Skelbimai

Lietuvį Izraelio oro uoste tardė kelias valandas: jeigu atostogavote Turkijoje ar Egipte, jūsų laukia tas pats

Jeigu kada lankėtės Turkijoje ar Egipte, nuvykę į Izraelį būsite pakratyti, kaip tikri nusikaltėliai. Oro uosto apsaugos pareigūnams reikės atsakyti į begalę klausimų, be to vyks nuodugnus jūsų patikrinimas.

DELFI (O. Gasanovo) nuotr. / Tel Avivo oro uoste
DELFI (O. Gasanovo) nuotr. / Tel Avivo oro uoste

Tai Tel Avive pirmąjį naujųjų metų rytą patyrė DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas.

Patyriau daug streso, kai mane tardė ir kratė oro uoste, todėl nusprendžiau šią istoriją papasakoti ir jums. Supratau, kad bet kokiam, net ir patyrusiam keliautojui tokie dalykai gali tapti tikru nervų išbandymu ir didžiule doze streso. Net jeigu nieko neslepi, net jeigu neturi jokių blogų intencijų – vis tiek pasijauti, kaip koks šūdo gabalas.

Lietuviams, kurie metai iš metų keliauja atostogauti į Turkiją ir Egiptą, privalu žinoti, kas gali nutikti apsilankius Izraelyje. Tiksliau išvykstant iš šios nuostabios šalies.

Niekam ne paslaptis, kad Izraelis pasaulyje turi daug priešų. Net jeigu nesidomite politika ir kariniais konfliktais tai lengvai suprasite keliaudami po šį kraštą. Pavyzdžiui, kai maudžiausi Negyvojoje jūroje virš manęs, maždaug kas dešimt minučių, skraidė naikintuvai. Ne po vieną, o po keturis ar penkis vienu kartu. Garsas toks kurtinantis, kad kai kurie atostogautojai dengėsi ausis. Vaizdas grėsmingas, atrodo, kažkas baisaus vyksta. Nors ir nieko nevyko, jie tiesiog skrido pro šalį.

Dar daug kam gali nemaloniai atrodyti gatvėse slankiojantys automatais ginkluoti kareiviai. Nėra taip, kad jie stovi išdidžiai sargyboje, kaip kokiame Londone prie Bekingemo rūmų. Nieko panašaus. Tel Avive jauni kareiviai su savo pavojingais ginklais valgo greito maisto užkandinėse, sėdi juokiasi ant suoliukų miesto parkuose. Vienoje miesto gatvėje suskaičiavau 17 automatais ginkluotų žmonių, kurie tiesiog ėjo pro šalį. Nieko prieš juos neturiu, suprantu, kad ši šalis visada turi būti pasiruošusi. Bet žinote, jausmas ne iš maloniausių.

Žinau, kad izraeliečiai labai jautrūs, ir į bet kokią kritiką jų kraštui reaguoja karštai. Todėl viešai noriu pareikšti, kad be galo myliu jų šalį, kultūrą, nuostabią Tel Avivo architektūrą, istorinę Jeruzalę, o ypač man patinka šios šalies maisto kultūra. Esu visiškas jos fanas, restoranai ten vieni geriausiu pasaulyje. Bet dabar ne apie tai.

Dabar apie blogą paskutinį įspūdį, kurį man paliko bandymas ramiai išvykti į namus Vilniuje. Įdomu tai, kad atvykus į Izraelį niekas ilgai nekrato ir netikrina. Tiesiog atstovite eilėje prie muitinės pareigūno, kuris patikrina pasą ir paklausia ko atvykote, kiek būsite, kur apsistosite. Viskas greitai ir maždaug taip, kaip kitose ne Šengeno zonos šalyse. Bet kai norėsite išvykti – viskas bus kitaip.

Visiems keliautojams svarbu žinoti, kad į oro uostą Izraelyje reikia atvykti ne likus dviem valandoms iki skrydžio, o trims ar net keturioms. Mat be įprastų procedūrų (registracijos į skrydį, lagamino pridavimo, apsaugos patikrinimo), lauks dar ir saugumo agentų tardymas. Jo neišvengs nė vienas.

Gali būti, kad vos tik atvykus į oro uosto teritoriją, pavyzdžiui, stovint lauke, prie durų, prie jūsų jau prisistatys niekuo neišsiskiriantis saugume dirbantis žmogus. Parodys pažymėjimą ir ims klausinėti. Kur vykstate, su kuo vykstate, kodėl atvykote. Jeigu į viską atsakysite ir nesukelsite įtarimo – greitai atstos.

