Skelbimai

Geri Anglijos lietuvės darbai tautiečiams sukelia ir įtarumą (1)

Galima drąsiai konstatuoti, kad Anglijos lietuvių bendruomenėje kasmet atsiranda vis daugiau labdaringų iniciatyvų, kurių tikslas – vienaip ar kitaip padėti Lietuvoje gyvenantiems žmonėms. Deja, bet tokias idėjas, kaip taisyklė, lydi ne tik palaikymas, bet ir pikti tautiečių žodžiai: tuo įsitikino ir Leedso mieste gyvenanti Odeta Jackytė Kudopčenkienė, ne pirmus metus prašanti paaukoti knygų Tėvynės kaimų bibliotekoms.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Praėjusį dešimtmetį į Angliją atvykusi ir čia tvirtai šaknis įleidusi lietuvė suprato, kad aprūpinta buitis ir asmeniniai siekiai jos gyvenimo neužpildo, tad nusprendė imtis kai ko daugiau, kas sudarytų galimybes geriems žmonėms realizuoti norą padėti ir kažkam teiktų apčiuopiamą naudą.

Taip gimė labdaros akcija „Padovanok kaimo bibliotekai knygą“, kurios metu Jungtinės Karalystės lietuviai gali paaukoti jau perskaitytas knygas, o jos iškeliautų į Lietuvos provinciją, kurioje naujos ir šiuolaikiškos literatūros trūksta.

Akcija gyvuoja antrus metus paeiliui – pernai paaukota apie 300 knygų, kurios atiteko mažo kaimelio bibliotekai Jurbarko rajone.

Kiek leidinių bus surinkta šiemet, kol kas neaišku – viščiukai skaičiuojami rudenį.

Tačiau akcijos organizatorė Odeta Jackytė Kudopčenkienė teigia, kad tokios iniciatyvos suteikia šansą pasireikšti ne tik geros valios žmonėms, bet ir išlieti pagiežą tiems, kurie, rodos, tik ir laukia tinkamo meto ką nors apjuodinti be jokios priežasties.

Bet jų – per mažai, kad nustelbtų gerus žmones, džiaugiasi Odeta Jackytė Kudopčenkienė, Jungtinės Karalystės lietuvių naujienų portalui ANGLIJA.today prisipažinusi tikinti, kad knyga vis dar pajėgi konkuruoti su žmonių laisvalaikį užvaldžiusiomis išmaniosiomis technologijomis.

– p. Odeta, kodėl būtent tokia akcija: knygos Lietuvos kaimui?

– Pati esu kilusi iš mažo Lietuvos kaimo, kuriame pramogų buvo ne tiek jau ir daug, todėl vaikystėje nuolat traukdavau į biblioteką ir didžiąją dalį laisvalaikio praleisdavau skaitydama knygas.

Manau, kad ir dabar daugiau jaunimo ateitų į kaimų bibliotekas, tačiau jose trūksta šiuolaikiškų knygų. Būtent tokia ir prašau paaukoti. Jos ne tik užpildytų spragas bibliotekose, bet ir atitrauktų jaunus žmones nuo kompiuterių ir telefonų.

– Kaip sekėsi pernykštė akcija, ar suveikė – priviliojo jaunimą į biblioteką, kuri gavo knygas?

– Žinoma, Kartupių kaimo bibliotekos vedėja mane patikino, kad nauda buvo didžiulė – skaitytojų skaičius išaugo, paaukotos knygos buvo paklausios.

Visi liko patenkinti, ir bibliotekininkai, ir kaimo žmonės. Tai mane ir paskatino tokią pačią akciją rengti ir šiemet. Juk nedaryčiau to paties, jeigu tai būtų beprasmis darbas. Rezultatas yra ir tikrai gana neblogas. Žinoma, kai ką reikia tobulinti, bet iš pernykščių klaidų pasimokyta.

Asmeninio archyvo nuotr. Pernai vieną Lietuvos kaimo biblioteką papildė 300 knygų.

– Ir kaip sekasi šiemet?

– Pernai vos paskelbus apie akciją jau pirmąją dieną sulaukiau labai daug žinučių su klausimais, kaip žmonės galėtų prisidėti.

Šiemet dėmesys – kur kas mažesnis. Jeigu pavyks surinkti 100 knygų, būčiau laiminga.

Galutinius skaičius žinosime tik rugsėjį, mat aš knygas renku Anglijoje, o mano pusseserė – Lietuvoje. Grįšiu ten atostogų, tuomet ir suskaičiuosime.

– O ką aukoja Anglijos lietuviai?

– Įvairias knygas. Susidomėjimas – nemažas, žmonės rašo žinutes, teiraujasi, tačiau daugelio entuziazmas nuslobsta po to momento, kai išgirsta, kad reikėtų pasirūpinti knygų atsiuntimu: tai juos atbaido. Daugelis mano, jog organizatoriai atvyks knygų paimti arba apmokės siuntimo išlaidas. Deja, negaliu to padaryti.

