Skelbimai

Pasaulį apkeliavusi E. Savickaitė-Kazlauskė: nemaniau, kad galiu pamėgti kančią, spaudžiančius batus ar šąlančias kojas Interviu

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Evelina Savickaitė-Kazlauskė kartu su gyvenimo draugu Karoliu Kazlauskiu apkeliavo visą pasaulį, išleido knygą „Iter vitae arba gyvenimo kelionė“, taip pat dalyvavo „TED“ konferencijoje Vilniuje, kur papasakojo įkvepiančią savo kelionės istoriją.

Asmeninio archyvo nuotr. / Belaukiant automobilio Brazilijoje.
Asmeninio archyvo nuotr. / Belaukiant automobilio Brazilijoje.

Pasimatymas su grizlių šeima Aliaskoje, deportacija iš Pietų Afrikos atgal į Braziliją, naktys belangėje – tai tik kelios įspūdingoje kelionėje aplink pasaulį lietuvaičių patirtos akimirkos, kurios dabar patiems jau kelia šypseną.

Per pusantrų metų autostopu lietuviai Evelina ir Karolis apkeliavo 45 šalis, 6 žemynus, įveikė 72 000 km su 720 transporto priemonėmis.

Apie kelionių iššūkius, atradimus ir gyvenimą Didžiojoje Britanijoje – interviu ANGLIJA.today skaitytojams.

Jūsų ir Karolio Kazlauskio knyga apie kelionę aplink pasaulį „Iter vitae arba gyvenimo kelionė“ susilaukė nemažo populiarumo: buvote pakviesti į „TED“ konferenciją Vilniuje, taip pat susilaukėte nemenko atgarsio žiniasklaidoje. Ką labiausiai norėjote iš savo kelionių perteikti skaitytojams? Kas svarbiausia keliaujant: fizinis arba psichologinis pasirengimas, o gal kompanija...?

Keliaujant apima begalinis noras dalintis, nes vienam išgyventi tai, kas tavyje kunkuliuoja, yra gerokai per daug - gali nejuokais susprogti. Įspūdžiai, apmąstymai, sunkumai, susitikimai, emocijos... Laimei, kelyje buvome drauge, tai aptardavome viską iki smulkmenų, filosofuodavome paromis. Kartą sunkvežimio vairuotojas po trejeto lingavimo valandų nustebo – “kaip jums tiek laiko būnant kartu dar neatsibosta kalbėtis? Aš su žmona tikriausiai nė valandos per dieną neiškalbu”. O mums nepabosdavo, netgi atvirkščiai – tai mums buvo vieno iš išlikimo drauge garantų. Tačiau į kelionę norėjosi pasiimti ir kitus – draugus, giminaičius ir tuos, kuriems kelionės yra artimos širdžiai. Tad ir rašydavome apie kelionę palapinėje ar kur kokioj puspigėje kavinėlėje, interneto kambaryje, kur elektros tiekdavo vos valandai per parą ar kur pripuldavome.

Suspausti gamtos žavesį į žodžius, apibūdinti subtilias jos spalvas ir potyrius nėra paprasta. Net įkėlus fotofrafiją negali juk atsiųsti gaivios vėsos ar tvankumos, saldžiarūgščio kvapo ar medžio kamieno minkštumo. Tačiau vis tiek drįsome kviesti kitus patyrinėti aplinką drauge. Net nebūtinai keliaujant į tolius tolimiausius, gal net atvirkščiai, atrandant gamtos subtilybes artimiausioje aplinkoje. Grįžęs iš svečių kraštų, visų nuostabai, Karolis ne atgalios į kelią dairosi, o žiū, jau ima žiūronus ir kiūtina palei Temzę stebėti drugelių ir paukščių, su savimi kuprinėje nešasi bent kelis tomelius gėlių ir medžių aprašų, ir iš jo akių matau, kaip svarbu jam pažinti giliau ir daugiau.

Asmeninio archyvo nuotr. / Termitų bokštai. Etiopjia.

