Skelbimai

Kaip mes atrodome anglams?

Anglijoje gyvenantys ir dirbantys lietuviai tikriausiai dažnai užduoda sau šį klausimą. Ir vieno atsakymo nėra – randame juos per asmenines patirtis, atskiras nuomones, paskalas ir nuogirdas. Reikia suprasti, jog vieno individo požiūrio neverta taikyti visai tautai, nuo seno įsikūrusiai ūkanotajame Albione. Lygiai taip pat nereikia manyti, jog vieno anglo pasisakymas yra bendra jo tautiečių pozicija.

Pixabay nuotr. / Kaip mes atrodome anglams?
Pixabay nuotr. / Kaip mes atrodome anglams?

Taigi – kaip mes, lietuviai, atrodome britams?

Manau, kad šis klausimas nėra pats svarbiausias, galime gyventi ir neradę į jį atsakymų. Tiesiog žmogiškai smalsu, o kartais – net ir ima pyktis. Arba juokas, priklausomai nuo situacijos.

Tuomet kokia prasmė jo ieškoti? Ogi dėl geresnio tarpusavio supratimo. Ir švietimo. Nes tas pats žodis ar veiksmas skirtingose tautose gali būti suprantamas visiškai kitaip.

Anglija.today šiandien pradeda straipsnių ciklą apie anglų ypatybes, apie kurias visame pasaulyje sklando legendos.

Remsimės mokslininkų darbais (antropologės Kate Fox knyga „Watching the English: The Hidden Rules of English Behaviour“, Hodder & Stoughton, 2004), žurnalisto Algimanto Čekuolio įžvalgomis (knyga „Faktai ir šypsenos“, Alma Littera, 2012), Anglijos lietuvių pasakojimais, kitais šaltiniais, asmeninėmis patirtimis.

Mano asmeninė patirtis byloja, kad anglai yra labai smalsūs, jie domisi svetimšaliais ir linkę lygintis tarpusavyje, tačiau dažnai jų žinios apie mus, lietuvius ir Lietuvą yra pernelyg stereotipinės. Arba minimaliai mažos. Galima daryti prielaidą, kad jeigu eilinio anglo kelyje nepasitaikys lietuvis, apie Lietuvą jis nieko nesužinos per visą likusį savo gyvenimą.

Mūsų Anglijoje – nemažai, tad ši tikimybė išauga. Sakykime, kad esame šiek tiek politikai, šiek tiek geografijos ir net lietuvių kalbos mokytojai.

Ką gi, pirmoji straipsnių ciklo dalis: keli asmeniniai mano pastebėjimai.

Kvietimas į pub’ą

Atvykęs į JK ir praėjęs dirbti kompanijoje, įsikūrusioje ant Londono ir Essexo grafystės ribos, buvau apsuptas išimtinai vietinių žmonių – tai, prisipažinsiu, kėlė keblumų, mat savitas akcentas ir žargonas vertė mane nuolat stabdyti bendradarbius ir prašyti paaiškinti, ką jie turi galvoje.

Tai mane nervino, o kartais net varė į neviltį. Net neįsivaizdavau, kad vos už 25 minučių kelio traukiniu nuo Londono centro anglų kalba gali taip skirtis nuo bendrinės.

Esu tikras, kad mano kolegos irgi nervino svetimšalis, nesuprantantis kasdienių išsireiškimų. Kaip ir dera tikriems anglams, jie nepasitenkinimo aiškiai nepasakė ir nerodė.

Bet visa tai netrukdė mums atlikti savo darbų, o praėjus kelioms savaitėms kolegos pasiūlė man savaitgalį susitikti vietos bare ir išgerti. Ne arbatos, kurią jie tiesiog ryja kibirais.

Pasiūlymą supratau kaip įvertinimą, mat anksčiau irgi buvau girdėjęs juos tariantis dėl susitikimo vietos ir, tiesą sakant, jaučiausi šiek tiek nuošalyje. Žinoma, priėmiau jį. Ne tik dėl kolegų, bet ir noro pajusti angliškos aludės atmosferą.

Susitikome Grays’o mieste, ant Temzės kranto įsikūrusioje užeigoje. Alus liejosi laisvai, kaip ir dažnai tokiais atvejais, pagrindinė tema buvo darbas – kas ką daro ne taip, kaip reikėtų daryti, koks šiknius yra vienas skyriaus vadovas, ir koks supratingas tas, kuris dirba kitoje pamainoje.

Koks juokingas tas, iš pardavimų. Koks keistas kitas, tas – iš garantinio. Finansininkas – beraštis, kaip toks gali apskritai dirbti, tinginio pantis.

Štai aš – tai… Visi taip turėtų dirbti, kaip aš.

