Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Užkalnis. Kartais Lietuvą mylėti geriau iš tolo (1)

Ne paslaptis, kad mano rašymai iš Lietuvos ir iš užsienio skiriasi kaip diena ir naktis (aš dabar rašau iš Argentinos, tai patikėkit, net ir dėl laiko skirtumo tas skirtumas yra, o kur dar +30 laipsnių Celsijaus temperatūra ir baseinas).

DELFI (D.Pipo) nuotr. / A. Užkalnis
DELFI (D.Pipo) nuotr. / A. Užkalnis

Vieni mano rašiniai yra persunkti sarkazmo ir netikusių juokų, pašaipos lietuviškoms tradicijoms ir pasimėgaujančio trypimo ant tautos atminties kaulų, o kitus aš rašau Vilniuje. Ne, jeigu rimtai, tai už Lietuvos ribų man iškart geresnė nuotaika, ir skaitytojai tai pastebi. Todėl Lietuvoje dabar būnu tiek, kad spėčiau apvalgyti ir aprašyti restoranus ir sutvarkyti verslo reikalus, kurių negalima pridaboti nuotoliniu būdu, ir tada vėl kur nors dingstu, įlipęs į lėktuvą.

Kelią nuo namų link taboro į Vilniaus oro uostą pravažiuoju dažniau nei bet kurią kitą sostinės magistralę. Kažkada garsusis animacijos (ir paskui dokumentikos) kūrėjas, amerikietis Waltas Disneyjus ragino savo operatorius gamtoje filmuoti kuo daugiau, ir mokė, kad pigiausias dalykas jų darbe yra kino juosta.

Aš panašiai jaučiuosi dėl oro transporto: praktiško automobilio kaip ir neturiu (tiesa, šiaip jau turiu, man padovanojo Giedrius Drukteinis savo vintažinį fordą, bet aš jį taip gerai priparkavęs Vilniaus centre, kad man neapsimoka juo kur nors važiuoti, be to, jis ryja apie 30 litrų degalų šimtui kilometrų – tos sąnaudos, aišku, man nesvarbu, bet vis tiek turėjau pasigirti, kad man blogiau nei jums), užtat lėktuvas man yra kaip jums kelionė į sodybą. Sodybos irgi neturiu, nes kam ji man, kai aš beveik visada išvykęs.

Net pažįstami, kai skambina telefonu, visad klausia, ar tu Lietuvoje? Baikit, aš juk Lietuvoje gyvenu kokius penkis mėnesius per metus, ir mane lengva surasti. Aš net spėju po Lietuvą pavažinėti ir paskaitų paskaityti. Kažkoks gaunasi autobiografinis pošventinis rašymas, jau net pamiršau, apie ką pradėjau.

Dabar prisiminiau: apie skirtumus, kur rašytojui geriau rašyti: Lietuvoje ar kur nors svetur. Tas eksperimentas, kai pradėjau gyventi daugiau užsienyje negu blaivybės ir valstiečių žemėje, puikiai pavyko, tik vienos bėdos esama: vos užsibūnu Lietuvoje kiek ilgiau, piktesni skaitytojai sako, gal tu jau važiuok kur nors, mums ir be tavęs blogai. Man tai skaudu girdėti. Bet aš juos suprantu: man irgi susuka žarnas Tėvynėje nuo viso to drumzlino srauto neigiamų, bjaurių, apgailėtinų dalykų, kurie visur aplink mus, ir pabėgti nuo jų galima tik pabėgimo būdu.

O čia dar Užkalnis rašo ir rašo apie Gedimino kalną ir kitas nesąmones, kaip antai Lietuvos pervadinimą iš Lithuanijos į Lituaniją (geriau jau tada tiesiai į Mauritaniją, vėliavą jau ir taip turim afrikietiškų spalvų) arba apie parvykstančią namo emigracijos šviesuomenę, arba apie tai, kaip kažkada gydytojams reikia pradėti mokėti atlyginimus, o ne pašalpas, nes mano idėja Lietuvai yra daktaras, kuris nesvajotų tapti taksi vairuotoju, kad galėtų užsidirbti ir nuvažiuoti atostogų.

