Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Kelionė į Ukrainą arba 20 metų atgal į praeitį Foto

Pastaruoju metu ženkliai išaugo į Ukrainą keliaujančių lietuvių srautai ir tam yra svarių priežasčių. Ir jeigu planuojate atostogas Lietuvoje, patariu skirti kelias dienas išvykai į šią netoliese esančią šalį, su kuria mūsų valstybei sąsajų ilgai ieškoti nereikia. Skirtumų – taip pat apstu.

Asmeninio archyvo nuotr. Kijevo centras.
Asmeninio archyvo nuotr. Kijevo centras.

Jeigu reikėtų išskirti pagrindines priežastis, dėl kurių pastaruoju metu lietuviai būriais traukia į Ukrainą: tai nedidelis atstumas, patogus susisiekimas, mažos kainos. Iš Vilniaus Kijevas pasiekiamas per valandą, iš Londono – per 3.

Abiem atvejais skrydžiai į abi puses kainuos iki 50 svarų sterlingų.

Nuo 2017 metų birželio galioja bevizis režimas tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos, todėl kelionė į šią šalį beveik nesiskiria nuo skrydžių š kitas bendrijos nares.

Esminis skirtumas – ID kortelė netinka, reikia turėti pasą, į kurio puslapius atvykstant ir išvykstant dedamas spaudas.

Įspūdžiai po apsilankymo Kijeve – kiekvieno unikalūs, o aš po savo kelionės dalinuosi savaisiais.

Be diržų ir kitų taisyklių

Mes skridome iš Vilniaus, nurodyta kelionės trukmė – 1 val. 35 min., bet „Ryanair“ pilotai šiek tiek „paspaudė“ ir po valandos nuo pakilimo mes vėl buvome ant žemės.

Pirmas įspūdis – Borispolio oro uostas su visa infrastruktūra ir žmonėmis. Tikriausiai žinote, kad blogiausiu JK oro uostu ne kartą išrinktas Lutono oro uostas, tačiau jis yra tiesiog nuostabus jeigu jį palyginsime su Kijevo Borispolio oro uostu, kuriame mus pasitiko taksistas, turėjęs parvežti iki išnuomotų apartamentų sostinės centre (ši paslauga įtraukta į būsto nuomos kainą).

Treninguotas storulis palydi mus iki savo automobilio – senutėlio „Volkswagen Passat“ su lietuviškais registracijos numeriais, jame nėra saugos diržų ir kondicionieriaus, tad 32 laipsnių karštyje važiavome atidarytais langais, priversti klausytis klaikaus rusiško popso ir kęsti tabako smarvę.

Vairuotojas iš karto pasakė žinantis Lietuvą, turintis ten draugų ir kartais važiuojantis pirkti automobilių: esą mūsų gimtinėje galima pigiai įsigyti mašiną, „padrožti“ ją Ukrainoje, tada parduoti vietiniams ir tokiu būdu uždirbti apie 500 eurų.

„Drožė“ jis ir seną folksvageną veždamas mus į Kijevo centrą: kelių eismo taisyklės jam buvo nė motais, posūkio rodymo svirtelė – tik nenaudojama puošmena. Atrodo, kad kiti eismo dalyviai vadovavosi tokiais pačiais principais.

Į akis krito daugybė seniai regėtų rusiškų automobilių: tai, kas Lietuvoje jau retenybė, Ukrainoje yra kasdienybė, gatvėse apstu „Žigulių“, „Moskvičių“ ir kitų rusiškos automobilių pramonės produktų.

Važiuojant į miesto centrą neįmanoma nepastebėti tikrų betono džiunglių – tankiai sustatytų daugiaaukščių gyvenamųjų namų. Juose neabejotinai įsikūrusi didžioji dalis Kijevo gyventojų (iš viso jį gyvena beveik 3 milijonai – kaip visa Lietuva).

Pervažiavus tiltą per Dneprą vaizdas keičiasi: betono džiungles keičia žaluma, namai žemesni, tik vienas kitas naujos statybos dangoraižis kyla į dangų virš didžiulių miesto parkų. Reiškia, mes jau centre.

Kelionė nuo oro uosto truko apie 45 minutes.

Asmeninio archyvo nuotr. Kijevas. Maidano aikštė.

Šiek tiek apie kainas

Keliavome dviese ir apsistojome tikrai gerai ir moderniai įrengtuose apartamentuose miesto centre, Lesi Ukrainky Boulevard gatvėje, nuo kurios iki Ukrainos Nepriklausomybės simbolio – Maidano aikštės – pėsčiomis galima nueiti per 15 minučių.

