Skelbimai

Keisti anglų įpročiai. Ką jie čia nusišneka?

Anglija.today tęsia straipsnių ciklą apie anglų elgesio ypatybes ir šįkart pristato dar daugiau pastebėjimų dėl įpročių, kurie mums, Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems lietuviams, gali atrodyti labai keisti. Galite puikiai mokėti angliškai, bet su anglais nesusikalbėti jeigu nežinote tam tikrų nerašytų taisyklių.

Gideon/theparisproject.fr nuotr.
Gideon/theparisproject.fr nuotr.

Pirmojoje ciklo dalyje aprašyta asmeninė lietuvio patirtis – kokį pirmą įspūdį netrukus po atvykimo jam paliko vietiniai, taip pat asmeninės išvados apie tai, ką apie mus, lietuvius, gali galvoti britai.

I DALIS. Kaip mes atrodome anglams?

Jaudinamės, ką apie mus galvoja? Nereikėtų, juk ir be to užtenka rūpesčių.

Verčiau pasidomėti, kodėl mes tokie skirtingi. Bus ir žinių, ir, beveik garantuoju – juoko. Nes kai kurie anglų ir lietuvių skirtumai išties kelia šypseną ir yra pernelyg nereikšmingi, jog jiems būtų galima laikyti problema.

Šįkart apžvelkime keletą pagrindinių jų kalbos ypatybių. Juk jos – tokios, kad dažnam gali kilti klausimas: „Ką jie čia nusišneka?“

Viskas gerai?

Ką mes įprastai darome susitikus draugą, kolegą ar nepažįstamąjį? Teisingai – sveikinamės: pasilabiname, vyrai vieni kitiems paspaudžia ranką.

Pirmosiomis savo darbo dienomis Anglijoje girdėjau tik trumpus pasisveikinimo šūksnius, tačiau labiau stebino praeinančių nepažįstamųjų klauimas „You alright?“ („Tau viskas gerai?“) Kelis kartus į šį klausimą atsakiau, sakiau, kad viskas OK, galvoje sukosi įkyri mintis: kas su manimi negerai, kad kone kiekvienas teiraujasi, ar man viskas gerai.

Net žvilgtelėjau į veidrodį: gal man kas nors ant veido, gal esu išbalęs, ar – atvirkščiai – išraudęs. Ne, viskas gerai.

Visa tai kartojosi ir varė į neviltį. Vienam iš naujųjų bendradarbių į šį klausimą atsakiau, kad jaučiuosi labai gerai, esu puikiai išsimiegojęs, o kol atsakiau šis nė nestabtelėjęs nuėjo į priešingą pusę visai manęs nesiklausydamas.

Tai kodėl, po šimts pypkių, jie domisi mano savijauta?

Štai toks nusiteikimas buvo didžiulė mano klaida, dėl kurios be reikalo sudeginau ne vieną nervų ląstelę.

Nes prireikė kelių dienų suprasti, jog frazė „You alright?“ yra visai ne klausimas, o įprastas anglų pasisveikinimas. Įsiklausius net nesigirdi klaustuko, žodžiai skamba kaip užprogramuoti ir reiškia tiek pat, kiek „Labas“ mūsų krašte.

Šį įprotį iššifravus į frazę telieka elgtis lygiai taip – kolegoms be jokios intonacijos atsakinėti „You alright?“

Nežinau, ar tautiečius irgi glumino panašios situacijos, tačiau tie, kurie su tuo susidūrė, mane supras. Bet kokiu atveju atvykus iš Lietuvos tai stebina, nes mes darbe su kolegomis sveikinomės visai kitaip, ar ne?

Lygiai taip pat iš pradžių glumino nuolat girdimas „sorry“ – jeigu pirmuosius kartus dar kilo mintis, jog žmonės už kažką atsiprašo nuoširdžiai, tai toks supratimas greitai dingo: supratau, kad anglai atsiprašymą kartoja visai be reikalo, o jeigu atsiprašymas girdimas nuolat, tai kokia jo vertė?

Logikos – mažoka. Bent iš pirmo žvilgsnio.

Max Pixel nuotr. / Keisti anglų įpročiai. Ką jie čia nusišneka?

Kaip oras?

„Kad ir koks būtų oras, visada dėl viso ko pasiimk švarkelį“, – vieną karštą dieną ištarė man kolega.

Ir tai buvo tik vienas iš begalybės kartų, kai girdėjau vietinius kalbant apie orą. Juk jis šioje šalyje – įvairus ir nenuspėjamas, todėl bet kada yra tinkama tema pokalbiui. Bet taip galvojame mes, svetimšaliai.

Iš tikrųjų yra kiek kitaip.

