Skelbimai

Kunigas Ričardas Doveika: „Lietuva yra laimingų žmonių kraštas“ Interviu (1)

Lietuvoje gali būti labai daug laimingų žmonių, tarp jų – ir tie, kurie šiuo metu išvykę gyventi svetur, o kai užklumpa bėda, nereikia keikti savo Tėvynės ar šauktis Dievo pagalbos, kad jis problemą išspręstų. Reikia asmeninės atsakomybės, susivienijimo ir problemos su Dievo pagalba neliks, sako kunigas Ričardas Doveika.

Facebook/Ričardas Doveika nuotr.
Facebook/Ričardas Doveika nuotr.

Artėjant didžiausioms metų šventėms tikėjimas anglija.today žinomo dvasininko paklausė, kokios mintys jam pirmiausiai šauna į galvą, kai kalbama apie tikėjimą, Lietuvą ir emigraciją.

Užsienyje irgi gyvenęs R. Doveika sako, kad pagrindinis dalykas, išryškėjantis prieš tikėjimo šventes, tokias, kaip Kalėdos – šeimos paveikslas, o jame – žmogus, turintis savo veidą ir vardą, pašaukimą, talentą, laisvę save išreikšti arba atrasti savo buvimo būdą šiame pasaulyje.

Kalėdų šventės suteikia galimybę dar kartą pamatyti, kad kiekviena šeima yra atskirų ir skirtingų žmonių bendrystė, atsigręžti į jungiamuosius saitus: tėvus, senelius, prosenelius.

Tai leidžia atlikti labai svarbius dalykus – pirmiausiai nesigėdyti savo šaknų, savo istorijos.

Jo manymu, visi lietuviai, kurie gyvena Lietuvoje ir išeivijoje, gali didžiuotis savimi ir nesigėdyti savo buvimo vietos bei su dėkingumu atsigręžti į savo šeimos istoriją.

– Kaip manote, kiek piliečių migracija svarbi valstybei?

– Mūsų tauta visada buvo ir yra paženklinta judėjimo ženklu. Kadaise mūsų – tame tarpe ir mano – proseneliai vyko į Jungtines Amerikos Valstijas tam, kad galėtų stengtis, sunkiai dirbti ir užsidirbti.

Proseneliai turėjo tokią subtilią savybę – ne tik supratimo ir saiko jausmą, bet ir gilų įsitikinimą, kad Lietuva – jiems patikėta žemė. Ta emigracijos karta grįžo, parsivežė uždirbtus pinigus, kūrė šeimas ir valstybę.

Jie buvo tarsi pranašystės ženklas, kuris kaip priešnuodis veikė apnuodytą sąmonę, sakančią, kad gerai gyventi galima tik už Lietuvos ribų.

Tuo tarpu šiandien mūsų sąmonei kažkas atsitiko – laikoma, kad Lietuva nėra laimingo žmogaus kraštas, kad čia negalima sukurti ateities.

Man, kaip kunigui, kyla klausimai – kas atsitiko mūsų tarpusavio santykiams, kodėl mes vieni kitais nepasitikime, netikime vienas kitu?

Kodėl emigracijoje vienos tautos, vienos valstybės, vieno tikėjimo, vieno kraujo žmonės žemina, išnaudoja, reketuoja, apgaudinėja vieni kitus? Tai daro lietuvis lietuviui. Pasiklausykite istorijų apie emigracijoje statomus gyvenimus: bene kiekvienas, svetur atsistojęs ant kojų, turi nuoskaudą dėl to, kad jais kažkuriuo momentu pasinaudojo tautiečiai.

Manau, kad tikėjimas Lietuva yra esminis skirtumas tarp praeities ir šiandienos emigrantų. Proseneliai labai tikėjo Lietuvos ateitimi, arė tuščius laukus, statė namus, augino vaikus – dėl to vadinamoji smetoninė Lietuva klestėjo, joje skleidėsi ir inteligentija ir darbo žmonės.

– Gal šiandien laikai išties blogesni?

– O kaip prieš Kalėdas elgėsi tremties karta, okupacijos metais išvežta į Sibirą? Tremtiniai susirinkdavo savo barakuose su sutaupytais gabalėliais duonos ar sušalusiomis bulvėmis ir kartu laukdavo švenčių. Tikintieji iš šlapios duonos gamindavo rožančių, kad Kūčių vakarą galėtų sukalbėti maldą už laisvą Lietuvą.

Kas bus tą pačią dieną 2018 metais? Žmonės sėdės prie maistu ir gėrimais nukrautų stalų, skųsis persivalgymu ir… keiks Lietuvą. Keiks savo kraštą, Tėvynę, sakydami, jog čia ateities nėra!

Nejaugi išties nėra ateities ten, kur taika, maistu nukrauti stalai, visko pilnos parduotuvės?

Sunku pasakyti, kodėl yra toks didžiulis skirtumas tarp šių emigracijos kartų.

Pasirūpinti šeima visais laikais buvo pareiga, tačiau šiandien pamestas arba toli į antrą planą nustumtas bendrasis tautos gėris, bendrasis pagarbos vieni kitiems gėris.