Ei, ką manai tu? Pritari? Ne? Kodėl? Dar gersi? Ne, neleisiu tau mokėti, moku aš.

Taigi, šiuo požiūriu anglai nieko nesiskiria nuo mūsų: apkalbos žmones vienodai suvienija ir Londono pakraštyje ir kur nors Rokiškio rajone.

Kai kurie iš mūsų gausaus kolektyvo didžiavosi, jog jų kolektyvas – tarptautinis: yra bičas iš Lietuvos.

Kaip įdomu, išgerkime už tai. Kaip jūs ten Lietuvoje, ar geriate alų?

Užuomina apie alkoholį

Prieš vidurnaktį pasilinksminimo įstaigos kieme pamačiau vaizdą, kurio neužmiršau iki šiol: iš aludės su bokalu rankoje svirduliuodamas išėjo aukštas vyriškis, automobilių stovėjimo aikštelėje jį ištuštino ir sėdo ant motociklo. Pasigirdo burgztelėjimas, iš karto po to – trenksmas: pasirodo, motociklininkas išsitiesė visu ūgiu net nepajudėjęs iš vietos.

Visi užeigos kieme buvę žmonės ėmė juoktis, o aš kolegų pasiteiravau, ar nereikėtų paskambinti policijai. Šie tik dar garsiau nusijuokė ir paprašė net negalvoti apie tai – esą motociklininkas yra vietinis, kažkoks lyg ir specialų statusą turintis klientas.

Aplinkiniai pribėgo prie gulinčio motociklininko, padėjo jam atsikelti, pakelti jo plieninį žirgą, pastatė jį reikiama kryptimi, palaikė, kol ant jo užsiropštė vairuotojas, paleido – šis nuburzgė tolyn.

Vėliau mačiau, kaip į mažylį „Peugeot“ bandė įsisprausti perpus už tą automobilį didesnis vyras, taip pat sunkiai stovintis ant kojų, tačiau įsitikinęs savo teise vairuoti ir rėkiantis draugui, kad mestels jį iki namų.

Žinokite, tokių vėliau buvo dar daugiau.

Po vidurnakčio lankytojams skirstantis namo eiti susiruošė ir mūsų kolektyvas. Tik bėda – nerandame vieno, nors šis buvo vakaro siela, guvus jaunuolis, alų maukiantis stebėtinu greičiu, o prie baro laukdamas eilėje prie alaus dar užsisakantis ir vieną kitą „shot’ą“ (taurelę stipresnio gėrimo).

Galiausiai radome jį tysantį šalia Temzės greta savo skrandžio turinio krūvos. Netoliese aptikome dar vieną kolegą – jį pastebėti rasti buvo sunkiau, mat pamainos vadovas buvo su juodu kostiumu.

Tas irgi buvo panašios būklės. Susodinome juos į taksi.

Pirmadienį susitikome darbe.

Vienas iš tų, kuris tysojo palei Temzę, paklausė manęs:

– Ar patiko tau penktadienį? Juk patiko – nes jūs, Rytų europiečiai mėgstate išgerti?

Atsakiau, kad bendra kolektyvo išvyka patiko ir pridūriau po praėjusio penktadienio supratęs, kad mes tiek, kiek jūs, anglai, neišgeriame ir kostiumuoti nesivoliojame paupiuose.

Abu smagiai nusijuokėme. Smagu, kad tokios išvykos į aludę tapo tradicija – kolektyvas tokias išvykas rengdavo kartą per mėnesį. Sakau jums nuoširdžiai, man atrodo – anglai geria daugiau nei lietuviai.

PxHere nuotr.

Dar viena užuomina apie alkoholį

Kartą su lietuviška kompanija sėdėjome Londone, „Westfield“ prekybos centro teritorijoje įsikūrusioje braziliškoje kavinėje (dievinu ją) ir, žinoma, tarpusavyje kalbėjomės lietuviškai.

Smagiai leidžiant laiką prisiminiau, kad tą penktadienį pažadėjau išsiųsti svarbų elektroninį laišką. Ačiū Dievui, šiandien tai – menka problema, nes kišenėje visuomet yra telefonas. Po velnių, baterija baigia išsikrauti.

Padavėjo paprašiau pakrovėjo, tačiau šis netrukus pranešė, kad padėti negali – neturi.

Ir tuomet prie gretimo stalelio sėdėjęs vyriškis man pasiūlė pasinaudoti jo mobiliu įkrovikliu – ačiū jam! Tačiau padėka mūsų pokalbis nesibaigė – smalsus anglas pasinaudojo situacija paklausti, kokia keista kalba mes kalbame.

O išgirdęs atsakymą tarė: „Jūs, lietuviai, mėgstate gerti ir neblaivūs sėsti prie automobilio vairo“.