Keliaujant sutikome – kaip ir galima numanyti – visą įmanomą asmenybių gamą. Kiti keliaudami sutiktų galbūt dar įdomesnių ir dar egzotiškesnių. Bet mums buvo svarbu papasakoti vietinių istorijas ne tam, kad skaitytojus galėtume šokiruoti ar nustebinti (nes kartais juk taip maga būti tuo ypatinguoju, pamačiusiu nenučiupinėtą gentį), betgi atvirkščiai, netgi parodyti, kad visur žmonės kovoja, myli, džiaugiasi, verkia, dirba, aimanuoja, nori mokytis, tiki ar nebetiki. Visur. Visi. Norėjosi prisiliesti prie pačių paprasčiausių žmonių namų, ir į juos pakviesti tuos, kurie su mumis leidosi į šią kelionę. Kartais pamatydami, kaip gyvena kiti, labiau įvertiname savo privalumus ir skųstis norisi mažiau. O kartais žmonių atkaklumas ir stiprybė be galo užkrečia, ir norisi imti kalnų vartyti, juk jei tas žmogelis sugeba, juk ir mes galime. Kaip antai, brazilas savo milijoną atidavęs labdaringai organizacijai, verslo vėl imasi iš naujo, kad dar kartą patikrintų save, kad neužsnūstų ant laurų. Žodžiu, kitų žmonių istorijomis norėjome įkvėpti save ir kitus. 

Be to, ypač knygoje, norėjosi dalintis apie kelionės žemiškumą, praktinius elementus, santykio dinamiką. Juk gal dažnas mano, kad kelionė po egzotiškas šalis yra lyg nuolatinės atostogos, kai gali tik ledus paplūdymyje laižyti. Taip, yra daug nuostabos kelyje. Vis tik, mūsų patirtimi kelionė buvo nuolatinis darbas su  kitu, o visų labiausiai – su savimi, savo išankstiniais nusistatymais, savo egoizmu ir užsispyrimu. Tai skausmas iki džiaugsmingų pažinimo ašarų. Niekada nemaniau, kad galiu pamėgti kančią, spaudžiančius batus ar šąlančias kojas, kad galiu ištverti tiek, kiek kelyje ištvėriau. Žinau, kad kiti yra ištvėrę dar daugiau, tačiau man asmeniškai atrasti savo ribas ir vaikščioti paribiais buvo labai svarbus suvokimas.

Pasaulį apkeliavusi E. Savickaitė-Kazlauskė: nemaniau, kad galiu pamėgti kančią, spaudžiančius batus ar šąlančias kojas

Norėjome įkvėpti jaunus ar pagyvenusius žmones ieškoti, nebijoti išeiti truputį toliau, nebūtinai ruoštis aplink pasaulį, bet tiesiog leistis į pažinimo kelionę. O tai reikštų atverti akis, širdį. Prieš pat kelionę sėdėdama autobusiukyje į Rumšiškes aplankyti tėvų negalėjau pro ausis praleisti paauglių – merginos ir vaikino – pasakojimų apie savo nuotykius su alkoholio buteliais. Siaubingai nuliūdau. Rimtai. Tąkart buvau pasišovus būtent tokiems žmonėms  papasakoti, kad linksmintis ir nuotykių ieškoti galima ir kitaip. Šiandien esu realesnė, žinau, kad nebūtinai tokių jaunuolių ausis pasiektume, tačiau vis tik norėjosi parodyti, kad patirti taip trokštamo adrenalino galima ir kitaip, nebūtina net šokti parašiutu ar važiuoti Formule. Užtenka pasiimti vienam miegmaišį ir išeiti naktį į mišką. Pojūčių šviežumo ilgam užteks. Todėl matyti spindinčias kai kurių moksleivių akis ir atsakyti į klausimus, kai keliavome po mokyklas ir stovyklas pristatyti savo kelionės – tai buvo didžiulis malonumas, nes galų gale turime vilties, jog jauni žmonės taip mieliau save realizuos ir jaus nuotykio skonį.

Asmeninio archyvo nuotr. / Su trispalve aplink pasaulį. Aliaska.