Mes nesididžiuojame, kad esame lietuviai. Gana dažnai keliauju po užsienį ir susitinku su lietuvių bendruomenėmis, beveik visada yra sakančių, kaip jiems pasisekė, kad gyvena toli nuo kitų lietuvių. Tai mane verčia sunerimti ir susimąstyti – o kodėl taip yra? Kodėl lietuvis tampa laimingesnis tarp kitų kultūrų, o tarp saviškių – ne?

– Išties, kodėl?

– Mintys prieš šventes – įvairios. Gal dėl to, kad darbščiausia tautos dalis ir inteligentija, šviesuliai prieš pusšimtį metų buvo sušaudyti, sušaldyti Sibire, o likusieji – supriešinti tarpusavyje. Žmogus ilgą laiką buvo laikomas priešu, trukdančiu sukurti komunistinį rytojų.

Lietuva, kaip tauta, kaip visuomenė, kaip pilietinė kultūra turi atželti. Ir svarbiausia, kad atžalynas auga.

Taip žeminta tauta šiandien yra Europos Sąjungos narė, visame pasaulyje garsėja savo inovacijomis, esame lygiavertė detalė tarptautinės politikos formavime, lietuvis moko amerikietį. Tai fenomenalu.

Tačiau atžalynas privalo augti tarp tauta tikinčių žmonių, o ne keikiančių savo šalį.

Man įdomu, kiek lietuvių Tėvynėje ir išeivijoje Kūčių vakarą sukalbės maldą už tai, kad Lietuva klestėtų? Už savo gimtąjį miestą, kaimą, jų žmones? Kiek didžiuosis, kad yra šios tautos dalis?

Galbūt šiandien neturėtumėme galimybės laisvai važinėti po pasaulį, sėdėti prie stalų, jeigu mūsų proseneliai nebūtų kvepėję tvarto mėšlu. Kas atsitiko, kad šiandien norima to išsižadėti, prakeikti?

– Tauta pernelyg susiskirsčiusi?

– Man atrodo, kad yra pats laikas atlikti tautos narių tarpusavio sąžinės sąskaitą – kas atsitiko, kad vieni kitų gėdijamės?

Aiškinamės, kurie yra protingesni – tie, kurie išvažiavo, ar tie, kurie liko. Kurie yra prarasta karta, nurašyti žmonės, be ateities, be galimybės būti laimingiems ir šypsotis?

Tačiau pamirštame galimybę arba sąmoningai atsisakome asmeninės teisės kurti savo valstybę. Mes esame jos valdytojai, turime įrankius susikurti valdžios tarnystę pilietinei visuomenei, bet ne visada naudojamės tais įrankiais.

Londone gyvena apie 200 tūkstančių lietuvių, tačiau dalyvauti Lietuvos valdyme nori retas, todėl rinkimų dienomis užsienyje balsuojančių tautiečių mažai, nors yra užtektinai laiko tam pasiruošti, datos paskelbiamos prieš kelis mėnesius. Mačiau JAV, kaip žmonės dėl galimybės atiduoti savo balsą eilėse stovi kelias valandas, o mes tos teisės taip lengvai atsisakome.

Kaip kunigas ir kaip tikrai aktyvus pilietis pasakysiu – jeigu tavęs balsavimo dieną nebuvo prie balsavimo urnos, ateinančius 4 metus tu neturi teisės nė žodžio pasakyti apie Lietuvos valdymą. Negalima jaustis atskirtam. Nes kai mums tavęs labiausiai reikėjo, tavęs nebuvo. Nėra atsakomybės prieš bendrąjį gėrį. Neatliekama pareiga.

Tu esi Lietuva, tu esi ateitis, tu esi valdžia, o valdžios institucijose dirbantys asmenys – tik tavo deleguoti bendruomenės nariai, kuriems patikėjome savo balsą. Mes viską patys padarysime, o išrinkti asmenys – tik tai, kas jiems deleguota.

Būtent to mums ir trūksta – susigrąžinti tikėjimą, kad galime valdyti savo kraštą. O kai to tikėjimo ir žinių trūksta, balsą nupirkti labai lengva, kartais suvilioti užtenka šou elementų arba skambaus pažado.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms ateinančiais metais?

– Sveikinu visus su artėjančiomis Kalėdomis, linkiu kilnumo, dieviškos meilės.

Linkiu kiekvieną dieną praleisti taip, kad vakare, prieš einant miegoti būtų galima pažvelgti artimiausiems žmonėms į akis ir pasakyti – aš šiandien nepavėlavau mylėti tavęs.

Atraskime vieni kituose tiesą – šioje visatoje mes esame tiesa, kilusi iš Dievo žmogaus pavidalu. Ateinančiais metais tarpusavio santykiuose ženkime taip, kad nereikėtų pastumti nei vieno žmogaus, nepavėluotume mylėti. Suprasti, kad visi esame to paties kūrėjo vaikai, į savo gretas įsileidę žmogumi tapusį Dievo sūnų.

Gintaro Vitulskio (Real is Beautiful) nuotr.


Komentarai

666 Kad man babules pinigus temtu ir as laimingas buciau.


Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!