investavusi nemažai ir žadanti dar daugiau investuoti. Kodėl pigios prekės sukelia abejonių? Kodėl stebimės, kad žmones domina pigesnės prekės? Kodėl nenorime, kad žmonės sutaupytų ir galbūt galėtų nusipirkti tų prekių, kurių kituose prekybcentriuose neįkanda?

Šešias porcijas ledų už dviejų kainą. Tris kilogramus vietoj trijų bananų. Putojančio vyno ir pelėsinio sūrio šeštadieniui. Saldainių pakuotę ir šaldytų pyragėlių sekmadieniui. Tai, kas nebūna įtraukta į jokius pirkinių krepšelius.

Tiek straipsnių apie protingus apsipirkimus, tiek ekspertų komentarų apie pigias prekes, kiek jų pasirodė praėjusią savaitę, dar nebuvau lietuviškoje spaudoje skaičiusi. „Pigios prekės apgaulė – prisiperki jų daugiau nei reikia“, – sako vieni. Kiti tuo metu tvirtina, kad „Lidl“ per mažas pasirinkimas. O trečias straipsnis, kuris privertė kvatoti iš konkurentų „pijarščikų“ neišradingumo – vajevaje, prie agurkų kažkoks žmogelis nerado pirkti krienų lapų, kaip įpratęs brangiuose prekybcentriuose. Ir sakykite – nuo kada tie krienų lapai tampa pretekstu normalaus „Delfi“ žurnalisto normaliam straipsniui? Kartais turėdamas tikrą naujieną iki tų žurnalistų niekaip neprisimuši, bet jei pastebėjai, kad „Lidl“ trūksta krienų ir serbentų lapų pundelio – pirmosios pozicijos garantuotos.

Bet iš tiesų man ne taip ir svarbu, ką jie rašo apie tuos investuotojus. Man svarbu, ką jie rašo apie žmones. Man skaudu, kad jie tyčiojasi iš visų. Iš tų, kurie stovi eilėse, kurie ieško pigesnių prekių, kurie tiksliai suskaičiavę, kiek gali išleisti maistui, kurie žingsniuoja su „Lidl“ maišeliais, džiaugdamiesi, kad pavyko sutaupyti.

Suprantu didžiųjų prekybos centrų komunikacijos strategiją – reikia įvaryti kompleksą, kad taptų gėda apsipirkti „Lidl“. Nes kitų argumentų ten neiti pirkėjai neras. Dar viena visuomenės stigma – užmesti ant žmonių dar vieną kažkam reklamiškai naudingą, bet žmonių orumą žeidžiantį stereotipą. Dar viena proga patyčioms klasėje, darbe, kaimynystėje. Užkalnis į vatą nevynioja žodžių – iš karto išvadina visus tuos, kurie stovi eilėje, runkeliais, prasčiokais, tinginiais. Visi kaip užsispyrę tvirtina – eikit dirbt, užuot eilėse stovėję.

Užkalniui atrodo prasmingiau rašinėti tautą įžeidžiančius rašinėlius, jis juk nėra prasčiokas, jis nėra varguolis ir jokiu būdu ne runkelis (tiesą sakant, labai norėčiau, kad jis kada nors plačiau apibrėžtų šitą sąvoką, nes net nežinau, ar tai klasifikacija pagal pajamas, išsilavinimą, paskelbtų komentarų kiekį). Jis yra populiariausio portalo apžvalgininkas, jam nereikia poilsiauti su kitais varguoliais Palangoje, valgyti pakelės užkandinėse ir stovėti eilėse prie pigių prekių. Nes jis pats yra pigi prekė. Jis dėlioja pigius žodžius ir iš to gerai uždirba.

Ir tyčiojasi toliau iš tų, kurie jį komentuoja. Fenomenas, ne kitaip. Bet ar verta tuo didžiuotis, jei nesi runkelis – labai abejočiau. Piktas urzgimas ir tautiečių kandžiojimas tikrai nepastato jo į intelektualų būrį, kad ir kokį brangų maistą jis kimštų už savo didelių žandų.

Bet nenoriu plėstis apie Užkalnį. Niekas jam neuždraus rašyti, kaip niekas neuždraus man reikšti savo nuomonės, o žmonėms pirkti prekes ten, kur jiems tik norisi. Bet atsakinga žiniasklaida gali pasirinkti, ar jiems ir toliau skatinti patyčias, tegu pavadintas „juodu jumoru“, ir ar toliau tyčiotis iš pažeidžiamiausio visuomenės sluoksnio, kuris Lietuvoje sudaro turbūt daugiau nei du trečdalius visų gyventojų, ar vis tik džiaugtis sveika konkurencija ir naujais investuotojais ir diegti visuomenėje tokias vertybes, kaip pasirinkimo laisvė.

Lietuvoje, kur dėl patyčių nusišauna trylikametis, kur nusižudo juodojo jumoro visuomenėje nebeištvėręs darbingas vyras ar su žmogiško orumo žeminimu nesusitaikęs menininkas, kur kas antras iš šalies išvykstantis žmogus tai daro ne dėl pinigų, bet dėl noro gyventi oriai, socialiai atsakinga žiniasklaida tikrai neturėtų toleruoti tokio iškreipto „juodo jumoro“.

Berlyne, tolerantiškiausiame mieste, kurį esu mačiusi, net neįsivaizduojama, kad kažkam gali rūpėti, kad žmonės stovi eilėse, kažkam būtų įdomu, ką jie valgo ar ką jie rengiasi, o juolab laikraščiams ar interneto portalams atvirai tyčiotis iš žmonių, kurie nepaklūsta kelių pseudoautoritetų ar banko analitikų skelbiamoms nuomonėms.

