Skelbimai

Į Rytų Londone įsikūrusią „Bernelių užeigą“ užsukusi lietuvė liko šokiruota Foto

Jungtinėje Karalystėje jau kelerius metus buvau dažnas svečias, kol vieną dieną, vedina smalsumo, o gal to visų apkalbėto svajonių gyvenimo – susikroviau lagaminus ir išsiunčiau juos, žinoma, per tuos pačius lietuvių vežėjus į Londoną.

Redakcijos nuotr. / Apsilankymas Rytų Londone esančioje „Bernelių užeigoje“
Redakcijos nuotr. / Apsilankymas Rytų Londone esančioje „Bernelių užeigoje“

Draugų ir pažįstamų čia – apstu, todėl įsikūriau lengvai. Darbo dienomis, kaip išvykusiems lietuviams įprasta, skubėjau arba į sporto klubą arba namo, toliau svarstyti, kaip čia pagerinus savo buitį. Savaitgaliais, aišku, nevengiau užsukti į vietinius pub’us, kur ne toks skanus, kaip lietuviškas, bet, vis dėlto, liejosi užsienietiškas alus.

Kartą su draugėmis pakalbėjome, kad labiausiai, ko pasiilgome – skaniai pačirškintų bulvinių blynų, garuojančio kugelio ar kepsnio, užpilto ne apetitą slopinančiu gravy padažu, bet šviežiomis salotomis. Arba bent gardinto raugintais kopūstais.

Jau kelerius metus Anglijoje gyvenančios draugės patarė, kad geriausia vieta šiam troškimui įgyvendinti – Rytų Londone įsikūrusioje „Bernelių užeigoje“. Kur penktadienio vakarą gausime ne tik garuojančių bulvinių blynų, bet ir tautiečių „pletkais“ užpildytų kalbų, o vakarui įsisiūbavus, gal net šokių. Bent taip man savo ankstesnius įspūdžius nušvietė draugės, todėl penktadienio vakaro laukiau kaip rytinio skrydžio Lutono oro uoste į išsiilgtą Lietuvą.

Staliuką rezervavome likus kelioms dienoms. Draugės perspėjo, kad savaitgaliais restoranas – sausakimšas, todėl be rezervacijos greičiau stovėsi po lietumi už durų, nei prasibrausi pro įsilinksminusius tautiečius.

Penktadienį gerokai po 18 val. vakaro (apie vėlavimą, žinoma, pranešėme, kad, neduok Dieve, rezervacijos neatiduotų kitiems) įžengėme į restoraną nusiteikusios prisiminti tas geras lietuviškas linksmybes, kur įkaušę lietuviai traukia Butkutės dainas.

Pirmiausiai nustebino tvirto stoto apsauginiai, kurie įžengus nužvelgia nuo galvos iki kojų ir tikrai ne pačiu maloniausiu tonu pareikalauja tavo asmens tapatybės kortelės. Jos prašo ne tik iš jauniau atrodančių asmenų, bet ir iš akivaizdžiai „amžiuje“ žmonių. Kam – velniai žino, nes tiesiog užmeta akį.

Pustuščiame restorane buvo ruošiamasi gimtadieniui – stumdomi stalai, sukaktuvininkė jau laukė svečių lietuvišku putojančiu nukrautu stalu. Tyliai visos pakikenome, kad vakarėlis, mūsų ar ne mūsų, bet tikrai nusimato.

Fone nostalgiškai grojo „Mango“ dainos, o padavėjos atneštas meniu mane nunešė į lietuviškų patiekalų rojų. Šašlykai, karka su kopūstais, cepelinai, karbonadai su bulvių koše… Visos užsisakėme skirtingus patiekalus, butelį vyno ir su nekantrumu laukėme, kuo nustebins visų išgirta virtuvė.

Nors restoranas nebuvo nei pusiau užpildytas, maisto laukėme ilgokai. Dainos keitė viena kitą, girdėjosi, kaip prie baro pokši dar vienas putojančio butelis sukaktuvininkės draugams.

Pagaliau atnešti mūsų patiekalai, pirmiausia, akį traukė patrauklia išvaizda, o nosis raitėsi nuo išsiilgtų kvapų. Kugelis su vištiena, grietine ir spirgučiais – kraštuose gerai paskrudęs – tirpo burnoje. Bet… To nepasakysi apie vištieną, kuri buvo tokia sausa ir prėska, kad galiausiai liko gulėti nesuvalgyta. Panašiai nutiko ir su vištienos kepsniu, kur bene skaniausia patiekalo dalis buvo… Šviežios salotos su užpilu, bet ne sprangi krūtinėlė.

„Macnas“ žento troškinys – ne moteriška porcija, bet Lietuvos išsiilgusiam skrandžiui sutilpo puikiai. Tik… Šalia atnešta paskrudinta česnakinė duonelė labiau priminė sudegusią batono riekę. Padėtį gerokai pataisė marinuoti agurkėliai.

Bulviniams blynams su lašiša – dešimt balų. Karšti, traškūs, ne per sūrūs, su skaniu varškės užpilu. Prisikabinti galima nebent dėl to, kad suvalgius jų norėjosi dar ir dar.

Mano apsilankymas restorane buvo pirmasis. Adekvačios kainos ir tikrai skanūs patiekalai mane lengvai šokiravo – kažin, ar tokią didelę porciją kugelio Lietuvoje galima įsigyti vos už 9 eurus, ar vyrišką porciją mėsos troškinio – už 10 eurų.

Sočiai sukirtusios užsakytus patiekalus ir išgėrusios po taurę vyno pajautėme, kad garsiausiai restorane girdisi būtent mūsų kalbos. Gimtadienio „baliauninkai“ tyliai šnekučiavosi tarpusavyje, vis dar grojo nostalgiškos „Mango“ dainos, vakarienės atvyko šeima, stumdama kūdikio vežimėlį. Tikromis lietuviškomis linksmybėmis net nekvepėjo.

Nei šokių, nei dainų! Susitaikiusios su mintimi, kad bent galėsime pasiklausyti kultūrinės muzikos vakaro programos, vis tiek likome prie suskilusios geldos – pasirodymas buvo atšauktas, o ir taip maža saujelė žmonių, buvusi restorane, sukrimtusi cepelinus ir kugelius išskubėjo savais keliais.

Aš ėjau skaniai pavalgyti – mano noras išsipildė su kaupu, bet kaip priedo – smagios aplinkos ar kalbių tautiečių plepalų, šokių su dainomis – nesulaukiau. Tad jei išties norisi gero lietuviško „baliaus“ su šokiais ir dainomis – geriau jau paniurzgėti tame rytiniame skrydyje į Lietuvą.

Žymės: Lietuva



Komentarai



Įvairenybės

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!