Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Anglija nėra „tikra“ Europa (4)

Ką mes žinome apie Didžiąją Britaniją? Šalį valdo karalienė ir du princai (vienas jų – deja, jau vedęs). Londone yra didelis laikrodis – Big Benas. Į Jungtinę Karalystę išvyko pusė Lietuvos ir labai „praturtėjo“. Anglija – tai lietuvių rojus, kur lyja svarais sterlingų, o visi atvykę iš karto gauna svajonių darbą.

Pixabay nuotr. / Anglija nėra „tikra“ Europa
Pixabay nuotr. / Anglija nėra „tikra“ Europa

Ak, tiesa, dar mes žinome, kad ten kurį laiką gyveno Andrius Užkalnis ir Beata Nicholson. Abu jie grįžo į Lietuvą, nes vien tik svarų sterlingų lietaus jiems nepakako – dar reikėjo populiarumo ir šlovės. Andrius kas dieną privaloma tvarka aplekia 6 brangiausius restoranus, nes skuba išleisti Anglijoje uždirbtus milijonus (tam ir penkių gyvenimų nepakaktų). Beata britą sutuoktinį į Lietuvą atsigabeno surišusi ir akylai saugo, kad nepabėgtų iš mūsų baisios skurdžios šalies.

Tam tikslui ji įsteigė konspiracinį kalėjimą, kurį pavadino „Drakono bokštu“. O iš tiesų mes apie Angliją žinome mažai ir mintame stereotipais. Juos formuoja emigravusių tautiečių istorijos bei lietuviškos žiniasklaidos antraštės, kaip antai: „Atmatos iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje sulaukė teisėto atpildo“, „Lietuvis Peterbore vėl užkapojo lietuvį“ ir t.t. Bet šįkart norisi kalbėti ne apie lietuvius Anglijoje, o apie britus bei jiems svarbų artėjantį sprendimą – būti ar nebūti Europos Sąjungoje.

Kaip žinia, šių metų birželio 23 dieną Jungtinė Karalystė surengs referendumą, kuriame piliečiai spręs, ar likti, ar pasitraukti iš ES. JK gyvenu vos daugiau nei metus ir nustebau, kokį stereotipinį paveikslą turėjau apie šią šalį. Nors esu politikos mokslų magistrė, viena po kitos sklaidosi mano iliuzijos. Tarkime man Britanijos narystė ES ir NATO yra aksioma. Čia atsiriboju nuo politinių teorijų apie JK transatlantinio ryšio stiprumą ir istoriškai labai specifiškai besiklosčiusius britų santykius su ES.

Man Jungtinė Karalystė – globalaus kapitalizmo bastionas ir varomasis sraigtas, vienas iš politinės demokratijos ir pilietinės visuomenės lopšių, svarbi NATO ir kovos su terorizmu partnerė, daugiatautė šalis, istoriškai sėkmingai susitvarkiusi su ne vienu tūkstančiu skirtingų rasių ir tautybių imigrantų. Man Anglija – tai Viljamas Šekspyras, Tomas Moras, Vinstonas Čerčilis ir Margaret Tečer, ilgametės parlamento tradicijos, o kur dar Beatles, Queen ar Rolling Stones! Man Anglija – tai Europa! Bet britams jų šalis atrodo kiek kitaip, ypač kai kalbama apie santykius su ES.

Apklausų rezultatai svyruoja ir panašu, kad balsuosiančių už ir prieš narystę ES yra apylygiai. Kodėl britai nenori būti ES dalimi? Ar jie nėra „tikri“ europiečiai? Visų pirma, reikėtų pažymėti, kad Britanijos piliečiai, apskritai, ne itin domisi kontinentinės Europos reikalais. Naujausios apklausos rodo, kad vos 15 proc. britų narystės ES klausimą laiko svarbiu. JK požiūris į kontinentinę Europą yra toks, sakykime – nuotolinis.

Vykdami į Prancūziją, Vokietiją ar Ispaniją, britai sako – vykstame į Europą. Indišką karį ir samosas vertina labiau nei belgišką šokoladą ar prancūziškus ragelius. Globaliais reikalais dauguma nesidomi. Nebent tai būtų Anglijos buvusiose kolonijose nutikę dalykai – kriketo rungtynės Indijoje ar miškų gaisrai Australijoje. „Aš balsuosiu už JK pasilikimą ES“, sako Ian – „nes aš nelabai domiuosi ir nežinau, apie ką čia šita diskusija, bet man svarbu stabilumas, taigi balsuosiu už“. Aš balsuosiu prieš – sako Dean – nes BBC sako, kad dėl visko kalti Rytų europiečiai, jie sugriovė mūsų bendruomenes“.