Laisva visuomenė yra tada, kai individai toleruoja visišką kito laisvę, jei ji tik nesusipina su bendražmogiškomis moralės normomis. Va ir norisi paklausti tos masės protingųjų ir turtingųjų Lietuvoje – koks jums skirtumas, kad žmonės stovi eilėse, kokią teisę jūs turite jiems sakyti, kaip jiems elgtis, kuo tikėti, ką vilkėti ir ką valgyti.

Paryžiaus elgeta pasirinko tokį gyvenimo būdą ir yra laimingas gerdamas pigų vyną Senos pakrantėje. Pabandykite jam paaiškinti, kad eitų dirbti. Į nosį turbūt gausite. Užkalniui tektų pabadauti kelis mėnesius, kad nuo tokio pabėgtų. Berlyno alaus butelių rinkėjai arba gatvės muzikantai yra linksmi ir laimingi žmonės. Jie nenori dirbti, jiems smagu buteliauti, dainuoti ir nesukti sau galvos dėl rytojaus.

Vargšui keliautojui smagu stabdyti pakeleivingas mašinas ir miegoti šiaudų kupetoj. Alpinistui smagu kopti į kalną ir virti kruopų košę trobelėje. Mamoms smagu leisti laiką su „prisidirbtais“ vaikais. Tėčiams smagu pasiimti tėvystės atostogas. Močiutė, užuot ėjus papildomai dirbti, renkasi auginti anūkus. Vidutinio amžiaus vyras nori darbo pagal specialybę ir nenori dirbti bet ko. Penkiasdešimtmetė moteris tiesiog neranda darbo. Ir ką – visi jie padugnės?

Kas pasakė, kad tik dirbantis žmogus nusipelno pagarbos? Ir kas pasakė, kad juoda tulžimi persunktas komentatoriaus darbas yra tikrai naudingesnis visuomenei nei dirbti neinančios mamos? Ar kyšius imantis politikas ir juos duodantys verslininkai yra vertingesni visuomenės nariai, nes jie nestovi eilėse prie „Lidl“? Ar jie nėra runkeliai, nes už vogtus pinigus atostogauja užsieniuose?

Labai džiaugiuosi, kad 15min uždraudė neregistruotus komentarus, nes manau, kad komentarų ir klikų skaičiais paremta žiniasklaida neturi visiškai jokio patikimumo. Sakykit man, kokią naudą visuomenėje turi komentarai po straipsniais apie avarijas, savižudybes, išprievartavimus? Vieni iškrypėliai juos rašo, kiti skaito, treti publikuoja ir džiaugiasi klikų skaičiumi.

Daliai visuomenės tai atrodo normalu, kita dalis tiesiog tyli, nes bijo pasakyti. Nes niekas niekada mūsų neskatino diskutuoti ir reikšti savo nuomonės. Ir todėl dalis visuomenės, žinodama, kad niekam neįrodys savo teisybės, tik gaus naują patyčių dozę, gūžiasi, traukiasi, lenda į savo kiautus, namus, išvažiuoja arba dar blogiau – išeina su visam. Ir jie tikrai ne runkeliai.

O baigti noriu apie „Lidl“. Dažnai ten užsuku, nes ji yra pakeliui iš vaiko darželio. Niekada nebūna eilių prie vežimėlių. Tikiu, kad ir Lietuvoj nebebus, nes jie atidarys pakankamai daug parduotuvių ir žmonės galės greitai ir patogiai apsipirkti.

Turiu ten mėgstamų prekių, patinka, kai būna kitų šalių dienos ir jie sugeba pigiai pasiūlyti prancūziškų sūrių, itališkų desertų, švediškų šaldytų kukuliukų, azijietiškų padažų. Kai noriu šviežios mėsos savaitgaliui, kai reikia ingredientų pyragui ar ypatingam kepsniui – einu į „Kaisers“ arba „Edeka“, kai noriu daržovių ir vaisių – važiuoju į turgelį arba į turkų parduotuves, jei reikia kruopų, aliejaus ar užtepėlių – einu į biosupermarketus, bet kasdienius poreikius „Lidl“ gali puikiai patenkinti pernelyg nesugaišindamas ir neištuštindamas piniginės.

Daugybė vokiečių apsipirkinėja pigiuose tinkluose, kaip „Aldi“, „Lidl“, „Norma“, „Penny markt“ ir niekas, absoliučiai niekas iš jų nesityčioja. Jei gyveni centriniame Berlyne, į parduotuvę dažniausiai žingsniuoji pėsčias ir renkiesi tą, kuri pakeliui, arba tą, kuri arčiau namų. Ir net nemąstai, ką apie tave pasakytų Užkalnis ar ekspertai.

„Lidl“ tikrai nėra kažkoks išsigelbėjimas, tai tiesiog dar vienas tinklas, siūlantis maisto produktus. Kai kurie jų pigesni, kai kurie geresni, kai kurie visai kitokie nei kitur, o kai kurie gal visai neatitinkantys lietuvio skonio. Leiskim žmonėms patiems pasirinkti. Aš už įvairovę.

Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.lt.

15min.lt


Komentarai

Irena Aciu Lina, geras ir teisingas straipsnis!! Pati daznai Londone lankausi "Lidl" parduotuveje, kurioje visada gausu pirkeju


Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!