Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Neaiški „Brexit“ ateitis: ES užribis ar antra proga?

Sausio 15 d. Jungtinės Karalystės (JK) Parlamente atmesta „Brexit“ sutartis ir kitą dieną įvykęs parlamentarų balsavimas dėl nepasitikėjimo šalies vyriausybe sukėlė ne tik politinę sumaištį, tačiau įstūmė britus į visišką „Brexit“ aklavietę – JK pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES) perspektyvos tapo visiškai nebeaiškios, nors iki oficialios „Brexit“ datos (2019 m. kovo 29 d.) liko tik kiek daugiau nei du mėnesiai.

pixabay.com nuotr. / JK vėliava
pixabay.com nuotr. / JK vėliava

Politikos apžvalgininkai sutaria, jog šiuo metu akivaizdžiausi trys „Brexit“ pasirinkimai: 1) šalies pasitraukimas iš ES be jokios sutarties, 2) „Brexit“ sutarties peržiūra/modifikavimas ir bandymas iš naujo derėtis su ES, 3) antrojo „Brexit“ referendumo surengimas, kurio metu JK rinkėjai spręstų dėl tolesnio šalies likimo.

Šių metų sausio 16 d. JK Parlamente vykęs balsavimas dėl nepasitikėjimo šalies vyriausybe tik per plauką netapo lemiamu premjerei Theresa May – už vyriausybę balsavo 325 parlamentarai, prieš – 306. Th. May išgelbėjo Šiaurės Airijos Demokratinė unionistų partija (DUP), kurios 10 parlamentarų balsavo už Th. May išlikimą premjerės pareigose – jei DUP būtų balsavusi prieš, JK vyriausybė būtų pralaimėjusi vieno balso persvara ir turėtų atsistatydinti.

Kita vertus, per pastaruosius 120 metų žinomi tik trys atvejai, kai dėl JK Parlamente vykusių balsavimų dėl nepasitikėjimo šalies vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, todėl eilinį kartą nepavykęs vyriausybės atstatydinimas gali priversti Leiboristų partiją, kuri inicijavo nepasitikėjimo vyriausybe balsavimą, kuo greičiau pereiti prie kito „Brexit“ politikos etapo.

Sausio 17 d. Leiboristų partijos vadovas Jeremy Corbynas pareiškė, jog nesiderės su valdančiąja Konservatorių partija dėl alternatyvaus „Brexit“ plano, kurį Th. May privalo pateikti Parlamentui iki sausio 21 d., kol vyriausybė neatsisakys nuostatos, jog šalis gali pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) be jokios sutarties. Tokia leiboristų lyderio pozicija gerokai klibina Th. May vadovaujamos vyriausybės, siekiančios kuo platesnio parlamentinių partijų sutarimo dėl alternatyvaus „Brexit“ plano, pamatus.

JK premjerė Th. May jau pradėjo derybas dėl alternatyvaus „Brexit“ plano su Liberalų demokratų partija, Škotijos nacionaline partija (SNP), Šiaurės Airijos Demokratine unionistų partija (DUP), Velso „Plaid Cymru“ ir Žaliųjų partija, o pats balsavimas dėl alternatyvaus „Brexit“ plano įvyks šių metų sausio 29 d.

Bene didžiausia problema Th. May vyriausybei išlieka daugumos parlamentarų priešinimasis JK pasilikimui muitų sąjungoje su ES mainais į laisvą judėjimą (sienos nebuvimą) tarp Airijos ir Šiaurės Airijos. Tiek dalis konservatorių, tiek kitų parlamentinių partijų nariai siekia, jog dabartinė „Brexit“ sutartis būtų modifikuota ir joje būtų nustatytas konkretus laikotarpį, kuriam pasibaigus JK galėtų pasitraukti iš muitų sąjungos su ES bei derėtis dėl laisvosios prekybos sutarties, pavyzdžiui, tokios, kokią ES yra pasirašiusi su Kanada.

Kita vertus, ES pareiškė, jog ji pasirengusi peržiūrėti prekybos su Jungtine Karalyste (JK) sąlygas, jei JK atsisakytų „raudonųjų linijų“ (kategoriškų pozicijų), tačiau prekybos sąlygų peržiūrėjimas jokiu būdu nereiškia tarp JK ir 27 ES valstybių suderėtos „Brexit“ sutarties peržiūros, o peržiūrima būtų tik politinė deklaracija dėl būsimų prekybos santykių tarp JK ir ES lūkesčių. ES pareigūnų teigimu, JK turėtų atsisakyti pozicijos, jog ji nenori likti nuolatinėje muitų sąjungoje su ES, o mainais ES sutiktų iš naujo derėtis šiuo klausimu bei šiomis derybomis, galbūt, pavyktų palengvinti pasienio tarp Šiaurės Airijos ir Airijos klausimo sprendimą.

