Skelbimai

Užkalnis. Kodėl užsieniečiai Lietuvą laiko pasaulio subine

Taip, kasmetinė Eurovizijos durnystė užkniso, bet žinote, kas užkniso dar labiau?

DELFI (D.Pipo) nuotr. / A. Užkalnis
DELFI (D.Pipo) nuotr. / A. Užkalnis

Nenormaliai nusibodo, skersai gerklės stovi, įsiėdė ir nusibodo lietuvių nacionalinis noras, kad juos įvertintų kokie nors užsieniečiai. Šiaip jau Eurovizija irgi yra liga iš to paties klinikos skyriaus. Kad mus paglostytų, pripažintų, kur nors paminėtų, įtrauktų į kokį geriausiųjų sąrašą.

Kasmet rimtais veidais lietuviai sklaido visokių užsienio turistinių vadovų skelbiamus dešimtukus, dvidešimtukus ir šimtukus, ar tik vėl kur nors nepaminės Lietuvos, Vilniaus ar Kuršių Nerijos kokioje nors aštuoniasdešimt antroje vietoje, kaip „vietos, kurią būtinai privalote aplankyti, kol nenumirėte“.

Kai jau suranda paminėjimą, tai lietuviai spirga iš laimės, kaip kokia internetų tuštutė, gavusi septyniasdešimt „patinka“ prie savo asmenukės ir kelioms valandoms patenkinusi dėmesio troškulį. Ar ne ligoniai, jei jau rimtai?

Vieni su kitais kalbėdami, lietuviai ant tos Lietuvos stumia, varo ir tyčiojasi, bet tuo pačiu trokšta, kad tą jų šalį pagirs ir įvertins užsieniečiai. Ir dar kaip nors oficialiai apie tai parašys. Čia kaip ta daugel kartų aptarta kvailystė, kur Lietuva kažkokioje Jungtinių Tautų telefonų knygoje įrašyta prie „Šiaurės Europos“, ir lietuviai nuo to labai gerai jaučiasi, nes ne kokie rytų europiečiai yra.

Apgailėtina. Atmerk akis, pasižiūrėk į šiukšlių konteinerius aplink save, marinuotus bomžus ant suolelių, daugiabučius prasmirdusiomis laiptinėmis, musių nutupėtais įstiklintais balkonais (kuriuose sustatyti rauginti kopūstai ir dviračiai nuleistomis padangomis) ir 1979 metų gamybos liftais, kurių juodi kampuoti mygtukai turbūt gaminti dar Gulage. Ant mygtukų užrašyta „ХОД“, ant sienų išbraižyti kiti triženkliai žodžiai, prasidedantys ta pačia raide. Taip, Šiaurės Europa, kurgi ne.

Kai koks nors tarptautinis viešbučių tinklas atidaro viešbutį Lietuvoje, mūsų gyventojai žvygauja ir cypauja, ir kartoja vieni kitiems, kad čia jau, žinokit, mus įvertino. Mes svarbūs ir faini, nes juk bet kur tas viešbutis neatsidarinėtų. Jie net galvoja, kad dabar užsienio svečiai atvažiuos pas mus, pamatys labai rimtą užsienietišką prekės ženklą gatvėje ir pagalvos, kad Lietuva – neregėtai solidi šalis. Tas pats prekės ženklas randamas ir Nigerijoje, ir Bangladeše, ir, patikėkit, jų niekas solidžiomis šalimis nelaiko. Tas šalis laiko pasaulio subine.

Lygiai kaip ir mūsų šalį, kai pamato Švitrigailos gatvėje, pakeliui iš Vilniaus oro uosto, medines trobas, kurių drumzlini langai nebuvo plauti nuo komunistų laikų, ir šlykščius buvusių gamyklų pastatus, kurias lietuviai kažkodėl konvertuoja į kūrybines erdves ir pigius biurus, kur vienas prie kito glaudžiasi kabinetai „Įdarbinimas Norvegijoje“ ir „Antspaudų gaminimas“.