Kaip pasirengti kelionei? Karolis prieš kelionę, pamenu, pabėgioti eidavo snieguotais takais, dar ir su šuniu. Tačiau vėliau jis prisipažino, kad ne fiziniai iššūkiai jam pasirodė sunkiausia, tačiau sugebėjimas išgyventi bendrume, suvokti skirtumus ir gebėti numatyti bendrą tikslą. Keliauti vienam kartais paprasčiau – sumanei traukti į Šiaurę, tik pats ir esi atsakingas už pasirinkimą. O štai keliaujant dviese turi derintis nuolat. Nors, tiesą sakant, tam tikrą kelio dalį nukeliavus susiderina laukai, apsigludina aštrūs kampai, ir pradedi kone iš akių skaityti kitą žmogų, pasitikėti juo bet kurioje situacijoje. Tačiau iki to laiko reikėjo nemažai druskos suvalgyti iš katiliuko. Ilgainiui gali priprasti prie visko – prie spiginančio šalčio ar sekinančio karščio, gali priprasti prie svaiginančių kalnų aukščių ar paplūdimių. Tačiau santykio dinamika yra pati nepastoviausia, o drauge, pati įdomiausia. Vis tik, svarbiasuia man regis, reikia išmokti nulipti nuo savo ego dramblio ir pasiryžti abiem keliauti asilėliais. Drauge.

Koks yra jūsų kelionių tikslas? Gal tai pažinimas, naujos patirtys, o gal gera savijauta...?

Mūsų gyvenime pažinimas yra rimtas varikliukas, kuris įsijungia, vos tik ryte praplėšiame akis, nes pasaulis, kurioje jo dalyje begyventum, yra be galo įdomus: toks įdomus, kad valandų pritrūksta viskam pažinti. Jei ne tai, kas supa, tai tada tai, kas vyksta tavyje. Net jei tai būtų skausmas, kančia. Net ir tai juk galima pažinti. Taigi ir kelionės mūsų gyvenime yra pažinimo šaltinis, tačiau, ginkdie, nevienintelis. Gal dėl to ir grįžus namo mūsų neapėmė didelė kitų žadėta depresija, nes – kaip mes pasiskolinę iš anglų posakį sau pripažįstame – visų kiaušinių į krepšį nesudėjome. Tai yra, kelionės nebuvo vienintelė mūsų svajonė, kurią išpildžius apimtų tuštuma. Be abejo, dažnai apima nostalgija keliui, žmonėms, tačiau pažinimo alkis nugali ir mes toliau keliaujame savoje aplinkoje.  

Kelionė, ne turistinė, ne atostoginė, retai bus tik malonumų ir geros savijautos, šaltinis. Netgi atvirkščiai, ten bus daug alkio ir kojų skausmo, reiks perlipti per save, o perlipus tikriausiai ir apims pasitenkinimo džiaugsmas. Man be galo svarbu buvo kitų žmonių istorijos, regis, jomis maitinausi kelionės metu. Bet ir dabar dirbu su žmonėmis, todėl per dieną išgirstu bent po kelias iš pėdų išmušančias istorijas, todėl keliauti nenustojau.

Asmeninio archyvo nuotr. / Su budistais vienuoliais. Tailandas.

Kas sunkiausia keliaujant? Juk, pavyzdžiui, turėtų būti nelengva kaskart perlipti per save ir prisitaikyti prie skirtingų, pačiam neįprastų, svetur vyraujančių papročių?

Keliaujant prisitaikyti prie kitų papročių nėra taip sudėtinga, juolab, kad gali sau priminti, jog tai laikina, o tai savaime prideda jaudulio. Juk ar kiekvieną dieną užsimataruosi šalį ant galvos ir mėginsi pažvelgti, kaipgi gyvena iranietės moterys. Esi priverstas pažiūrėti į pasaulį iš kito žmogaus batų. Tai be galo įdomus patyrimas, plačiai atveriantis akis. Galbūt ne visos kultūros atitinka mūsų charakterį – yra be galo kalbios tautos, kur čiauškėti – tai antroji prigimtis. Yra kultūros, kurios dėl vakariečių praeitų „žygdarbių“ yra kiek sudirgintos, ir nebegali į tave žiūrėti kaip į lygų pilietį, bet kaip į kažkokį dovanų maišą. Tačiau tiesą sakant, net ir tada atradom savo priėjimą prie žmonių. Užuot piktinęsi, mes dažnai naudodavome humorą, ir galiausiai smagiai pakikendavome drauge.

