Skelbimai

Etnologas L.Klimka: „Be velykinio pyrago šventinis lietuvių stalas neįsivaizduojamas“

Etnologas Libertas Klimka sako, kad seniau šv.Velykoms buvo gaminama daug gardžių ir gilią prasmę turinčių patiekalų, šios tradicijos suvienydavo šeimas. „Gaila, kad artėjant šventėms dabar dažniausiai skubame į prekybos centrus pirkti jau pagamintų skanėstų, kuriuos galėtų paruošti pačios šeimininkės, patirtimi pasidalydamos su vaikais ir artimaisiais. Juk namuose keptų pyragų kvapas malonesnis ir skonis daug gardesnis, nes gaminama su meile, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos“, – įsitikinęs L.Klimka.

Pixabay nuotr. / Etnologas L.Klimka: „Be velykinio pyrago šventinis lietuvių stalas neįsivaizduojamas“
Pixabay nuotr. / Etnologas L.Klimka: „Be velykinio pyrago šventinis lietuvių stalas neįsivaizduojamas“

Simbolių magija

Velykos – gražiausia pavasario šventė, kai atbunda ir sužaliuoja gamta, skaisčiau šviečia ir vis labiau šildo saulė. Etnologas L.Klimka primena, kad, laikydamiesi tradicijų, Velykų šventės stalą turėtume puošti ne tik margučiais, bet ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimimą, stiprybę, pavasarį. „Velykų stalas, žinoma, turi savo privalomus atributus, bet, turbūt, labiausiai jį puošia Velykų pyragas – stalo karalius, nuostabiai kvepiantis bei kuriantis šventinę nuotaiką. Paprastai jis būna apskritas – lyg saulė, pavasarį sugrįžusi į mūsų padangę“, – pasakoja L.Klimka.

Velykų pyragas nuo senų senovės būdavo pagrindinis šventės akcentas. Šeimininkės jį gardindavo aguonomis, džiovintais vaisiais, riešutais, kepdavo kuo didesnį, kad užtektų gausiai šeimynai. Šalia Velykų pyrago į žaliuojančių želmenų kraitelę arba greta jos paprastai būdavo sudėti margučiai. Raudoni margučiai simbolizuodavo gyvybę, mėlyni – dangų, žali – bundančią augmeniją, o geltoni – pribrendusius javus.

Po pasninko – prie gausaus stalo

Laikydamiesi senovės papročių ir tradicijų, žmonės prie Velykų stalo sėsdavo po septynių savaičių gavėnios, o Didžiąją savaitę pasninko laikydavosi ypač griežtai. „Mįslė klausia: septynios mylios sauso tilto, o gale rožė pražydo. Tai tos septynios mylios sauso tilto yra septynios savaitės nuo Užgavėnių iki Velykų, kai žmonės tikrai ribodavo maistą ir valgydavo tik pasninko valgius“, – sako L.Klimka.

Šventiniai valgiai Velykų dieną prasidėdavo nuo margučio. Po margučio tradicinis patiekalas būdavo riebi kopūstų sriuba. Sakoma, kad ji gaivina kūną po ilgo pasninko. Taip pat senovėje apeiginiu valgiu būdavo ir kiauliena. „Tai visų agrarinių švenčių būtinas patiekalas. Ypač kiaulės galva buvo laikoma skanėstu, arba kiaulės knyslė – tiesiog delikatesas. Šią mėsą paruošdavo gan išmoningai, šeimininkės eksperimentuodavo kiaulės atskiras dalis kepdamos duoninėje tešloje. Ant šventinio stalo taip pat būdavo šaltiena, virtos dešros, kumpis, lašiniuotis – pyragas, kuriame įkepti lašinukai ir aguonos“, – vardija etnologas.

Pixabay nuotr. / Etnologas L.Klimka: „Be velykinio pyrago šventinis lietuvių stalas neįsivaizduojamas“

Velykinius desertus skanino džiovintais vaisiais

Po sočių pietų ant stalo būtinai atsirasdavo desertas – Velykų pyragas. Taip pat dažnai būdavo patiekiamas ir varškės sūris. Pašnekovas pabrėžia, kad anksčiau žmonėms cukrus buvo prabangos prekė, jo neįpirkdavo, tad kepinius – pyragus, bandeles – skanindavo džiovintais vaisiais. Tai, žinia, ir skanu, ir sveika. Gardžiausi gėrimai būdavo gira ir midus su džiovintomis aviečių šakelėmis.

Artėjant šv.Velykoms, etnologas L.Klimka taria: „Norėčiau palinkėti dvasinio tyrumo, kad mūsų mintys būtų ne kuo pasotinti kūną, o kaip praturtinti dvasią šviesiomis mintimis, ir kartu pagalvoti ne tik apie savo šeimą, ką padėsime ant stalo, bet ir apie visą tautą bei valstybės ateitį. Su šiuo pavasariu tegul ateitis matosi šviesi, juk kitais metais švęsime šimtmetį.“

15min.lt



Kultūra

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!