Emigrantas neteko žado, kai pamatė, su kuo jam teks dalintis lovą

Mano nuotykiai Anglijoje neapsiriboja vien darbdavių pokštais ir „išmanumu“ daryti viską savaip ir krautis turtus. Šį kartą vėl nutiko įdomus atvejis su namo savininku, kuris jau beveik 3 metus man nuomoja kambarius tame pačiame name. 

delfi.lt nuotr. / Blakės čiužinyje
delfi.lt nuotr. / Blakės čiužinyje

Tik atvažiavęs ir pamatęs namus, nutariau tučtuojau iš ten bėgti, bet kadangi situacija buvo sudėtinga, teko likti. Tuomet maniau, kad liksiu tik kelioms savaitėms.

Viskas name buvo labai apleista. Šiukšlių dėžė perkrauta, šiukšles gyventojai greičiausiai išnešdavo tik kas tris savaites ar dar rečiau. Namuose gyveno gan „tvarkingi“ žmonės, kurie viskuo kaltino savininką, bet tuo aš patikėti negalėjau. Kuo dėtas savininkas ir prasmirdusios šiukšlės?

Rūkoma buvo visur ir visuomet – tai maloniausias dalykas, kuris tuomet nutikdavo namuose, nes rūkalų kvapas šiek tiek užgoždavo puvėsių smarvę. Gyventojai buvo darbštus ir dirbdavo daug, namuose pasirodydavo kaip svečiai – tik pernakvodavo ir vėl į darbus. Alkoholį gerdavo tiek pat, kiek dirbavo, tad dar vienas būdas,tai kaip jaustis gerai namuose, tai, kai nosies receptoriai užkišti alkoholio molekulėmis. Na, bet jeigu pats negeri, tai dar vienas prieskonis – nuo nuolatos geriančių žmonių prakaito ir „mielo“ kvapelio iš burnos.

Laikas bėgo, pykčiai, rėkavimai, draugiški bandymai susitart... Kol galų gale name likau gyventi su tikrai tvarkingais žmonėmis. Taip aš maniau iki šiandienos...

Vienas gyvendamas milžiniškai dideliame kambaryje nutariau pataupyti pinigus ir kraustytis į mažesnį. Apie tai pasakiau namo savininkui, kuris papašė žmonos sutvarkyti, paruošti man kambarį.

Susipakavęs visus daiktus laukiau raktų įteikimo akimirkos. Štai ir raktai pas mane, liko tik sunešti maišus, iškraustyti, sudėlioti daiktus į naujas vietas, apgalvoti kaip patogiau juos išskirstyti, kad vėliau būtų lengva rasti, juk kambarys trigubai mažesnis nei prieš tai buvęs. 

Akimirką nutariau prisėsti ant lovos ir ištiesti kojas. O patogumas čiužinio, o minkštumas, net nesupratau, kaip jis atsirado mūsų name. Galvojau apie naktį ir įsivaizdavau ryte atsikeliantį save visą tokį laimingą ir gerai išsimiegojusį. Kur buvęs, kur nebuvęs pradėjau visas kasytis. O tai galvoju, gal kokių miltelių būsiu išbarstęs benešiojant daiktus, bet kad ne. Pasirodo, tai – blakės. Pašokęs ir pakėlęs čiužinio kampą net žado netekau, pilnutėliai kampai blakių – didelės ir mažos, laksto ir slepiasi pastebėtos.

Visas čiužinys, stovai, knibždėte knibžda blakių. Per kelias minutes buvau sukandžiotas ne tik nuo prisėdimo ant lovos, bet tiesiog vaikščiodamas po kambarį, nes jos nuo kiliminės dangos lipo ant kojų. Čiužinį su stovais išmečiau į lauką ir parašiau savininkui, pagalvodamas mintyse: „kokia įdomi jo nuomos taktika“.

Džiugu tai, kad per trejus metus buvo situacijų, kai jis man padėjo, tad šis kartas, matyt, buvo lyg skola už jo gerumą. Bandžiau viską svarstyti, o kas gi gyveno čia iki tol? Kaip žmogus galėjo čia miegoti, jeigu aš prisėdęs 5 minutėms ant lovos sulaukiau tokio „dėmesio“, kaip supežvaigždės per koncertą iš savo gerbėjų. Tik čia malonumo jokio, nebent tas pats jausmas, kai išbadėję „gyviai“ pulte puola nekreipdami į tavo norus jokio dėmesio.

Vėl belieka gardžiai nuryti kartėlį ir suprasti imigranto duonos skonį, kai bandai viską daryti gerai, o tave tik žemina ir žmogumi nelaiko. Jeigu dar ir kalbos nemokėsi, ir tylėsi, tai pats tvarkysiesi, o gal tik pažadus girdėsi, kad neva po savaitės ar po dviejų atvažiuos išpurkšti, o iki to laiko būk malonus maitinti Anglijos parazitus.

Pasidomėjus daugiau apie šiuos mažus gyvius sužinojau, kad tai viso pasaulio problema ir labiausiai nuo to kenčia viešbučiai. Gaila, tačiau į pinigines ir socialinį sluoksnį šie gyviai jokio dėmesio nekreipia, švara jiems visai ne priežastis dingti ar užsiveisti. Esmė yra žmogaus kraujas, nes tai jų maistas. Viešasis transportas, traukiniai, viešbučiai – bent vieną pasigavus ir atnešus namo turėsi galvos skausmą ir būsi kažkieno gardus kąsnelis nakčiai.

Negaliu kaltinti namo savininko už aplaidumą dėl jų atsiradimo, bet galiu tik pykti už tai, kad žinodamas apie tokią situaciją vis tiek leidžia kraustytis net neišvalęs kambario kaip turi būti. Kokia švara, jeigu šiukšlės iš kambario išneštos, o blakių veisykla palikta? Tai va, šiąnakt kasausi kaip išprotėjęs, pralaimėjęs karą prieš mažuosius gyvius. 

DELFI.lt


Komentarai



Namai

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!