Žinoma, kadangi keliaujant taip, kaip keliavome mes – tranzuojant, miegant palapinėje, dažnai esi pavargęs, ir ne visada gali džiaugsmingai priimti vaišingumą, ne visada gali būti šimtu procentų atviras pažinimui. Tačiau priimti savo ribotumą yra labai svarbu.

Asmeninio archyvo nuotr. / Tabako derlius. Malavis.

Keliavimas paprastai suvokiamas kaip išorinė būsena – kėlimosi iš vienos vietos į kitą. Tačiau kaip keliaujant po svečias šalis keičiasi žmogaus vidus ir dvasinė būsena?

O dar ir kaip keičiasi! Dažniausi taip, kaip nė pradžioje ir nenumanysi! Tačiau tik tada, kai keliauji atvira širdimi ir atviromis akimis. Neužtenka tik pasižiūrėti į gražų pastatą ar kalną, reikia į jį užlipti, suprakaituoti, sušlapti, suvargti, kad suvoktum visas kalno ypatybes, kad pamiltum tą skausmą. Neužtenka nufotografuoti vaikų tuntą ar egzotišku drabužiu vilkinčią čiabuvę, reikia pabūti mažų mažiausiai šalia, o dar geriau – išklausyti istorijas, suvokti, kuo žmonės gyvena, iš tikrųjų, suprasti, iš kokio gi taško jie žiūri į pasaulį. Tačiau tada labai dažnai suvoki ir tai, kad esi tik mažas šio pasaulio pilietis, nebėra kaip susireikšminti, tačiau, kita vertus, suvoki, kad visi mes keliaujame, tebūnie savaip, šią gyvenimo kelionę.

Žemėlapis

Kelionėje yra daug tylos, kartais nuobodulio (netgi ir taip!), ir tada išmoksti išbūti, nepabėgti, susigyventi su savimi, su kuriuo ankstesniame, įprastame gyvenime, rečiau susitikdavai, juk paprastai mes įsisukę į milionus darbų, veiklų, susitikimų, tad laiko sau belieka nedaug. O kelionėje laikas eina kitaip. Tiesą sakant, nepaisant to, kad tik kelionėje labiausiai susidūriau su savo baime, ir dar nebuvau patyrusi tokio intensyvaus skausmo, tačiau kita vertus, jaučiau kažkokią sunkiai paaiškinamą ramybę. Atradau, kad siaubingai daug ko bijau, ir mokiausi susitarti su šiuo iki tolei ne visai pažįstamu jausmu. Todėl dabar dažnai jaučiuosi net darbinėse situacijose einanti kaip tankas, nes „jei jau tai išgyvenau, tai čia – vienas menkniekis”.

Asmeninio archyvo nuotr. / Bromo ugnikalnis. Indonezija.

Ar keliaujant neužplūsta nostalgija? Ko labiausiai pasiilgstate iš kasdienybės?

Žinoma užplūsta! Kelionės metu tikriausiai labiausiai buvau išsiilgus kokios lauko kavinės senamiestyje, kur galėčiau sėdėti ir skaityti nekliudomai, nepastebimai. Taigi, tuo pačiu ir knygų lentynos. Vakarais norėdavosi sugrįžti į kokias istorijas, pabėgti nuo dienos šurmulio. Turėdavome kokių audio knygų ar įdomesnių LRT podkastų, tai pasitaupydama (juk ne visada turėjome elektros pasikrauti technikai) klausydavau su pasimėgavimu. Juk kartais atrodo taip įsitrauksi į klajūno dalią, kad nebeprisiminsi, jog kažkada buvai kitokia, kad ne visą gyvenimą kėleisi iš vietos į vietą. 