Kadangi man labai artima restoranų tema, tai pasakysiu, kad lietuviams-provincialams dar neregėtai norisi, tiesiog niežti, kada gi Lietuvoje kuris nors restoranas bus įvertintas „Michelin“ žvaigždute ir įtrauktas į „garsųjį gidą“.

Patys apie restoranus lietuviai nusimano menkai ir maistą labiausiai mėgsta valstietišką, riebų ir keptą, ir su kuo daugiau bulvių. Vynų neišmano ir, po visų blaivinimo reformų, jau niekada nebeišmanys. Restoranų su egzotine arba aukštąja virtuve nekenčia, laiko juos per brangiais ir, kai tik gali, eina visur internete įklijuoti kuo blogesnį įvertinimą, kad atkeršytų restorano savininkui už kažką, patys nežino už ką. Tačiau labai nori, visa širdimi trokšta, kad užsienietiška knygelė mūsų restoranus įvertintų ir pasakytų, kad jie geri. Net jei mes patys visai taip nemanome.

Visai kaip lietuviai vyrai, kurie giriasi užsieniečiams, kad mūsų moterys gražiausios pasaulyje ir labai visų vertinamos, o paskui apsisukę sako vieni kitiems, kad tos mūsų moterys yra kekšės, nes teka už užsieniečių.

Tokiu pačiu principu lietuviai visiems užsieniečiams rekomenduoja „būtinai nuvažiuoti į Kryžių kalną“, tiesiog privaloma tvarka, bet patys ten nėra buvę, nes mano, kad ten nėra ką žiūrėti.

Restoranų gidas „Michelin“, sumanytas prancūzų padangų gamintojo, jau seniai pasaulyje nebėra kažin kokia legenda. Jis vis dar svarbus patiems restoranams, nes žvaigždutė ar dvi tame gide yra būdas patrigubinti kainas ir susilaukti didelio srauto neišmanėlių, kurie paskui vieni kitiems pasakos, kad buvo „Michelin“ restorane. Maistas ten retai būna nuostabus, nes dirbama dėl apžvalgos ir dėl inspektorių taikomų vertinimo kriterijų, o ne dėl klientų. Tas įvertinimas yra vakardiena. Panašiai kaip Darbo raudonosios vėliavos ordinas, kurį Sovietų Sąjungoje duodavo darbo spartuoliams ir ištisoms įmonėms. Kam dabar jis rūpi?

Ir todėl kai manęs klausia, kada Lietuvoje kuris nors restoranas gaus „Michelin“ žvaigždutę, aš sakau, kad gali ir kitąmet, o gali dar po 20 metų, o gali ir niekada, bet tai visiškai nesvarbu.

Lietuvai efektas iš tų „Michelin“ įvertintų restoranų bus lygiai nulinis. Niekas nepuls į Lietuvą važiuoti vien todėl, kad čia vienas ar keli restoranai yra įtraukti į vertinimo knygelę. Lietuviai į tuos restoranus neis, nes jiems bus per brangu ir pernelyg baugu. Užsieniečiai, atvažiavę į Lietuvą, ten galbūt apsilankys, bet jie bet kuriuo atveju kas vakarą eitų į restoraną, nes juk nesineš į viešbučio kambarį dešros iš prekybcentrio vakarienei.

Svarbu bus tik tai, kad patys vieni prieš kitus galėsime pasigirti ir trumpam pasijusti šiek tiek geriau savo kompleksuotame, neurotiškame gyvenime, kur pats nesijauti gerai, visko nekenti ir niekini, ir viskuo skundiesi, tai nori nors kitų įvertinimo, kaip tabletės nevykėliui. Geriau būtų patiems nors truputėlį daugiau savimi džiaugtis. Tada gal ir kiti mus labiau mylėtų.

DELFI.lt


Komentarai



Įvairenybės

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!