Skelbimai

Apie santykius: geriausia pora - visiškos priešingybės (1)

Kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau blaškomės tarp meilės realiam gyvenimui ir žavėjimosi geidžiamu. Anot psichologo Igorio Satorino, toks ir yra didysis skirtumas tarp meilės ir įsimylėjimo. Paklauskite žmogaus, ir jis greičiausiai atsakys, jog meilė - vienintelė visam gyvenimui, amžina, o įsimylėjimų būna daug. Toks požiūris būdingas ne tik dviejų žmonių santykiams, bet ir daugeliui kitų gyvenimo sričių - darbo, pomėgių, dvasinės veiklos ir t. t.

Pixabay nuotr. / Apie santykius: geriausia pora - visiškos priešingybės
Pixabay nuotr. / Apie santykius: geriausia pora - visiškos priešingybės

"Paprastai kalbant, meilė - kai patinka tai, kas yra. Įsimylėjimas - kai tai, kas yra, nepatinka, bet "kažkur ten", proto užkaboriuose, vaidenasi idealas ir ragina keisti tai, kas yra, pagal pačius geriausius matmenis. Šia prasme meilė yra priešinga įsimylėjimui. Pastarasis nenori esamo ir neigia realybę vardan idealaus tikslo", - savo mintimis dalijasi Igoris Satorinas tinklaraštyje "ProgressMan".

"Negaliu be tavęs"

Anot I. Satorino, įsimylėjėliai amžinai ko nors laukia ir tikisi. Permainų, ypatingo dėmesio, rūpesčio - kad jų gražūs idealai būtų įgyvendinti. "Įsimylėjėliai nenori matyti, kas iš tiesų jiems prieš akis. Jie laukia, kada išrinktasis taps "teisingu" mylimuoju pagal įsivaizduojamą formatą. Kai realus žmogus ima priešintis, jis sulaukia kaltinimų dėl "blogos" savo jausmų kokybės."

Įsimylėjėlis galvoja: kaipgi įmanoma, kad mylimasis jo nesuprastų? Juk viskas taip paprasta: reikia "tik mylėti"...

Kodėl įsimylėjimą mes dažnai prilyginame narkotikui? "Todėl, kad jis leidžia numaldyti baimę, kylančią iš to, kad gyvenime nėra idealių atramų. Kai "narkotiko" nelieka - prasideda "kaulų laužymas".

Jeigu įsimylėjėlis neįsivaizduoja savo buvimo be mylimojo, tai, pasak I. Satorino, byloja, jog žmogus bijo pats savęs. Be partnerio jis jaučiasi nevisavertis, tad įsikimba į savo "antrąją pusę" kaip narkomanas į dozę. Gavus dėmesio "dozę" iš mylimojo, priklausomybė stiprėja. Įsimylėjėlį degina pavydas. Būti šalia partnerio - gerai, bet distancija sukelia siaubingą skausmą - baimę likti vienam su savo pažeidžiamumu be idealių atramų.

Dažnas įsimylėjėlis atsisako pripažinti tokias realijas, apeliuodamas į savo "šventus" jausmus. Ir netgi kai gyvenimas negailestingais faktais perveria kiaurai pasakų svajones, nerealių vilčių dužimas ne kiekvieną priverčia padaryti konstruktyvias išvadas. Dažnas nusivylęs įsimylėjėlis pradeda galvoti, kad gyvenimas "žiaurus ir neteisingas", kad jis pats nenusipelnė laimės, nes yra nevisavertis, kažkaip "psichiškai brokuotas".

Psichologo teigimu, beveik niekam nepavyksta perprasti, kaip veikia giliai įsišaknijęs idealizmo mechanizmas, kurį savo psichikoje turime kiekvienas. Net pačių racionaliausių žmonių, kurie nesivaiko iliuzinių chimerų, "realumo laipsnis", anot I. Satorino, labai sąlygiškas.

Nors sąvokos "realumo laipsnis" arba "mylėti tai, kas yra" - taip pat iš subjektyvių sampratų rinkinio, vis dėlto meilė, pasak autoriaus, yra "tikroviška": tai ir yra mėgavimasis tikrove, jos nepagražinant ir neiškreipiant susikurtais lūkesčiais. Jokio patoso, jokios patetikos.

Įsimylėjimas - idealizmas

Idealizacijos mechanizmai dramatiškai veikia ne tik romantiškus santykius, bet ir visas kitas gyvenimo sritis. I. Satorinas išskiria du socialinio aktyvumo tipus. Pirmąjį motyvuoja esamos situacijos pagerinimas. Antrąjį - džiaugsmas, kurį sukelia pats aktyvumo procesas. Pavyzdžiui, vienas dailininkas paveikslus tapo siekdamas tobulybės, kitas - todėl, kad tapyba jam yra "kaifas".