Žinoma, turiu pripažinti, pasiilgsti ir kitados savaime suprantamo komforto, nes kelionėje nuolat turi būti išradingas – kaip apsiskalbti, kur nusiprausti. Vieną kartą kalbantis su keliautoju, šis sako: skalbimas keliaujant gali užimti pusdienį, paprastai tokių dalykų gyvendamas komfortabiliomis sąlygomis neįvertini. Tačiau, net ir prie tokių dalykų gebi priprasti – kad savo garderobui išvelėti teks praleisti ne penkias minutes sudedant į skalbyklę ir dešimt padžiaunant, bet kelias dienas ieškant geresnės kriauklės, ir geras kelias valandas trinant drabužius muilu šaltame vandenyje, kol aplink praeiviai į tave žiūrės kiek kreivomis akimis, o tada sukabinant skalbinius tarp medžių miške arba ant kuprinės raištelių. Tačiau net ir tai – savotiškas žavesys. Gal dėl to, kad tai laikina.

Kaip jus pakeitė kelionė aplink pasaulį? Kokių svarbių tiesų sužinojote ir išmokote, kurių nebūtumėte supratusi, jei nebūtumėte leidusis į šią kelionę?

Kelionės metu labiau susigyvenau ne tik su gamta, ne tik su savo mintimis bet dar ir su kūnu, su tam tikromis tekstūromis, temperatūromis, pojūčiais, kuriems prieš tai skirdavau nepakankamai laiko. Geliančios rankos, nuo smarvės besiraitanti nosis, rupus, o gal karštas grindinys, degantis nuo vėjo veidas, minkšta sėdynė, šaknis po nugara miegant.

Asmeninio archyvo nuotr. / Skredžia jautį vestuvėms. Azerbaidžanas.

Dar atradome vieną mums svarbių klausimų, kurį dar ir dabar nuolat klausiame, ypač kai užsižaidžiame smulkmenose. „Kas yra svarbiausia?”. Kaip į dalykus pasižiūrėti iš amžinybės perspektyvos. Gyvenant kasdienybėje įsisukti į intrigas, mažareikšmius ginčus ir menkavertes veiklas yra siaubingai lengva. Tiesiog kartais reikia save paimti už pakarpos ir ištraukti iš tokio dumblo, ir vėl pasodinti ant kranto, kad galėtum stebėti kaip plaukia gyvenimas, ir plaukti – jei nori – bet ne skęsti jame. Prieš kelionę gyvenime buvau laiminga, kaip ir dabar. Tačiau turėjau mažiau tylos, daugiau chaoso, ir buvau didi darboholikė. Dabar žiūriu į viską kiek ramiau, atlaidžiau, nepuolu iškart teisti, nes stebiu ir suprantu, galiu atsekti, kodėl kas kaip yra, kas iš ko kyla, pvz. kodėl šis ar anas žmogus yra pikčiurna, kas čia atsitiko. Nors akis atvėriau plačiau, tačiau esu kur kas labiau ir kritiškesnė, manau, prieš kelionę buvau gerokai naivesnė ir siauresnių pažiūrų. Dabar dažniau kasdienybėje net ir mažomis akimirkomis būnu su gamta, jaučiu jos kaitą, jaučiuosi pasaulio dalimi.

Žvelgiant į visuomenę, labiau pastebiu kaip žmonės beatodairiškai siekia pripažinimo, pinigų, statuso, kaip susilieja su tuo ir sunkiai gali sugrįžti į savo autentišką aš. Juk ir nelengva, nes visuomenėje mažai dabar vertinami išmintingi ir darbštūs. Nesakau, kad anksčiau keldavau žmonių statusą ant pjedestalo, tačiau dabar suvokiu tai kaip ypatingą trapumą ir mažareikšmiškumą. Gerbiu žmones, kurie įdeda daug darbo savo gyvenime, kas tai bebūtų – mokslininkai ar darbininkai. Tačiau dabar kur kas labiau pastebiu žmonių paviršutiniškumą, kita vertus, labai gerai uodžiu žmonių nuoširdumą ir gerumą. Tokiems žmonėms žemai žemai lenkiu galvą. Tad manau, kad keliaujant žmogus tampa paprastesniu, jam reikia mažiau, nori veikti daugiau, tampa atviresniu sau ir kitiems, tačiau kritiškesniu netikriems dalykams.

Asmeninio archyvo nuotr. / Vaikai. Laosas.