Už 4 nakvynes sumokėjome kiek daugiau nei 100 svarų sterlingų (į kainą įtraukta pervežimo į oro uostą paslauga prieš atvykstant ir išvažiuojant).

Mums tai gali atrodyti padori kaina, tačiau dalis vietinių tai jau laikytų prabanga, nes minimalus atlyginimas šioje šalyje yra 4173 grivinos, o tai šiandieniniu kursu atitinka apie 124 svarus sterlingų.

Vidutinė alga, oficialių Ukrainos įstaigų teigimu, siekia 7828 grivinas arba 234 £. Tiek, kiek dažnas Anglijos lietuvis uždirba per savaitę. Tokios sumos Kijeve 2 žmonėms visiškai užtenka 4 dienas naudojantis viešuoju transportu, pusryčiauti ir pietauti kavinėse, vakarieniauti gana aukštos klasės restoranuose, pirkti bilietus į lankytinus objektus ir kitoms reikmėms.

Pavyzdžiui, metro bilietas kainuoja 8 grivinas (apie 23 pensai). Juo verta pavažiuoti vien dėl to, kad aplankytumėte giliausią pasaulyje metro stotį – ji yra Kijevo centre, 105 metrų gylyje. Pavadinimas – „Arsenalnaja“.

Puikiai vietinių ir miesto svečių įvertintame restorane „Pervak“ vakarienė 2 asmenims kainavo apie 20 svarų sterlingų. Už tai – ukrainietiški barščiai, antrasis patiekalas (žinoma, „Kijevo kotletas“), kokteilis „Pina Colada“, 2 bokalai alaus, 2 taurelės ukrainietiškos degtinės su užkandžiu (duona, lašiniai).

Ir dar arbatpinigiai.

Valandos trukmės apžvalginis turas laivu Dniepro upe – 150 grivinų (apie 4.50 £). Į šią kainą įtraukta ledų porcija, kuria pavaišinami keleiviai.

Asmeninio archyvo nuotr. Kijevas. Prie vakarienės.

Paminklai valstybei ir jos engėjams

Senamiestis įsikūręs ant kalvos, nuo kurios atsiveria puikūs vaizdai į žemai tekantį Dneprą, kuris Kijevą tarsi dalija į du skirtingus miestus: apačioje – jau minėtos betono džiunglės, viršuje – žalioji miesto dalis, su daugybe praeities ženklų.

Vienas iš jų – didžiulėje teritorijoje nuo XI amžiaus įsikūręs stačiatikių vienuolynas Pečorų laura. Tai tarsi miestas mieste, aukštomis tvoromis skiriamas nuo dabartinės civilizacijos, jame apstu bažnyčių, jas lankančių turistų ir maldininkų.

Įėjimas į teritoriją – 80 grivinų (apie 2,40 £). Aišku, kad reginys to vertas. Apskritai, Kijevo centre esantys religiniai kompleksai, tokie kaip Michailovskio auksinių kupolų soboras ar Šv. Sofijos katedra pribloškia grožiu ir didybe, jie iš toli matomi dėl saulėje spindinčių aukso spalvos kupolų.

Visi jie liudija apie ilgą ir įvykių kupiną Ukrainos istoriją.

Tačiau greta apstu tai, nuo ko ši valstybė dar tik stengiasi išsivaduoti – sovietinės simbolikos ir praeities šmėklų. Pavyzdžiui, vos palikus Pečorų lauros teritoriją patenki į karo muziejų po atviru dangumi, jame pilna sovietinės karinės technikos, stovi tankai ir patrankos. Ir jeigu tai dar galima ignoruoti, tai ant kalvos esančios apie 90 metrų aukščio skulptūros „Motina Tėvynė“ neįmanoma nepastebėti.

Ta gigantiška moteris vienoje rankoje laiko kardą, kitoje – skydą, o ant jo – kūjis su pjautuvu. Sovietų sąjungos simbolis.

Maždaug už kilometro nuo šios vietos stovi memorialas 1932-1933 metais šalį nusiaubusiam badui, vadinamajam holodomorui, kurio metu žuvo apie 8 mln. ukrainiečių. Viena šio bado priežasčių tuometinės sovietų valdžios reikalavimas ūkininkams atiduoti valstybei didžiąją dalį kviečių (pagrindinio maisto šaltinio Ukrainoje).