Mandagiai jo pasiteiravau, kodėl jis taip manąs, o šis atsakė, kad dirba kelių policijoje ir savo rankomis ne kartą sulaikęs vairuojantį lietuvį, kurio organizme buvo daugiau alkoholio nei leidžia Anglijos įstatymai.

Argumentas – rimtas, neginčijamas.

Tačiau nepraleidau progos paklausti (na, ok – ir šiek tiek įgelti), kad anglai taip pat ne angelėliai. Mano pašnekovas pasiteiravo, kodėl aš, užsienietis, taip manau.

Trumpai jam atpasakojau vaizdus, anksčiau matytus užeigoje prie Temzės.

Draugiškai sutarėme dėl išvados, kad apsvaigę vairuotojai – problema, neturinti tautybės.

Tačiau mano galvoje kirbėjo mintis: ne pirmam vietiniui mes, lietuviai, visų pirma keliame asociacijas su alkoholiu.

Nejaugi tai mūsų tapatybės dalis?

Et, velniai nematė.

Tabitha M. Lee nuotr.

„Rytų europiečiai“

Esu tikras, kad didžioji dalis Anglijos lietuvių yra girdėję šią frazę.

Savo darbovietėje ją pirmą kartą išgirdau kai biure įsidarbino tautietė – ištaikęs laisvą valandėlę su ja vis pasišnekučiuodavau.

O kartą vienas kolega pasiteiravo, ar aš pažįstu tą lenkę (manau, kad ji jam patiko).

„Ji lietuvė, ne lenkė!“, – net šuktelėjau šiek tiek įsižeidęs.

„Koks skirtumas, visi jūs – Rytų europiečiai“, – atsakė šis ir nusijuokė.

Tąkart man nepavyko surengti trumpos paskaitos apie Lietuvos išskirtinumą, tačiau pavyko kolegai atsilyginti už jo geografinį neišprusimą po kelių savaičių, kai kalba darbo reikalais pakrypo apie Belfastą.

„Tu – vietinis, tau geriau žinoti“, – sąmoningai sakiau jam, žinodamas, kad dėl istorinių aplinkybių anglai mėgsta pabrėžti savo skirtumą nuo airių ir net viršenybę jų atžvilgiu.

„Aš tau ne airis, o anglas“, – net riktelėjo.

„Koks skirtumas, juk jūs visi – Jungtinė Karalystė“, – paerzinau jį.

Tuo diskusija buvo baigta.

Jaučiausi įrodęs pašnekovui, kad nereikia skubėti absoliutinti, o lietuvį reikia vadinti lietuviu.

Nežinau, ar jis tai suprato. Tačiau likusį pusmetį negirdėjau iš jo tos šiek tiek keistos frazės „Rytų europiečiai“.

Be to, Jungtinės Tautos Lietuvą priskiria Šiaurės Europai – tam pačiam regionui, kuriam priskiriama ir Britų salos.

Išvados

Negaliu savo pastebėjimų ir nuomonės vadinti išvadomis apie anglų požiūrį į lietuvius: juk apie mus, lietuvius, man teko kalbėtis (daugiau ar mažiau) gal vos su keliomis dešimtimis vietinių.

Žinote, kartą, kai vienas kolega pasiteiravo, ar mes žinome tokį sportinį žaidimą kaip regbis, aš ne juokais pyktelėjau. O kai kitas paklausė, ar Lietuvoje atlikus gamtinius reikalus tualete jo turinys nubėga vamzdžiais, garsiai juokiausi.

Ir atsakiau jam, kad Lietuvoje yra taip pat, kaip ir Anglijoje. Sakiau, kad mano gimtinėje žmones irgi gimdo moterys – juk tai taip pat elementaru, kaip ir dėl tualeto turinio.

Taigi, tarp tų kelių dešimčių pašnekovų galima pastebėti bendrų bruožų. Taip, jie mano, kad mes dirbame šiek tiek per greitai, kad persistengiame.

Gali būti, kad jie į mus žvelgia kaip į paslaptingos ir bala žino kur esančios šalies gyventojus, kurie mėgsta išgerti ir neturi padoraus tualeto.

Tačiau net ir tai neužkerta mums kelio su jais kalbėtis. Ir paaiškinti. Nes priešingu atveju jie ir toliau taip manys.

Jeigu norite pasidalinti savo patirtimi – rašykite mums.

O anglija.today kitame ciklo straipsnyje pristatys kai kuriuos, mums iki kaulų smegenų žinomus anglų įpročius ir jų reikšmes.

Juos aiškina patys anglai.

Patikėkite, kartais atrodo, jog anglai apie save žino dar mažiau, nei apie lietuvius.



Komentarai



Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!