Ir jeigu "būsimas menininkas" dar tik ruošiasi "pasišvęsti" kūrybai, galima konstatuoti "įsimylėjimą" - idealizmą, reikalaujantį pasiekti didelių tikslų, nepaisant, ar esama realių polinkių juos įgyvendinti.

"Norėti tapti stipriam, išmokti naudingų dalykų, trokšti išvykti, laimėti... ir nieko nedaryti. Pažįstama? Tokia štai pseudomeilė savo pastangoms. Ją žinome visi", - rašo autorius ir paaiškina: esą dailininkas iš pašaukimo apie visa tai nesvajoja. Jis tiesiog tapo, nes jam patinka tapyti. Ir viskas.

Kai ką panašaus I. Satorinas įžvelgia ir religijose. Rytų mokymai, pasak jo, ragina atkreipti dėmesį į esamus procesus, neblaškant proto "į būsimų tikslų haliucinacijas", o Vakarų dvasininkams esą labiau būdingas aklas moralizavimas rodant į idealus ir skatinant kaltę bei atgailą dėl jų neatitikimo.

"Nepasitenkinimas savimi - kuras neurozei, nes bėgama paskui laimės fantomą, - rašo autorius. - Tokio požiūrio nauda - saldus vilties skonis ir tam tikras šios vilties skatinamas aktyvumas."

Negatyvių aspektų psichologas čia įžvelgia daugiau: saviplaka, neviltis, nusiminimas ir pelenais virtęs laimingas rytojus.

"Nesvarbu, kuo užsiimi, kol procesas teikia pasitenkinimo. Jeigu procesas - prievartinės priemonės dėl tikslo, dvasios ramybė tampa neįmanoma", - konstatuoja psichologas. Jis pripažįsta, jog nepasitenkinimas esamu ir būsimų tikslų siekimas gali išjudinti, tačiau toks judėjimas kupinas pasipriešinimo, vidinio slopinimo. "Lyg ir norisi eiti, tačiau kelias per sunkus, o keliautojas - iškankintas. Išimtis - tikslai, kurie - kaip įsimylėjimas - idealizuojami apvelkant nepramušamu vilties apdaru. Tokia "kuro" rūšimi yra apsirūpinę darbomanai-perfekcionistai, įvairiausi dvasinių mokymų guru ir kiti fanatikai-svajokliai."

Anot I. Satorino, juos palaiko "nepramušama viltis", vedanti į būsimą "šviesą", bet tuo pat metu ji skatina atsiriboti nuo realijų "tarsi nuo vakarykščio laiptelio, kuris apaugęs beprasmybėmis". Ir kai kelias atveda į aklavietę, fanatikas jaučiasi taip, tarsi būtų įstrigęs savo įprastame gyvenime kaip kalėjime - be spalvingų idealų. Didžiausias šio etapo pavojus - pabėgimas į nusivylimą ir depresiją.

Jokių garantijų

Niekas mums neduoda garantijų, kad pasieksime "idealą". Kita vertus, netgi jei jį pasiektume - ar tai laimės garantija?

"Idealizacija - nevienareikšmė materija. Tarsi sandoris su velniu, ji skatina "parduoti sielą" mainais į būsimą palaimą. Kai kada sandoris pavyksta, jeigu idealistas pasiekia išorinės sėkmės, tačiau jos teikiama laimė tęsiasi penkias minutes. Toliau - arba nusivylimas, arba nauji idealai."

Idealistai mano, jog sėkmė pagaliau leis pradėti gyventi džiaugiantis buvimo procesu, tačiau apsirūpinti garantuota meile visam gyvenimui - neįmanoma. "Todėl paprasčiau ir išmintingiau - atkreipti dėmesį į tai, kas teikia džiaugsmo dabartyje."

Ką daryti, kai jautiesi įkalintas dabartyje? Pasyviai susitaikyti ar vis dėlto kasti tunelį į įsivaizduojamą laisvę?

Į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo psichologas neturi. "Jo ir negali būti. Ekstremaliose situacijose bet koks kabliukas, bet kokia prasmė, suteikianti atramą, gali būti siūlas, vedantis į išsigelbėjimą, - sako autorius. - Tačiau kartais pakanka baigti idealų kautynes, ir pasirodo, kad jokio įkalinimo nėra. Everything in its right place. Viskas savo vietoje. Antraip, jei pratęsime šią metaforą, tenka užjausti turtuolius, turinčius suicidinių polinkių."