Kalbos apie orą čia – tarsi kodas, padedantis perlaužti nejaukią tylą, palaikyti pokalbį užuot mykus „hmmmm“ ar „yeeee“. Galima ir taip, bet tai – stačiokiškumo požymis, anglų etiketas reikalauja žodžių, nors ir neįpareigojančių bei visiškai bereikšmių.

Pavyzdžiui, „Vis lyja, ar ne?“, – galite išgirsti net iš visiškai nepažįstamo žmogaus kur nors traukinių stotyje ar parduotuvės stovėjimo aikštelėje.

Ir jeigu Jums tektų atsidurti tokioje situacijoje, verta žinoti kelias nerašytas taisykles.

Visų pirma, jeigu jau ryžotės atsakyti į tokį klausimą, niekada nekritikuokite angliško oro, net jeigu sninga, lyja, žaibuoja ir siaučia vėtra vienu metu. Užsieniečiai negali kritikuoti angliško oro, o tokiu atveju derėtų atsakyti ką nors abstrakčiau, neįpareigojančio. Pavyzdžiui, „Taip, argi ne?“ ir to pakaks pokalbiui žmonių, kurių keliai tikriausiai susikirto vienintelį kartą gyvenime.

Arba atvirkščiai – užsimegs puikus pokalbis, o gal net ir pažintis. Vienu žodžiu, abi pusės bus patenkintos.

O jeigu pradėsi žerti tiesą į akis ir aiškinti, kad oras yra visiškas š…., vidinė anglo harmonija gali būti sutrikdyta, taip lygioje vietoje sukeliant visiškai nereikalingą įtampą.

Išsiskirsite kupini negatyvių minčių. Lietuviai, kaip teko ne kartą girdėti, išvadina vietinius kvailiais, o anglai palaikys imigrantą įžūliu pasipūtėliu, išdrįsusiu sukritikuoti tai, kas nekritikuojama.

O juk tokios nepatogios situacijos galima išvengti ištarus vos porą žodžių.

Šie pastebėjimai – ne mano, o žymios britų antropologės, knygos „Watching the English: The Hidden Rules of English Behaviour“ (Hodder & Stoughton, 2004) autorės Kate Fox patarimai.

Ji šiame leidinyje, kuris Jungtinėje Karalystėje tapo viena iš perkamiausių knygų, anglų pokalbiams apie orą paskyrė atskirą skyrių.

Kate Fox žodžiai taip pat ne iš piršto laužti – garsi antropologė savo tautiečių elgesį moksliniu pagrindu tyrinėjo net 12 metų ir tik tada padarė išvadas.

PxHere nuotr. Londono gatvėje.

Viena sako, kita galvoja?

Iš pažiūros draugiški ir atviri anglai išties yra labai uždari ir saugo savo privatumą kaip didžiausią brangenybę: kalbėdami su nepažįstamuoju jie gali ilgai tuščiažodžiauti, aptarinėti tą patį orą, tačiau asmeninio gyvenimo detales paliks nuošalyje net ir klausinėjami apie tai.

„Ar tu vedęs? Ką dirbi? Kiek vaikų turi? Iš kur kilęs? Kur mokeisi? Kokia tavo profesija? Ką mėgsti?“, – šie klausimai yra įprasti susipažįstant Lietuvoje, tačiau anglui jie gali prilygti tardymui ar net kankinimui.

Žinokite tai ir turėkite kantrybės, kol santūrus anglas pirmas užsimins apie šias detales – tai bus ženklas, kad jis sutinka kalbėtis šia tema.

Jeigu, kalbantis apie jo darbą, pokalbį pakreips apie orą – kalbėkite apie orą, darbą palikite ramybėje.

Sakysite, kokio velnio jis pats pradėjo pokalbį jeigu nuo jo išsisukinėja? Na, jie šiek tiek veidmainiai: „maloni šypsena, malonus balsas, o galvoja savo“ rašo žurnalistas Algimantas Čekuolis knygos „Faktai ir šypsenos“ (Alma Littera, 2012) dalyje, kurioje aprašo anglų tautą.

Kažin, ar galima šį apibūdinimą taikyti visiems iki vieno, čia jau praverstų asmeninės patirtys.

Man teko matyti, kaip du kolegos kalbasi lyg didžiausi draugai, o vienam pasišalinus jo pašnekovas staigiai persimaino ir išvadina bjauriausiais žodžiais tą, su kuriuo ką tik glebėsčiavosi ir jį liaupsino.

Esu tikras, kad ir apie mane kalbėjo taip pat, nors, turiu pripažinti, akis į akį su daugeliu bendravome tikrai draugiškai ir maloniai.

Ir vėl kyla klausimas – kiek gi jų žodžiai verti, kiek jie nuoširdūs? Ar tai būdinga tik anglams? O gal ir mums, tik sunku tai pastebėti, kai nėra galimybės save analizuoti iš šono.



Komentarai



Socialinė raida


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!