Tada žengsite į vidų, ten gali prisistatyti jau kitas žmogus, vėl be jokios uniformos, tarsi eilinis keliautojas. Užduos tuos pačius klausimus ir jam visiškai neįdomu, kad kažkam kitam į juos ką tik atsakėte. Būkite malonus, atsakykite dar kartą. Gali būti, kad jūsų iškart paprašys nueiti iki specialios lagamino patikros. Ten viską ištrauks, kiekvieną daiktą apžiūrės ir palinkės gero kelio, jeigu nieko blogo neturite.

Eisite toliau, skrydžio registracijos langelio link. Bet čia ir vėl staigmena – oficialusis patikros postas, toks tarsi kioskelis. Jame – juodai apsirengęs saugumo agentas arba agentė su pažymėjimu ant kaklo. Turite tam žmogui įteikti savo pasą. Dar jo neatsivertęs agentas paklaus jūsų vardo, pavardės, iš kur atvykote, kur buvote Izraelyje. Tada, kai atsivers pasą – scenarijus jau gali būti neprognozuojamas. Užtruksite ilgai, arba po kelių klausimų paleis eiti toliau.

Be abejo, kaip supratote, nebuvau tas laimingasis. Ir niekada Izraelyje juo nebūnu. Man čia visada nutinka panašiai – patikrina iš esmės. Mano, Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra pilnas antspaudų. Per metus keliauju maždaug 20-30 kartų, įveikiu apie 70-80 skrydžių į visas įmanomas pasaulio puses. Ir tai yra didžiausia mano bėda Izraelyje. Dauguma musulmoniškų šalių antspaudų kelia įtarimą ir tarsi savaime apsaugos agentui sufleruoja, kad galiu būti įsivėlęs į kažką baisaus, kriminalinio. Turkija, Egiptas... Šalys, kuriose tikriausiai lankėsi 50 procentų Lietuvos gyventojų. Ilsėjomės, deginomės, maudėmės, naudojomės „viskas įskaičiuota“ paslauga. Juk to ten keliauja dauguma mūsų. Ir tai Izraelio saugumo agentams nelabai patinka.

Kiek kartų buvote Turkijoje?, - paklaus pirmiausia. Pabandžiau suskaičiuoti: du, tris, keturis, na, atrodo, penkis arba šešis.

„Oho... Kaip jūs negalite pasakyti tiksliai?“, - ėmė nerimauti mane apklausęs jaunas vyras.

„Neprisimenu, nes daug keliauju, tai galite matyti mano pase“, - atsakiau jam.

Tada uždavė krūvą papildomų klausimų. Kur gyvenote Turkijoje? Kokiame viešbutyje, kuriame mieste? Kur keliavote Turkijoje ar buvote už jos ribų? Su kokiais draugais ten buvote? Pasiruoškite, jūsų paprašys pasakyti tų draugų tikslius vardus ir pavardes. Jeigu staiga imsite ginčytis, nenorėsite atskleisti savo slaptos meilužės, kurią vežėtės į Antaliją pailsėti, tapatybės – bus blogai, nusives į kambariuką. Todėl būkite mieli, atsakykite, ko klausia. Šis tardymas tam, kad patikrintų jūsų reakciją. Po Turkijos perėjome prie mano egiptietiškų antspaudų, tada prie Jungtinių Arabų Emyratų, Malaizijos ir kitų musulmoniškų šalių, kuriose teko lankytis. Klausimai ir atsakymai tęsėsi apie pusvalandį, jeigu ne daugiau.

Supratau, kad blogiausia yra pasakyti, kad toje, musulmoniškoje šalyje turi pažįstamų. Aš to nežinodamas, paminėjau savo draugą, fotografą Malaizijoje. Savo seną bičiulį, su kuriuo esame kartu dirbę. Agentui tai labai nepatiko, ėmė klausti iš kur pažįstu bičiulį, kur jis gyvena, su kuo gyvena (šio fakto net aš pats nežinau). Apsaugos pareigūno užduotis pastebėti ar jam atsakinėjantis keliautojas elgiasi įtartinai, ar nervinasi, kai jam užduodami klausimai. Jeigu nervinasi – vadinasi kažką slepia. Aš save galėčiau pavadinti pratusiu prie visų šitų klausimų ir tardymų, bet šios apklausos metu pastebėjau, kad net rankos pradėjo drebėti. Tų klausimų ir detalių tikslinimų tiek daug, kad pačiam pradeda atrodyti, jog esu blogas žmogus. Tada tas agentas pasiėmė mano pasą ir kažkur išėjo. Grįžo su kolege, tarpusavyje jie kažką pasitarė ir liepė man stotis į šalį. Tokias pačias apklausas atliko su kiekvienu mano draugu, tikrino ar mūsų pasakojimai sutampa.