Šalia darbų dar savanoriškai dirbu meno terapeute benamių įstaigoje, kurioje tik dar labiau pasitvirtino šis kelionėje išmoktas požiūris – į kiekvieną žmogų, net ir labiausiai kenčiantį ir suvargusį, besileidžiantį heroiną, žiūrėti kaip į žmogų. Nesu viena tokia – ten savanoriškai teikiančių įvairias paslaugas yra ir daugiau – studentai ar profesionalai mokina jogos ar debatų. Ir darbuotojai sako, kad niekada prieš savanorius ten niekada nėra pakėlęs rankos, o prieš darbuotojus atvejų būta. Ir tai todėl, kad benamiai jaučia, kai žmonės tiesiog nuoširdžiai nori jiems padėti, tai daro ne dėl pinigų. Keista, bet būtent viename aristokratiškiausių Anglijos miestų supratau, kad benamiu gali virsti kiekvienas, net ir profesorius, turtuolis ar šeimą turėjęs žmogus.  Juos dabar nors truputį labiau suprantu, nes juk ir mes patys pusantrų metų buvome tie, kurie kūrėme namus ten, kur galėjome.

Apkeliavote ir Jungtinę Karalystę. Kurias vietas rekomenduotumėte aplankyti? Kas labiausiai įstrigo?

Jungtinėje Karalystėje turime virtinę pamėgtų vietų, į kurias su malonumu vis sugrįžtame patyrinėti giliau. Esame gamtos vilkai, tai ir erdvė mūsų – kalvos, pievos, miškai, pelkės. Škotija su Skye skala vis tiek greičiausiai ilgam išliks pirmoje vietoje, ji mums primena pamiltą Aliaską. Lake District, arba Ežerų regionas, yra kita vieta, į kurią vis su užsidegimu nuvykstame.  Kartą užsispyriau nukeliauti dviračiu nuo Šiaurės jūros (Sunderlando) iki Airijos jūros (Whitehaven). Važiavau per North Penines viržynus ir kalvas, kalnų regiono pievas ir ežerus. Tai buvo ypatingas patyrimas, išlaisvinantis mane. Kelionė vienam – tada sau sakiau – itin gera piligrimystė, savo sielą gali pervarstyti kiaurai išilgai. Ir vėlgi, ar Jokūbo keliu Ispanijoje ar nuo Raudondvario iki Kėdainių. Juk, tiesą sakant, ne išmintas kelias yra svarbiausia, svarbiausia juk – ką jame atrandi.

Asmeninio archyvo nuotr. / Velso kalnai.

Kadangi dabar gyvename arčiau Velso, dažniau ištrūkstame į jo drėgnas kalvas, kvėpuojančias savo žaluma ir debesimis bei avimis ant pievų. Alsuojame savotiška laisve, nes erdvės čia plačios ir žmonių nėra daug. Kalnuose ar pievose, kaip ir Škotijoje, čia gali atrasti apleistų namelių, vadinamų „bothy“ kuriuose pasiilsėti gali klajūnas. Į tokias keliones dabar išsiruošę dažniausiai savaitgaliais, vėl įsispiriame į keliapūdžius batus, vėl patinusiomis akimis išsiritame iš palapinės rytą nubraukti rasos nuo žolių ar išgerti laužu kvepiančios arbatos.

Pati pasirinkote gyvenimą Anglijoje. Kodėl ne Lietuvoje?

Ir anksčiau jau gyvenome Didžioje Britanijoje,  čia dirbome, čia studijavome. Pati į Britaniją patekau po metų savanorystės Izraelyje. Britų salos patiko, čia atradau patinkančias studijas, mėgstamą darbą. Galiausiai grįžus po kelionės aplink pasaulį ta pati organizacija vėl pasiūlė darbą, tad ir vėl taip sukrito kortos, ir sugrįžome į ūkanotą šalį. Tiesa, dabar jau iš Newcastlio persikėlėme gyventi į Oksfordšyrą, o tai itin spalvingas ir istorija turtingas regionas, čia vos užtenka laiko viskam suspėti pažinti. Nukeliauju į mėgstamą Pitt Rivers muziejų, kur kadaise šis karininkas ir architektas bent 22 000 tiek rakandų ir kaukių ir ornamentų (jis ar vėliau kolegos) iš viso margo pasaulio surinko, ir gyvenu ten tomis valandomis, ten mano vaizduotės ganyklos.

