Skelbimai

Robotų planeta, per dideli lietuvių lūkesčiai ir Lietuvos ateities scenarijai

XXI amžius gali Žemę, kaip žmonių planetą, pakeisti į Žemę, kaip robotų planetą, sako ekonomistas Raimondas Kuodis.

pixabay.com nuotr. / Dirbtinis intelektas
pixabay.com nuotr. / Dirbtinis intelektas

„Manau, kad tai bus didelis žmonijos pralaimėjimas, jei taip įvyks. Nenoriu nieko gąsdinti, bet antroji mašinų revoliucija, kuri dabar vyksta, yra iš principo kitokia. Todėl, kad mašinos, kurios anksčiau tiesiog papildė darbą, padėjo žmonėms tapti našesniais, dabar jos tampa kitokios, turi dirbtinį intelektą ir pradeda mąstyti“, – taip į klausimą, kokia po 10 ar 20 metų bus esminė ekonominė problema, atsakė jis.

Penktadienį Vilniaus knygų mugėje „Žinių radijo“ organizuotoje diskusijoje „Lietuva po 100 metų: ateities scenarijai“ R. Kuodis dėstė, kad dirbtinis intelektas nėra šachmatų programėlė kompiuteryje.

„Jeigu mašinos pradės save mokyti (yra fantastinių filmų šia tema), gali baigtis taip, kad žmonės gulės ant pečiaus, gaus bazines išmokas, o viską darys robotai. Bet ar žmonės bus laimingi? Dėl to yra dideli nesutarimai tarp ekonomistų.

Neoliberalams atrodo, kad gulėjimas ant pečiaus už bazines išmokas yra progresas, kai progresyviems ekonomistams atrodo, kad darbas yra svarbus žmonėms dėl to, kad leidžia save įprasminti, sukuria gyvenimo disciplina, leidžia socializuotis ir t.t.“ – sakė jis.

Tiki didele Lietuva

Diskusijoje taip pat dalyvavusi Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė pabrėžė, kad migracijos prognozavimas yra labai nedėkingas dalykas, o pasakyti, kaip bus po 100 metų neįmanoma.

„Prieš 100 metų niekas negalėjo įvertinti, kad bus tokios deportacijos, repatriacijos, bus užvežimai iš kitų tarybinių respublikų. Pastaruoju metu pasirodė kelios demografinės prognozės, ten dažniausiai kalbama, kokia bus emigracijos sudedamoji. Aš jomis nelabai tikėčiau, nes dažniausiai ten yra ekstrapoliacijos iš dabartinės situacijos“, – sakė ji.

Vis dėlto A. Sipavičienė pasvarstė, kodėl žmonės emigruoja.

„Todėl, kad nori gyventi geriau, o tam yra du būdai: arba kurti kolektyvinę gerovę čia, Lietuvoje, arba nematant galimybių ateityje, kurti savo asmeninę gerovę ir tada lengviausia yra emigruoti. Dabar tai ir stebime, kad žmonės sprendžia savo problemas emigruodami. Emigracija yra masinė, labai didelė. Nežiūrint ekonominių rodiklių augimo, ji auga. Grįžtamoji migracija to visiškai nekompensuoja. Tada atsiranda nišos, darbo jėgos poreikis ir imigracija taip pat auga“, – sakė ji.

Sipavičienė nurodė, kad mato du scenarijus Lietuvos ateičiai.

„Jei nieko nedarome, tai ir turime tokias prognozes, apie kurias tikrai nenoriu šnekėti, nenoriu jomis tikėti. Kiekvienas gali pasiskaičiuoti: jei po 30 tūkst. gyventojų prarandame kasmet, per kiek metų išnyksime.

Kitas scenarijus – jei Lietuva turi viziją, idėją. Jei esame atvira valstybė, traukiame talentus, sugebame kurti inovacijas, manau, tada bus visai kita situacija ir iš tokios Lietuvos žmonės nenorės išvažiuoti. Tai reikia nuosekliai vykdyti. Po 100 metų vis tiek Lietuvą matau didelę“, – svarstė ji.