Po viso šito ant kiekvieno keliautojo paso ir visų lagaminų, kuprinių, rankinių užklijuojami saugumo lipdukai. Tik skiriasi jų kodai. Vieni skaičiai reiškia, kad esate patikimas ir geras keliautojas, prie jūsų daugiau niekas nekibs. Kiti skaičiai reiškia, kad dar ne viskas, dar teks pasikankinti. Man, žinoma, užklijavo nepatikimo keliautojo lipduką. Bet to aš nežinojau. Stojausi į eilę prie metalo detektorių patikros, na tos standartinės, kuri vyksta visuose pasaulio oro uostose. Kompiuterį iš dėklo išimti, skysčius į atskirą maišelį sudėti, išsitraukti diržą, viską, kas yra kišenėse. Taip ir dariau, pralaukęs ilgoje, lėtai judančioje eilėje. Padaviau apsaugos pareigūnui pasą, jis pamatė ant jo priklijuotą lipduką ir iškart liepė viską susirinkti. Stovėjau be reikalo.

„Tavęs tuoj ateis pasiimti“, - pasakė man.

Galvojau širdis sustos... Negi vesis į tą baisų, legendomis apipintą saugumo patikros kambarėlį... Niekas nieko nesako, tik liepia laukti atsistojus šalimais. Taip ir dariau.

Tada ateina juodai apsirengusi pareigūnė, ji liepia sekti paskui. Klausiu, kur einame, ar vyks dar viena apklausa? Ji liepia neklausinėti. Pastato porai minučių į kamputį, pasižymi, kur skrendu, kelintą valandą mano skrydis. Ir griežtai paliepia stotis ypatingoje patikros eilėje, kur kiekvienam atliekama nuodugni sprogmenų paieška. T.y. specialiais prietaisais patikrina, ar mano daiktai nėra sprogstantys. Tai vyksta labai lėtai. Ta eilė vos juda, o joje stovintys žmonės panikuoja. Mažiau keliaujantys bijo, visų aplink klausinėja, kas čia vyksta. Daugiau keliaujantys mato, kad tie aparatai, kurie stovi patikroje yra skirti aptikti sprogmenis, todėl panikuoja mažiau.

Aš nesinervinau pusvalandį, bet kai praėjo keturiasdešimt minučių laukimo palūžau. Tiesiog nusibodo būti tampomam, klausinėjamam, o labiausiai nekenčiu to stovėjimo eilėse. Ypač kai matau, kad kai kurie patikros pareigūnai tiesiog graužia naujametį obuolį. Vienas vaikinas, stovėjęs prieš mane ėmė kelti triukšmą, kad viskas vyksta labai lėtai, kad negerbiami keleiviai, parodė pirštais į tuos apsauginius, kurie nedirba, o slankioja ir valgo. Bet niekam tai nebuvo įdomu.

„Viskas juk daroma dėl mūsų pačių saugumo,“ – šiuos žodžius pareigūnai kartoja visiems, kas skundžiasi.

Galiausiai mane lėtai lėtai apžiūrėjo, iš kuprinės ištraukė kiekvieną, net patį smulkiausią daiktą. Liepė įjungti fotoaparatą, įjungti nešiojamą įkroviklį telefonui, nešiojamą kompiuterį. Dar kartą manęs paklausė, kur keliauju, kur buvau Izraelyje. Ir štai, praėjus beveik dviem patikros valandoms aš pagaliau galėjau eiti į lėktuvą. Atsidurti jame ir ramiai įsitaisyti savo vietoje buvo nerealus jausmas, didžiulis palengvėjimas.

Paskutinę Izraelio agentų „dovanėlė“ man – lagaminas, kurį po skrydžio atsiėmiau Vilniaus oro uoste. Jame radau raštelį, kad jis buvo atidarytas ir patikrintas.

Rašydamas šį tekstą puikiai suvokiu, kad nuodugni keleivių patikra yra būtina ir, kad Izraelis yra rizikos zonos valstybė, todėl privalo tai atlikti dar atsakingiau nei kitos šalys. Bet mano nuomone, visą tai gali vykti tvarkingiau, sistemingiau ir maloniau. Aš tai aš, grįžau namo ir jau ruošiuosi kitai išvykai. Bet kitam turistui ilgam gali likti bjaurus prisiminimas, galbūt net širdies lašų reikės gerti. Juk kai tave atskiria nuo kitų keliautojų, ypač nuo draugų, šeimos narių, kai nepaaiškina kas čia vyksta – daug ką gali išgąsdinti. Pasiruoškite tam ir nepanikuokite. Viskas dėl mūsų pačių saugumo.

Laimingų ir saugių jums Naujųjų metų, keliautojai.

DELFI.lt



Kelionės

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!