Lietuvoje tokio pasisakymo atitikmuo būtų – viską sugadino Vytautas Landsbergis. „Lietuviai ir lenkai atėmė iš mūsų darbus ir pašalpas“ – sako Steve. Apie tai, kad lietuviai ir lenkai dirba pačius sunkiausius darbus, kurių jis – britas – nedirbtų, jis nežino. Neprisimena jis ir to, kad JK yra viena iš globalaus kapitalizmo variklių, todėl šalyje darbo užmokestį reguliuoja laisvoji rinka, o ne jo mėgiamos partijos atstovai.

Daugybė tyrimų rodo, kad Rytų Europiečiai sudaro itin nedidelę JK socialines išmokas gaunančiųjų dalį, o absoliuti jų dauguma dirba ir taip prisideda prie JK ekonomikos augimo. Nenori girdėti britas ir apie tai, kad lietuviai ir lenkai niekur nedingtų – dauguma jų ir toliau ramiai darbuotųsi JK, net jei šalis išstotų iš ES. Britai skundžiasi ilgomis eilėmis pas medikus, neva Rytų europiečiai perpildė poliklinikas. Tačiau nepastebi, kad šalyje apkūnių jaunų žmonių yra kur kas daugiau, nei reikia kandidatų į populiarų BBC šou „The English voice“ (Lietuvoje tokio šou atitikmuo - „Lietuvos balsas“).

Pixabay nuotr. / Britas

Turbūt bent kas trečias minėto šou dalyvis sveria per 100 kg, nors jų amžius dažniausiai neviršija nė dvidešimties. Nesusimąsto britai ir apie tai, kad kamščius prie medikų kabinetų neva sukėlę lietuviai ir lenkai – į jų šalį atvyko dirbti ir neturi laiko lakstyti pas daktarus. Kitaip tariant – dažnas britas savo ksenofobiją dangsto neargumentuota retorika, o narystė ES šiuo atveju tampa tos pačios ksenofobijos, neišmanymo ar paprasčiausio britiško abejingumo tarptautinei politikai įkaite. Įdomu tai, kad visos sisteminės Jungtinės Karalystės partijos remia šalies narystę ES ir ragina piliečius „elgtis protingai“ – remtis ekonominiais ir politiniais, o ne emociniais argumentais.

Ekspertai ūžia apie galimas neigiamas pasekmes JK ekonomikai, politiniam įvaizdžiui, šalies vaidmeniui pasaulyje, kliūtis britų piliečiams, gyvenantiems kitose ES šalyse. Bet atrodo, kad britams tai nė motais. Jiems nevadovaus joks ten mistinis Europos Parlamentas, kurio, suprask, jie patys nerinko, bet jiems nevadovaus ir jų pačių išrinktas parlamentas, kuris ragina likti ES. Žodžiu, „paprasti“ britai geriau žino, kas ir kaip yra ir turėtų būti su jų valstybe.

Apie britų politinės dešinės ir kairės skirtumus bei panašumus būtų galima parašyti atskirą straipsnį, o dar geriau – disertaciją. Bet per metus supratau štai ką – dešinieji (vadinamieji konservatoriai arba toriai) rūpinasi Britanijos, kaip globalios valstybės, vienos iš lyderių, formuojant pasaulio politiką – įvaizdžiu ir vykdo atitinkamą politiką. Tuo tarpu kairieji (darbo partija arba leiboristai) tokią politiką tyliai remia, bet susirenka nemažai „paprastos“ liaudies simpatijų, skelbdamiesi pacifistais ar dar kaži kuo, kas leistų jiems kuo labiau gręžtis į vidaus politiką ir apeiti bent kiek rimtesnes ir finansų reikalaujančias užsienio politikos iniciatyvas. Sakysite populistai? Galbūt. Tik gabesni, nei Lietuvoje. Ir su ilgametėmis tradicijomis, kurios leiboristus remiantiems britams kelia daug sentimentų ir kursto jų neapykantą toriams. Šita neapykanta tokia stipri, kad kartais atrodo labiau emocinė iškrova, nei rimta politinė nuostata.

Ramiai pakalbėjus su tūlu britu kairiuoju apie vidaus ir užsienio politiką, akivaizdu, kad jis pritaria dešiniesiems, bet oficialiai remia kairiuosius – tarsi iš įpratimo ar ryškių istoriškai susiklosčiusių klasinių skirtumų. Kai kartą britiškoje kompanijoje pasakiau, kad man patinka D. Cameronas, nes jis gabus oratorius, vienas draugas britas manęs paprašė daugiau šia tema nekalbėti, nes daliai britų tai kelia nemalonius jausmus. Suprask, kairieji negali pakęsti D. Camerono, kuris, kaip ir visi toriai, jų įsitikinimu, gimė su sidabriniu šaukštu burnoje, o jo gyvenimo tikslas – sistemingai išnaudoti neturtinguosius. Apskritai, atrodo, kad būti toriu net ir pačiam toriui šiandien atrodo kaži kaip nepatogu. Tarsi gėda...