Galų gale, greičiausiai tai mūsų laikina stotelė, kol kas siurbiame patirtį, o kur nuves keliai toliau, tikėkimės, kad atgal į tėvynę. Vis tik, kelionėje gali suprasti, kad gyventi ir namus sukurti gali visur, net gūdžioje pakelėje.

Asmeninio archyvo nuotr. / Škotija žygio metu

Į kokią pasaulio vietą dar grįžtumėte? O gal dar kažko nespėjote aplankyti ir svajojate nuvykti?

Aliaska tikriausiai ir liks mums ta vieta, į kurią visada norėsis sugrįžti, nes tokių jos mastų nepažinti. Man dar be galo būtų įdomus Sibiras, kadaise keliaudama traukiniu miškais ir kaimeliais mintyse lipdavau ir pėdindavau tiesiai į kokią trobą. Mus traukia gamta, gal nebe tiek egzotika – nes, patikėkite, ir prie mėlyniausių Karibų krantų gali priprasti, tačiau masina gamtos paslaptys ir nepažinumas ir noras bent krašteliu į tai pažvelgti.

Asmeninio archyvo nuotr. / Grizlis. Kanada.

Kokie momentai prisiminus keliones labiausiai kelia šypseną? Gal prisimenate kokių kuriozų?

Tikriausiai bene labiausiai mums gerai šiurpulių buvo įvaręs pasimatymas su grizlių šeima Aliaskoje, kur supratome, ką reiškia tikra, gyva, be grotų gamta. Žinoma, kai mus deportavo Pietų Afrikos pareigūnai atgal į Braziliją ir mums teko pasėdėti belangėje – tos akimirkos dabar kelia šypseną, tačiau anuomet saldu nebuvo. Aplink palapines Etiopijoje kaukiančios hienos – irgi ne lopšinės, o „duše“ Sudane ropojantys skorpionai – prisiminimai vis dar verčia nugarą pagaugais. Tualetinių istorijų galėčiau pasakoti su kaupu.

Ar nesunku grįžus po ilgų kelionių įsivažiuoti į įprastą gyvenimą?

Būtų buvę labai sunku, jei tokia kelionė būtų buvusi vienintelė ir galutinė gyvenimo svajonė. Vis tik, jų kapšelyje yra ir daugiau, galbūt ne tokių dramatiškų. Todėl jauti, kad ateina metas kitiems iššūkiams, o tai suteikia naujų jėgų ir idėjų. Sunkiausia gal buvo pirmaisiais mėnesiais, tuomet jaučiausi kaip ateivis iš kitos planetos, nežinantis, kokia kalba kalbėti. Ilgesys laisvei, keliui, vėjui, kitaip skaičiuojamam laikui, tylai. Tačiau, džiaugiuosi, kad toliau pasukome drauge su Karoliu vienu gyvenimo keliu, todėl vienas kitą geriau suprantame, skatiname vienas kitą pažinti, išbūti, auginame vienas kito svajones.  

Asmeninio archyvo nuotr. / Merojės dykuma. Sudanas.

Kokiu kliaujatės gyvenimo šūkiu?

Mano mylimiausias visada buvo „Carpe Diem“, tikriausiai prie jo ir pasiliksiu. Nemeluoju, kasryt atsibudusi aš šypsausi, net jei dieną laukia eilė išsirikiavusių iššūkių. Nes galiu juos spręsti, galiu kurti, galiu stebėti metų laikų kaitą važiuodama į darbą dviračiu, galiu padėti, galiu pažinti kiekvieną dienos akimirką. Be to, dažnai prisimenu kelyje Karolio dažnai ištartą posakį: esame ten, kur ir turime būti. Tai išlaisvina. O jei turime būti ten, kur esame, reiškia, telieka imti ir duoti, kiek įmanoma daugiau čia ir dabar.



Komentarai



Kelionės

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!