Vos išvykstu kuo toliau, viskas pasikeičia: sausio pirmąją dieną San Paulo žmonės su manim fotografavosi (tiesa, tai buvo lietuviai iš Benedikto Vanago komandos, vykstančios į Dakaro ralį, ir fotosesija vyko lėktuve), o atvykus į Buenos Aires, mūsų lietuviškus pasus antspaudavo taip greitai ir taip nieko neklausinėjo, kad galėjai pagalvoti, kad atvykome ne iš mažytės Rytų Europos šalies, kurios niekas čia nežino, o mažų mažiausiai iš kokios Vokietijos. O gal tiesiog turtingai atrodėme su šiltomis striukėmis rankose, kai vargšai argentiniečiai dabar vaikšto šortus apsimovę.

Paskui dar banke, išsikeitęs pinigų ir pasitikrinęs čekį, pamačiau, kad prie kliento šalies nurodyta Nyderlandų Karalystė (PAISES BAJOS, REINO) – taip aukštai pasaulio akyse Lietuva dar niekada nebuvo kilusi nuo to laiko, kai Eurovizijoje užėmėme šeštą vietą. Mūsų Lietuvą argentinietė valstybinio banko kasininkė, praktiškai valstybės pareigūnė, prilygino Olandijai – o ar ne tokio pripažinimo mes kažkada siekėme, kai atkūrinėjome laisvą Lietuvą?

Mane gali ne visi mėgti namuose, bet bent jau pačią pirmąją kelionės dieną kažką nuveikiau šalies labui (nustatyta tvarka kreipsiuos į atitinkamas tarnybas, kad man išrašytų bent jau už šitą dieną komandiruotės dienpinigius). Tiesa, paskui pamačiau, kad mano pavardė tame čekyje užrašyta „AZKALNIS“, tai gal ten ir klaida buvo dėl tos Nyderlandų Karalystės. O šiaip, išskyrus šiltus orus, jautieną ir avokadus (Argentinoje parduodami kokybiškesni), žinokit, nelabai kuo turi Argentina pasigirti.

Po savo krizių pavirtusi iš Pietų Amerikos turtuolės, besitaškančios prabanga, beveik socialiai remtina našlaite, ne tiek jau daug ji turi privalumų prieš Lietuvą (galėčiau dar pakalbėti apie jų ne itin skaidrią politiką ir mažas algas valstybiniame sektoriuje, bet argi kam įdomu).

Antra vertus, knietėtų papasakoti apie tai, kad čia kitokios alkoholio pardavimo valandos negu mano Tėvynėje nuo Naujųjų, bet propaguoti velnio lašų nebegalima, o rašyti apie tai, kad mane liūdina Buenos Airių vyno pasirinkimas, aš nenorėčiau.

Ne, visgi Lietuvoje yra visai gerai. Gal kartais truputį geriau Lietuvą mylėti iš tolo, bet vis tiek aš ir vėl grįšiu į žiemos pabaigą, nes kas aš būčiau be savo šalies ir savo skaitytojų. Gerai, kad ir vėl metus pradedame kartu, nors ir per trylikos tūkstančių kilometrų nuotolį.

DELFI.lt


Komentarai

Pensininkas Kaip zinia, jau kuris laikas, esu Uzkalnio fanas:) Puikus, svelnus ir kaip visada tikroviskas straipsnis! Bet... tikiuosi ir ir vel laukiu... astresnio straipsnio (kurie man labai patinka :))) , ir kuris praskraidrintu S. Airijoje gyvenancio pensininko (tikru tikriausio- gimes 1951m) kasdienybe. Sekmes, gerb. Andriau!!! Geru Naujuju !!!


Įvairenybės

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!