„Brexit“ be sutarties ir antrasis „Brexit“ referendumas

Nors nemažai Parlamento narių kritikuoja premjerę dėl jos nelankstumo ir nenoro nusileisti dėl kategoriškų pozicijų („raudonųjų linijų“) tam tikrais „Brexit“ klausimais, vis labiau stiprėjantis Parlamento spaudimas vyriausybei išryškina du labiausiai tikėtinus alternatyvaus „Brexit“ plano pasirinkimus: 1) JK pasitraukimą iš ES pagal pakeistą „Brexit“ sutartį (atsisakant JK pasitraukimo be sutarties galimybės), 2) antrojo „Brexit“ referendumo (kurio metu rinkėjai spręstų, pritarti „Brexit“ sutarčiai, JK pasitraukti iš ES be sutarties ar JK pasilikti ES) surengimą.

JK Iždo kancleris Philipas Hammondas užsiminė, jog „Brexit“ be jokios sutarties pasirinkimo gali būti atsisakyta – toks vyriausybės sprendimas ne tik leistų susitarti su leiboristais, tačiau ir nuramintų šalies verslininkus, raginančius išvengti šalies pasitraukimo iš ES be jokios sutarties. Be to, šalies vyriausybė gali prarasti iki 20 ministrų ir jaunesniųjų ministrų, kurie pagrasino atsistatydinti, jei bus verčiami balsuoti dėl šalies pasitraukimo iš ES be jokios sutarties.

Kitaip tariant, jei Th. May norės toliau prastumti „Brexit“ be jokios sutarties viziją, jai teks susidurti ne tik su daugumos parlamentarų pasipriešinimu, balansuoti ties vyriausybės subyrėjimo riba, tačiau ir suderinti daugybė skirtingų politinių interesų.

Valdančiojoje Konservatorių partijoje galima išskirti dvi maištaujančias grupes: 1) eurofilus, kurie siekia glaudesnių JK ir ES santykių per laisvosios prekybos asociacijos sutartį (JK lieka ES bendrojoje rinkoje, išskyrus žemės ūkio ir žvejybos sritis bei atsiriboja nuo ES Teisingumo Teismo jurisdikcijos) ir nepritaria antrajam „Brexit“ referendumui, 2) Europos tyrimų grupę (ERG), kuriai priklauso du buvę „Brexit“ ministrai, buvęs Užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas ir įtakingas konservatorius Jacobas Reesas-Moggas (ERG siekia laikino JK ir ES prekybos susitarimo, kuriame 39 milijardus svarų siekianti JK skyrybų išmoka būtų susieta su būsima JK ir ES prekybos santykių sutartimi).

Kita vertus, su valdančiąja Konservatorių partija neformalioje koalicijoje esanti Šiaurės Airijos Demokratinė unionistų partija (DUP), kaip ir dauguma parlamentarų siekia, jog JK pasilikimas ES muitų sąjungoje mainais į laisvą judėjimą tarp Šiaurės Airijos ir Airijos, būtų tik laikinas, o Šiaurės Airija nepasiliktų „amžinuose ES teisiniuose spąstuose“. DUP nuomone, negalima atsisakyti „Brexit“ be jokios sutarties galimybės, nes tai reikštų išankstinį JK pralaimėjimą ES, kuri tuomet pasiūlys prastesnę „Brexit“ sutartį nei dabartinė.

Mažesnės parlamentinės opozicinės partijos, Liberalų demokratų partija, Škotijos nacionalinė partija (SNP), Velso „Plaid Cymru“ ir Žaliųjų partija, kurioms priklauso 51 parlamentaras, reikalauja, jog šalies vyriausybė atsisakytų „Brexit“ be sutarties arba surengtų antrąjį „Brexit“ referendumą. Su JK vyriausybe dėl „Brexit“ ateities besideranti Liberalų demokratų partija ir SNP remia antrojo „Brexit“ referendumo surengimo idėją ir ragina prie jų prisidėti leiboristus. Liberalų demokratų partija bando tiek sustiprinti spaudimą leiboristams, jog liberalų demokratų lyderis Vince Cable patvirtino, jog jo vadovaujama partija ateityje neparems leiboristų inicijuojamų balsavimų dėl nepasitikėjimo vyriausybe, jei Leiboristų partija nepasisakys už antrąjį „Brexit“ referendumą. Kita vertus, leiboristų vadovas J. Corbynas dėl tam tikrų priežasčių neskuba paremti šio referendumo.

Praėjusių metų rugsėjį vykusioje Leiboristų partijos konferencijoje buvo nuspręsta, jog „Brexit“ politikos prioritetu bus pirmalaikių Parlamento rinkimų siekimas, o antrasis „Brexit“ referendumas bus tik vienas iš kelių galimų kitų pasirinkimų. Nors 2019 m. sausio 16 d. leiboristai pralaimėjo balsavimą dėl nepasitikėjimo vyriausybe, J. Corbynas neketina nusileisti ir teigė, jog prireikus leiboristai gali inicijuoti seriją balsavimų dėl nepasitikėjimo vyriausybe.