Taigi, mažame plote išsitenka atminimas Ukrainai ir jos engėjams.

Verta paminėti, kad Ukraina Nepriklausomybę atgavo 1991 metais – vos metais vėliau nei Lietuva.

Lietuva sovietinio paveldo atsikratė iš karto – jau kitą dieną po kovo 11-osios virto Lenino paminklai, kūjai ir pjautuvai, iš miesto centrų dingo patrankos ir karinė technika.

Ukrainoje visa tai yra iki šiol. Galbūt tai – kliūtis integracijai į Europos Sąjungą, į kurią taip nori ukrainiečiai?

Asmeninio archyvo nuotr. Kijevas. Pečorų laura.

Netolimos praeities ženklai

Manau, kad kiekvienas vyresnis nei 30 metų lietuvis Kijeve jau pirmosiomis viešnagės akimirkomis pagalvotų: kažkur matyta.

Iš tikrųjų, dar neseniai ir Lietuvoje buvo apstu žiguliukų ir moskvičių, gatvėse nestigo valiutų keityklų reklamų, o elgesys viešose vietose ir eismo kultūra tikrai buvo toloka iki Vakarų.

Po apsilankymo Kijeve aš galiu drąsiai teigti, kad pagal šiuos kriterijus Lietuva jau gerokai priartėjo prie Vakarų, o Ukraina šiuo metu primena tai, kas pas mus dėjosi prieš 20-30 metų.

Visų pirma tai viešose vietose atvirai girtaujantys žmonės: šeštadienį pačiame Kijevo centre, Kreščiatik gatvėje ant suoliukų žmonės sėdėjo ir gėrė alų ar net stipresnius gėrimus, o vakarop jau ėmė ryškėti tokio elgesio pasekmės – ant tų pačių suoliukų arba greta jų tie patys žmonės jau miegojo pakirsti karštos saulės ir alkoholio.

Policija tai ignoravo.

Tokių vaizdų matėme kiekvieną dieną: alkoholiniais gėrimais nevaržomai mėgaujasi toli gražu ne benamiai, o tvarkingai ar net puošniai apsirengę žmonės, moterys ir vyrai, kartu demonstruodami ir kitą ukrainietišką ypatybę – saulėgrąžų lukštenimą ir valgymą. Lukštus mesdami kur papuola.

Kada paskutinį kartą matėte tokį vaizdą Vilniaus, Kauno ar kito Lietuvos didmiesčio centre? Senokai. Nes alkoholį gerti viešose vietose ne renginių teritorijose draudžiama, o saulėgrąžų spjaudymas irgi tapo retu reiškiniu.

Kijeve pereiti gatvę perėja – gana sudėtinga užduotis, nes vairuotojai nelinkę praleisti žmogaus. O ypač tie, kurie kurie sėdi prie brangesnės transporto priemonės vairo. Jie jaučiasi visagaliai – teko matyti ir kone vidury sankryžos pastatytą „Lexus“, ir didžiuliu greičiu centrine gatve praskriejusį BMW bei jo apsimestinai nepastebėjusius pakelėje stovinčius policijos pareigūnus, tik nužvelgusius nuskriejantį pažeidėją.

Brangus automobilis tamsintais langų stiklais, matyt, ten reiškia šiokį tokį statusą ar net neliečiamybę.

Ir pas mus taip buvo ir jau nėra. Tik iš praeities neišsivaduojantys galvoja, kad brangus automobilis suteikia jiems pranašumą prieš įstatymą.

Nepaisant tokių praeities šmėklų ir kontraversiškų vaizdų Kijevo gatvėse aiškiai jaučiamas siekis jungtis prie Europos Sąjungos klubo: orientacija į Vakarus neabejotina, apie tai liudija daugelis ženklų.

Ir mes linkime savo bičiuliams ukrainiečiams kantrybės – jos prireiks, kol Vakarai laikys juos savais: juk mes išgyvenome tą patį.

O Anglijos lietuviams patariu aplankyti mūsų kaimynę, kurios krantus skalaujančioje jūroje savo žirgus kadaise girdė Vytautas. Padarykite tai iki „Brexit“ – ES piliečiams paprasčiau.

Arba skriskite į Kijevą ateinantį savaitgalį – ten šiomis dienomis saulėta ir +30.

Galų gale – praplėsite akiratį, pamatysite panašumus ir skirtumus. Galiu garantuoti, kad ir viena, ir kita pamatysite.



Komentarai



Kelionės

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!