Brandi meilė

Taigi įsimylėjėliai amžinai ko nors laukia, tikisi ypatingo dėmesio, rūpesčio ir idealios atramos. Jie priklausomi, nes, įsikibdami į kitą, kompensuoja savo pačių trūkumus bei pažeidžiamumą. O mylintieji? Argi jie, matydami kitą ir save "kaip yra", mažiau pažeidžiami?

"Beveik kiekvienas mąstantis žmogus periodiškai kenčia dėl savo pažeidžiamumo, - aiškina psichologas I. Satorinas. - Mums visiems trūksta pačių savęs, todėl nuolat ko nors norime. Jeigu būtų kitaip, jeigu žmogus būtų visiškai savarankiškas, jis atsisėstų amžinai meditacijai, mėgautųsi savo didybe ir daugiau nieko nestokotų. Idealiam žmogui nėra kur veržtis, ir apskritai nėra ko gyventi, nes jis jau idealios būsenos. Bet tokių nematyti gatvėse, nebent jie, nespėję nubėgti iki artimiausio urvo, iškart pasineria į nirvaną."

Žmogus, anot I. Satorino, - nevientisas. Ir šis mūsų nevientisumas - kaip nebaigta dėlionė, kurią, trokšdami pajusti būties pilnatvę, bandome surinkti iš išorinio pasaulio fragmentų. Vienas galingiausių būdų "pripildyti" vidinę tuštumą - meilė ir santykiai. "Geriausias" partneris - tai žmogus, turintis savybių, kurias mes mielai priimame kaip papildomus fragmentus, trūkstamus savo pačių "nepabaigtai dėlionei".

Kai žmogus suauga ir savo pažeidžiamumo nebegali pamiršti paniręs į motinos glėbį, jis lieka vienas su netobulu pasauliu. Kito žmogaus trauka, santykių būtinybė - tai daugeliu atžvilgiu nesąmoningas troškimas susigrąžinti tai, kas buvo prarasta. Tačiau vaiko meilė - tai imanti meilė. Kai "suaugęs vaikas" iš santykių bando tik gauti, jis myli vaikiška, infantilia meile. Brandi meilė - tai pirmiausiai duodanti meilė.

Brandžios meilės požymiai

Brandi meilė - tai pirmiausia dvi brandžios asmenybės, kurios dėl bendros ateities pasirengusios tobulinti save. Nesubrendusi asmenybė "myli" chaotiškai, sureikšmindama savo laikinas būsenas ir nuolat derėdamasi dėl gaunamos emocinės naudos, tuo tarpu brandi asmenybė, pasak autoriaus, nepervertina kasdienių emocijų ir savo "nevientisumą" užpildo ne tik parteriu, bet ir kitomis gyvenimo sritimis, veiklomis, kuriose mato prasmę ir jaučiasi komfortiškai.

Brandi asmenybė nutraukia santykius, kai suvokia, jog tolesnis bendras ir kiekvieno atskirai tobulėjimas neįmanomas.

Santykiai nebūna statiški, jie vystosi. "Pozityvi dinamika nereiškia, jog nėra trinties, barnių ir ginčų, tačiau visa tai veikiau išimtiniai atvejai nei nuolatinis santykių fonas, - dėsto I. Satorinas. - Nesutardami, brandūs partneriai mato kitą ne kaip savo gyvenimo fragmentą, o kaip save patį - gyvą, jaučiantį, kenčiantį, suvokiantį." Toks jautrumas ir yra pagarba, apie kurią kalba ilgą bendro gyvenimo kelią nuėję žmonės.

Artumas - tai ne tas pats, kas būti arti, sako psichologas. "Iš tiesų artimi žmonės net būdami toli vienas nuo kito nesijaučia vieniši. Tai ypatingas psichologinis laukas, kuriame jie išgyvena bendrumą. Neverbalinis bendravimas, neregimas kontaktas, harmonijos atmosfera, - gyvenimas įgauna papildomą prasmę: "Mes".

Ieškodami, kuo užpildyti savo "nepabaigtumą", visuomenėje mes susirenkame tas savo "dėlionės" daleles, kurias nusižiūrime nuo kitų žmonių. Pagal šią logiką, geriausia pora - visiškos priešingybės. Tačiau čia esama vieno svarbaus niuanso. Maža atrasti skirtingus dėlionės fragmentus - jie dar turi būti to paties paveikslo. Kitaip tariant, skirtingi žmonės turi judėti viena kryptimi, dėl svarbiausių gyvenimo klausimų rasti sprendimus, tenkinančius abu."

Vakarų ekspresas


Komentarai

AHA Super geras ir objektyvus,analitinis straipsnis.Daugiau tokiu-sviesti ir jauna,ir sena...:)


Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!