Kitaip tariant, antrojo „Brexit“ referendumo surengimas ir toliau nėra tarp prioritetinių leiboristų tikslų. Šiuo atžvilgiu J. Corbynas linkęs laukti ir žiūrėti, kas bus toliau – jei Th. May nepateiks alternatyvaus „Brexit“ plano, tarppartinės derybos dėl šio plano nutrūks arba „Brexit“ be sutarties scenarijus taps itin tikėtinu, leiboristai turėtų mažiausiai dar vieną progą bandyti nuversti vyriausybę balsuojant dėl nepasitikėjimo ja.

Be to, antrojo „Brexit“ referendumo idėjai nepritaria ir dalis įtakingų leiboristų parlamentarų, kurie gali sukilti prieš partijos vadovybę, jei ši akivaizdžiai pritartų referendumui.

Antrojo „Brexit“ referendumo surengimo galimybę apsunkina ir laiko trūkumas – referendumo organizavimui, jei jam bus pritarta, prireiks mažiausiai kelių mėnesių, todėl oficiali „Brexit“ data (2019 m. kovo 29 d.) turės būti nukelta. Nors, pasak ES pareigūnų, ES būtų linkusi nukelti/pratęsti „Brexit“ datą į 2020 m. antrąją pusę, tačiau pačios JK vyriausybės teigimu, ji šiuo metu nesidera dėl „Brexit“ datos nukėlimo. Tiesa, kai kurie ES pareigūnai įspėjo, jog parama dėl JK pasitraukimo datos pratęsimo nėra absoliuti – dalis ES valstybių nori priversti JK pasitraukti numatytą datą. Šio scenarijaus atveju „Brexit“ datos pratęsimui liktų tik kelios savaitės, kurių gali neužtekti reikiamų įstatymų priėmimui JK Parlamente.

Įdomu tai, jog rinkos tyrimų bendrovės „YouGov“ apklausos, atliktos po sausio 15 d. JK Parlamente atmestos „Brexit“ sutarties, duomenimis, JK narystę ES šiuo metu remia 56 proc. šalies rinkėjų. Tai – didžiausia parama nuo 2016 metų birželio, kai įvyko „Brexit“ nulėmęs referendumas. Tąkart už pasitraukimą balsavo 52 proc. savo valią pareiškusių JK rinkėjų. Jeigu „Brexit“ referendumas vyktų šiandien, ES rėmėjai laimėtų net 12 proc. persvara.

„Pusiau Brexit“

Savitą išeitį JK vyriausybei iš susidariusios „Brexit“ aklavietės pasiūlė JAV Prinstono universiteto sociologijos ir tarptautinių santykių profesorė Kim Lane Scheppele – „pusiau Brexit“. Profesorės teigimu, jei Škotija ir Šiaurės Airija pasiliktų Europos Sąjungoje (ES), kaip „Brexit“ referendumo metu norėjo šių JK regionų rinkėjai, JK vyriausybei atsivertų žymiai platesnės galimybės sudaryti gerą „Brexit“ susitarimą. Toks „pusiau Brexit“ scenarijus leistų žymiai lanksčiau Anglijai ir Velsui derėtis su ES dėl pasitraukimo sąlygų, nes neliktų prieštaravimų dėl JK rankiojimosi iš jai palankių ES teisės aktų bei nepalankių ES įstatymų atmetimo.

Pasaulyje yra mažiausiai 35 valstybės ir teritorijos, turinčios specialius susitarimus su ES, įskaitant laisvą prekių judėjimą į ES šalis kartu neleidžiant laisvo žmonių judėjimo arba sutartis, numatančias laisvą prekybą be Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijos. Pasak K. L. Scheppele, jau esančių ES privilegijų ir nepriklausomybės nuo ES derinių yra be galo daug, tačiau teritorijos, kurios nori rankiotis iš ES teisės aktų privalo būti sudėtine ES valstybės dalimi, todėl JK geriausiai tiktų aukščiau minėtas „pusiau Brexit“ variantas, kai dalis šalies lieka ES, o dalis – pasitraukia. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Britanijos karūnos priklausomos teritorijos statusą turinti Meno sala (angl. Isle of Man) yra sudariusi laisvos prekybos susitarimą su ES žemės ūkio ir pagamintų prekių srityse, tačiau nėra susisaisčiusi ES teisės aktais kitose srityse. Kitas Britanijos karūnos priklausinys, Gernsis, su ES turi laisvosios prekybos susitarimą, tačiau ES piliečiai neturi teisės laisvai atvykti į Gernsį.

Siekiant įgyvendinti „pusiau Brexit“ JK pirmiausiai turėtų sustabdyti vadinamojo 50 straipsnio, numačiusio „Brexit“ pradžią, galiojimą ir pakreipti derybas su ES kita linkme.

Tiesa, įgyvendinant „pusiau Brexit“, JK Parlamentas turėtų visiems keturiems regionams (Šiaurės Airijai, Škotijai, Anglijai ir Velsui) suteikti galias savarankiškai sudaryti tarptautinius susitarimus, o visus klausimus susijusius su ES teisės harmonizavimu perleisti šių regionų administracijai. Šiuo tikslu Anglijai reikėtų susikurti savo nacionalinę administraciją – Anglijos parlamentą, kuris galėtų spręsti autonominio valdymo klausimus.




Politika

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!