Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos tikslas: kad būti lietuviu nebūtų gėda

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda mano, kad istorinės atminties klausimas Lietuvai yra viena svarbiausių dilemų ir jai spręsti valstybė turėtų pasitelkti istorikų pajėgas. Prezidento tikslas – pasiekti, kad būti lietuviu nebūtų gėda. Naujienų portalo tv3.lt skaitytojų dėmesiui – žurnalisto Vladimiro Laučiaus interviu su šalies prezidentu Gitanu Nausėda apie tai, kaip prezidentas supranta lietuvių tautiškumą ir mūsų identitetą.

lrp.lt nuotr. / Lietuvos prezidento G. Nausėdos inauguracijos kalba Seime
lrp.lt nuotr. / Lietuvos prezidento G. Nausėdos inauguracijos kalba Seime

Manau, kad daugelis žmonių pamiršo arba neskaitė, mano supratimu, labai svarbaus jūsų straipsnio, paskelbto 2013 metais apie lietuvių tautos savivertę. Kaip aš suprantu, tai yra vienas tų tikslų, kurie svarbūs gerovės valstybei. Tame straipsnyje sakote, kad matote tikslingas pastangas šalies viduje ir iš išorės ardyti mūsų tautos savivertę. Kas ir kaip tai daro?

Man atrodo, kad tai daroma per sąmoningą arba nesąmoningą kiršinimą atskirų visuomenės grupių. Ir tai daroma pasinaudojant, žinoma, ir labai jautriu mūsų istorinės atminties klausimu. Šiandien mes tokias aktualijas akivaizdžiai stebime. Matome, kad tos mūsų aktualijos labai domina aplinkines valstybes, kurios per savo žiniasklaidos kanalus jau aktyviai kišasi į šitą procesą, pasisakydamos už vienus arba kitus veikiančiuosius asmenis.

Manau, kad istorinės atminties klausimas lieka vienu iš pačių svarbiausių, nes jis labiausiai jaudina mūsų visuomenę. Ir šiandien mes turbūt negalime sudėti visų taškų ant „i“ ir dėl konkrečių istorinių asmenybių, ir dėl konkrečių istorinių įvykių komentavimo arba suvokimo. Tačiau, ką mes galime padaryti, tai pasitelkti istorikų pajėgas.

Mūsų manymu, pirmiausiai reikėtų kalbėti apie tai, kad istorinei atminčiai ir jos politikai formuoti svarbus kur kas didesnis valstybės dėmesys ne kišantis į procesą, o suteikiant reikalingą svorį ir galbūt finansus istorikų darbui. Kad jie, remdamiesi naujaisiais tyrimais, pasidomėję giliai, galėtų teikti savo rekomendacijas.

Mūsų tikslas yra atgaivinti tam tikras istorikų komisijas, kurios dėl finansų negali normaliai funkcionuoti. Mūsų tikslas yra pagaliau pasiekti tam tikro įpaminklinimo standartų. Lietuva šiandien, palyginus su Vakarų Europos šalimis, yra labai liberali savo istorinės atminties ženklų įpaminiklinimo atžvilgiu. Ir galbūt ateičiai mums reikėtų aiškiai reglamentuoti patį procesą, padaryti jį vieningu visoje Lietuvoje ir tikėtis, kad neturėsime keliolikos arba keliasdešimties istorinės atminties politikų Lietuvoje.

Savo straipsnyje jūs kalbate apie prisitaikėlius kvislingus, kurie menkina lietuvybę, ir sakote, kad tarp jų yra ir akademiniais mundurais apsigobę intelektualai, o paprasti žmonės, kurie jų klausosi, nedrįsta jiems prieštarauti ir prisitaiko prie šitos srovės. Ar galėtumėte patikslinti kas jie tokie?

Tai buvo 2013 metai. Turbūt tai buvo žmonės, kurie labai aktyviai piršo mintį, kad Lietuva, kaip tauta, susiformavo XIX a. ir tai buvo daugiau sieta su Valančiaus judėjimu ir religinio atgimimo, kaip jie tai pavadinimo, procesu. Man tai pasirodė giliai neteisinga išvada ir aš šitą konkrečią nuostatą kritikavau tame straipsnyje.

Sakote, kad stiprėja pasaulio piliečių sindromas, kai etninės sienos, nebelaikomos reikšmingu asmens tapatybės bruožu. Ar su šiuo sindromu jūs mėginsite kaip nors kovoti?

Su kuo čia kovoti? Kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti. Bet žmogus, kuris tvirtai stovi ant savo žemės, istorinės atminties, tradicijų, gerai žino savo kultūrą, manau, jaučiasi pakankamai tvirtai ir gali taip pat vadintis europiečiu, pasaulio žmogumi. Man tik norėtųsi pasiekti vieno dalyko, kad būti lietuviu nebūtų gėda. Būti lietuviu yra lygiai taip pat oru, kaip būti bet kokios kitos tautybės atstovu. Tai, mano nuomone, daug įdomesnis pasaulis tuomet, kuomet jame yra daugybė tautų, turinčių skirtingas savo kultūras, o ne unifikuotą masę, kuri nelabai viena nuo kitos skiriasi. XXI a. ir šitos vertybės dar turi prasmę ir mes jų turime paisyti.

Pacituosiu jūsų žodžius: „Vargu, ar kas nors galėjo patikėti, kad didžiausi pavojai tautos savivertei ir pačiai tautai iškils 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę“. Vadinasi, integracija į Vakarus yra didesnis pavojus tautai ir jos savivertei nei sovietmetis?

Ne, tiesiog nereikia išbarstyti to, ką mes turime. Ir mes galime drąsiai, tiek, kiek esame stiprūs savo vidumi, integruotis į bet kokias struktūras. Manau, kad tai yra didžiulis žingsnis lietuvių tautai žengti į priekį integruojantis ir į Europos Sąjungą, ir į kitas institucijas. Bet tam reikia būti stipriems, reikia suprasti, ko mes siekiame šita integracija, ir kaip jis mus galėtų sustiprinti. Tai mūsų integracija į Europos Sąjungą, NATO tiktai sustiprina lietuvių tautos aspiracijas gyventi XXI amžiuje.

Tai kodėl, anot jūsų, pavojus iškilo būtent po 1990-ųjų?

Dėl to, kad daug iššūkių kyla čia, viduje. Tai yra net ne išoriniai iššūkiai. Su išoriniais iššūkiais mes susitvarkytume gana lengvai. Niekam nepavyktų mūsų sukiršinti iš išorės, jeigu mes čia, savo viduje, nebūtume vienas kitam priešais. Negalėčiau pasakyti, kad čia yra kažkokia tendencija. Tiesiog egzistuoja tam tikri rizikos laipsniai, tam tikras degtuko įmetimo į šieno kupetą pavojus ir mums reikia būti išmintingiems, turėti didelę savivertę, kad nesileistume provokuojami ir išbalansuojami tam tikrų jėgų, kurios galbūt norėtų to pasiekti.

Ačiū už pokalbį.

tv3.lt


Komentarai



Politika

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!