Pixabay nuotr. / Londonas

Į Angliją atvykau tvirtai tikėdama šios šalies buvimo ES dalimi nauda. Iš pradžių smalsiai diskutuodavau su britais, jaučiausi turinti jiems pasakyti kaži ką tokio, ko jie tarsi nežino. Kaip gi jūs – britai – globalizacijos variklis, kapitalizmo šaukliai, transatlantinės partnerystės vienas iš polių – dabar imsite ir paliksite ES? Tarsi žengsite žingsnį atgal istorijos ratu, viduramžių link? Po kurio laiko supratau štai ką: iš pačių britų kalbų nuotrupų bei politikų pasisakymų lipdomas JK Europos politikos paveikslas nėra toks paprastas.

Esmė ta, kad britai istoriškai nesijaučia TOKIA Europos dalimi, kokia jaučiamės mes – lietuviai, prancūzai, ispanai ar belgai. Britai įsitikinę, kad jie – kitokie. Jų vieta Europos politikoje – ypatinga. Jie niekuomet nebuvo dideli ES projekto gerbėjai, nebuvo ir jo steigėjai. Į ES britai įstojo kur kas vėliau, 1973 metais, matydami glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo teikiamą naudą tuometinėms Bendrijos narėms ir baimindamiesi atsilikti globalėjančios ekonomikos varžybose. Britai niekuomet itin nevertino ES idėjinio turinio ir narystės naudą grindė vien tik racionaliais ekonominiais išskaičiavimais.

Įstojus į Bendriją, dalis visuomenės vyriausybę kaltino tautos ir jos tūkstantmečių istorijos išdavyste. Bėda ta, kad JK nedalyvavo kuriant ES, taigi prisijungė prie tokios organizacijos, kuri nebuvo skirta aptarnauti vien tik JK teisines normas, idealus bei strategines koncepcijas. Kitaip tariant, JK žino, kad ji negali vadovauti ES, negali viena pati kreipti jos ateities, kaip panorėjusi – ir tai ją siutina. Anglijos politikai kaip vieną svarbiausių argumentų trauktis iš ES pateikia nuostatą, kad ES yra grėsmė JK nacionaliniam suverenitetui.

„Kontinentiniam europiečiui“ šiandien beveik galutinai aišku, kad globalizacija sutrypė tokias sąvokas kaip „vidaus ir užsienio politikos takoskyra" ar „totalinis suverenitetas", tačiau britams atrodo kitaip. Net šių metų vasario 20 d. dieną, kuomet uždusęs britų premjeras grįžęs iš Briuselio visuomenei pristatė nuolaidų ir išlygų paketą, kurį sunkiai išsiderėjo iš ES – nacionalinis transliuotojas BBC daugiau dėmesio skyrė galimo torių skilimo ir Londono mero viešųjų ryšių problematikai, o ne pačiam paketo turiniui.

Beje, pats išsiderėto paketo turinys daugiau ar mažiau atliepia visas premjero dar 2013 m. politiniame manifeste išdėstytas nuostatas bei britų reikalavimus dėl ES ateities ir reformų, tačiau britai liko nusivylę. Juk tai – kompromisas – sako jie. Įsivaizduojate? Britai tikėjosi, jog ES su džiaugsmu vykdys JK reikalavimus visu 100 proc. Briuselis ūžia iš nepasitenkinimo parklupęs prieš JK, kuri rengiasi tėkšti Europą į kampą tuo metu, kai reikia vienyti jėgas prieš galvą keliančią pusiau fašistinę Rusiją ir migrantų krizę. Tuo tarpu britai nusivylę, kad štai – socialinių pašalpų klausimas su ES išsiderėtame pakete pernelyg ištęstas laike. Kitaip tariant, dalis britų nori matyti tik mažytę – britišką – Europos dėlionės dalį.

Šiandien tikiu – net jei Vokietijos kanclerė Angela Merkel turėtų tokią galią ir atgal į vergiją britams atiduotų visą Indiją ir Australiją bei dargi nuolankiai sutiktų su absoliučiai visais D. Camerono reikalavimais dėl JK pasilikimo ES – dalies britų nuomonės tai nepakeistų. Nes jie turi kitokį – britišką – požiūrį ir supratimą apie tai, kas yra Europa, ir kokia Britanijos vieta joje. Demokratijos sąlygomis dera pareikšti pagarbą kitokiai nuomonei ir nuoširdžiai palinkėti britams sėkmės – su ES ar be jos.

DELFI.lt


Komentarai

tai va Anglija yra ne Europa,o yra sala.
Turejo but Ne 5 kontinentai, o 6. Mat sitie dzentelmenai ne Europa, jie Anglija


Socialinė raida

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!