Kiti iš karto siunčia knygas, nieko neklausdami.

Treti neaukoja, o perskaitytas knygas parduoda – tokių skelbimų vietos lietuvių bendruomenėse tikrai nemažai.

Kiekvienas su savo knygomis elgiasi taip, kaip jiems atrodo geriausia, ir jie yra teisūs. O mano pareiga – paklausti: gal galite paaukoti?

Yra dar viena grupė žmonių, kuriems labdaros akcija atrodo įtartina, primena aferą. Bet aš žinau, visada bus tokių, kuriems net geriausia idėja bus puikus šansas išlieti tulžį, apdergti be jokios priežasties: gerai tai žinau, nes rašau internetinį tinklaraštį apie maisto patiekalus, ten pasitaiko įvairiausių komentarų. Tiesiog toks jų būdas, tačiau jų – ne tiek daug, kiek geros valios žmonių.

– Ar kas nors padės gautas knygas parvežti į Lietuvą?

– Net nebuvo minties prašyti tokios pagalbos. Važiuosime į Lietuvą atostogauti, kurjeris veš lauktuvių artimiesiems, kartu parveš ir knygas.

– Kaip Jūs atsidūrėte Anglijoje?

– Maždaug prieš 14 metų mano vaikinas – dabartinis mano vyras – išvyko į Angliją užsidirbti, o kai čia apšilo kojas, pasikvietė mane pasisvečiuoti. Važiavau su mintimi, kaip noriu jį pamatyti, daugiau nieko negalvojau.

Bet išėjo taip, kad pasilikau ir aš. Iš pradžių maniau, kad trumpam, bet pamažu įsitvirtinome Leedse, sukūrėme šeimą, turime namus. Vis pagalvojame apie sugrįžimą į Lietuvą, bet ir čia įleistas šaknis išrauti jau būtų sunku. Pirmiausiai galvojame apie vaikus, kurie čia lanko mokyklą, turi draugų – jų namai yra čia.

– Ar Jūsų vaikai skaito lietuviškas knygas?

– Dukrelė, kuriai dar tik 7-eri, sunkokai. Mergaitė apskritai neseniai pradėjo skaityti knygas. O 9-metis sūnus mėgdžioja tėvus ir skaito lietuviškai, nors ir pasiskųsdamas, jog jam trukdo visos priebalsės su paukščiukais – č, š ar ž.

Nepaisant to, jis skaito labai gerai.

Skaitome visa šeima: tai tarsi mūsų vakarinis ritualas.

Asmeninio archyvo nuotr. Knyga - visos šeimos narių palydovė.

– Tai – mamos nuopelnas?

– Neneigsiu to, užkrėčiau šiuo pomėgiu šeimą. Mane skaitymas lydi nuo pat vaikystės, būdama maža aš net svajojau turėt nuosavą biblioteką, norėjau, kad žmonės ateitų pas mane pasiimti knygų.

Ta svajonė liko neišpildyta, bent jau šia akcija prisidedu prie to, kad žmonės turėtų daugiau knygų.

– Kaip Jums atrodo – ar JK lietuviai skaito, ar sunku gauti lietuviškų knygų?

– Dabar jau tikrai nesunku, mano žiniomis, net Leedso bibliotekoje atsirado lietuviškų knygų skyrelis – matyt, taip miestas reaguoja į kintančią gyventojų sudėtį.

Man atrodo, kad mūsiškiai skaito tai, ką rekomenduoja kiti, o skonis – įvairus: nuo klasikos iki knygų, kurių turinį pamiršti iš karto perskaitęs. Esu pastebėjusi, kad lietuvaites domina literatūra apie musulmoniško gyvenimo papročius. Pavyzdžiui, Mahtob Mahmoody „Nenutraukiamos gijos“ buvo itin populiari, socialiniuose tinkluose lietuvės jos labai ieškojo.

– Kokią knygą perskaityti tautiečiams rekomenduotumėte Jūs?

– Neseniai perskaityta Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda“ ir Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Tai įsimintino knygos, kurios sukrečia. Aišku, tai tik mano nuomonė.

Knygą „Tarp pilkų debesų“ norime išsaugoti šeimos bibliotekoje, kad paaugę vaikai galėtų ją perskaityti ir suprasti mūsų tautos istoriją, manau, kad dažno lietuvio namuose ji turėtų būti. Perskaičius yra apie ką pagalvoti.

Dažno lietuvio šeimą – mano irgi – yra palietę trėmimai į Sibirą, todėl ši knyga daugeliui turėtų būti labai įdomi.



Komentarai

Gražina Jau ko ko, o knygų kaimo bibliotekose tikrai netrūksta, aš norėjau, kad mano knygas priimtų į biblioteką, nsako nereikia, tik į ligoninės bibliotekėlę, kur kiekvienas ligonis gali pasiimti iš koridoriuje stovinčios lentynos paskaityti, galima nunešti ir padėti. manau, kad jums Anglijoj tos lietuviškos knygos labiau reikalingos.


Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!