Per dideli lūkesčiai

R. Kuodis sakė, kad emigracija yra viena iš kraštutinių nelaimingumo pasireiškimo formų.

„Kaip ir savižudybės ir panašiai. Tikrai mūsų politinis sluoksnis pražiūrėjo šitą kryptį. Daug metų kalbu apie laimės ekonomiką, kurią galima apibrėžti vienu sakiniu, tai – skirtumas tarp realybės ir lūkesčių. Jei tas skirtumas didelis, žmonės net ir prie geros realybės bus linkę daryti kraštutinius sprendimus, pavyzdžiui, emigruoti. Sakyti, kad Lietuvoje labai prasta realybė – neapsiverčia liežuvis. Žalias kraštas, turi vandens, neturime karo, bado, maro ir kitų dalykų. Tačiau žmonės linkę turėti labai didelius lūkesčius. Tai rimta lietuviška problema“, – kalbėjo jis.

Ekonomistas teigė, kad laimingiausios nacijos, kaip danai, labai gerai valdo savo lūkesčius.

„Jie nesitiki nei premijos prieš Kalėdas, nei kokio nors pakilimo pareigose, bet kai tai ateina, maloniai nustebina. Tuo metu Lietuvoje matosi jaunų žmonių, kurie galbūt sėdi parduotuvės kasoje, o jos akyse parašyta, kad jis norėjo būti primabalerina didžiajame teatre. Ką ji bedarytų, tiesiog susvaigta labai smarkiai ir norisi labai daug iš to gyvenimo. Tada lietuvis perka bilietą į vieną pusę. Žinoma, su realybe irgi nėra viskas gerai. 4 iš 5 emigruojančiųjų prieš tai metus ir daugiau neturėjo darbo“, – sakė R. Kuodis.

Mokslo ir technologijų naujienų portalo technologijos.lt teigimu, kalbant apie lūkesčius galima išskirti JAV mokslininkų tyrimą, dėl pinigų kiekio ir laimės sąsajos – kiek pinigų reikia žmonėms, kad jie pasiektų aukščiausią laimės lygį? Mokslininkai išnagrinėjo 1,7 milijono žmonių iš viso pasaulio laimės lygį bei pajamas per 12 metų laikotarpį. Mokslininkai norėjo surasti tą pajamų lygį, kuris garantuoja didžiausią laimę. Paaiškėjo, jog 95 tūkstančiai dolerių (77,27 tūkstančiai eurų) per metus. Vidutiniškai tiek uždirbantis žmogus būtų laimingas ir patenkintas savo gyvenimu. Emociniam pasitenkinimui pakanka ir šiek tiek mažiau pinigų – 60-75 tūkstančių dolerių per metus. Nors žmogus jaustųsi patenkintas ir galbūt laikytų save laimingu, pridėjus dar porą dešimčių tūkstančių dolerių jis taptų laimingesniu. Tiesa, kalbant apie laimės ir pinigų sąsają, ji priklauso ir nuo konkretaus regiono – Lotynų Amerikos šalyse žmonėms pakaktų ir 35 tūkstančių dolerių per metus, o Naujojoje Zelandijoje – 125 tūkstančių.

Reikės apibrėžti lietuvybę

Apie Lietuvą po 100 metų taip pat kalbėjęs istorikas Algimantas Kasparavičius dėstė, kad Lietuva visada buvo, yra ir liks Europos dalimi.

„Tačiau akivaizdus ir antras momentas, kad ji nebus ta jėga, civilizacija ar kultūra, kuri diktuos Europos vystymosi ritmą. Šiuo metu pasaulis, o kartu ir Lietuva, išgyvena turbūt laimingiausią savo etapą. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta iš esmės dviejų vakarietiškų, krikščioniškų civilizacijos šakų konkurencija. Vienoje pusėje yra unifikuojantis Vakarų liberalizmas, kitoje – stačiatikiškas Rusijos nacionalizmas. Dar yra musulmoniškas pasaulis, kuris išgyvena tapatybės krizę nuo 1916 metų, kai išnyko Osmanų imperija ir jos vietoje praktiškai nieko neliko“, – pasakojo jis.

Kasparavičius dar teigė, kad Lietuva po 1990-ųjų kovo 11-os turėjo du šansus.

„Buvo šansas tapti antrąja Suomija – tapti tiltu tarp Rusijos ir Vakarų. Dar buvo šansas tapti bunkeriu – tuo Vakarų bastionu prie Rusijos sienų. Mes pasirinkome antrą variantą, bet ne visi nori jame sėdėti, milijonas jau išvažiavo. Amžinai sėdėti ten negalėsime, reikės iš jo išlįsti ir iš naujo apibrėžti lietuvybę, iš naujo pamatyti pasaulį“, – susirinkusiems knygų mugėje sakė istorikas.

DELFI.lt


Komentarai



Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!