Skelbimai

Garsiajai Londono lietuvių porai apkalbos gyventi netrukdo Foto

Iš Druskininkų kilusio, tačiau dabar Didžiojoje Britanijoje gyvenančio Manto Vyganto (27) vardas plačiau žiniasklaidoje suskambo po to, kai jis pradėjo aktyviai koncertuoti su savo scenos ir gyvenimo partnere Jolanta Naruševičiūte (49). Nors daugelis Anglijoje gyvenančių lietuvių džiaugiasi savo tautiečių muzika bei sėkme, iki šiol atsiranda ir tų, kurie stengiasi piktai pabrėžti tarp Manto ir Jolantos esantį 23-ejų metų skirtumą. Nepaisant kritikos, muzikantas tikina, kad jo mylimoji jį pavertė geresniu žmogumi.

Mantas Vygantas/Facebook nuotr. Jolanta Naruševičiūte ir Mantas Vygantas.
Mantas Vygantas/Facebook nuotr. Jolanta Naruševičiūte ir Mantas Vygantas.

– Mantai, papasakok apie savo gyvenimą Lietuvoje ir priežastį, kodėl palikai gimtinę?

– Pirmoji mano patirtis su užsieniu buvo 12-os metų, kuomet mes visi su šeima emigravome į Airiją. Ten buvau jau net pradėjęs mokytis, tačiau mokiausi tik pusę metų, nes supratau, kad Lietuvoje edukacinė sistema yra gerokai stipresnė. Grįžau atgal į Lietuvą, nes ką aš išmokau 3-4 klasėje, Airijoje buvo mokoma to paties man būnant jau 12-os metų. Man buvo per lengva. Netrukus į Lietuvą grįžo ir tėvai.

Grįžus į vidurinę mokyklą, būnant muzikos pamokoje, supratau, kad norėčiau dainuoti chore. Taip viskas ir prasidėjo. Tapau pagrindiniu choro solistu, pradėjau keliauti į festivalius, konkursus. Dalyvaujant įvairiuose renginiuose susipažinau su gana žinomais atlikėjais Lietuvoje. Su Skaidriaus iš „16 Hz“ pagalba pradėjau pirmas savo solines dainas. Visa tai mane labai sudomino, todėl per porą metų gimė muzikinis albumas. 2006 metais išleidau kompaktinę plokštelę pavadinimu „Meilės veidas“. Bandžiau judėti toliau, suktis į tą šou verslą, bet šis kelias nebuvo lengvas. Tą padaryti yra ganėtinai sunku, nes čia vyrauja didelė konkurencija, sukasi begalė talentingų žmonių. Supratau, kad į viską reikia žiūrėti dar rimčiau. Įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją, studijavau klasikinį vokalą. Taip prasidėjo mano profesionalesnis kelias.

Dar besimokydamas ten, vasaros sezono laikotarpiu, aš pirmą kartą išvažiavau padirbėti į Londoną. Norėjau išbandyti save, savo jėgas. Teko dvejus metus taip pasivažinėti ir užsikabinau. Prieš baigiant konservatoriją, mano gyvenime atsirado didelė problema. Kartą norėjau pasirodyti prieš draugus ir padariau avariją, po kurios aš turėjau didelių finansinių problemų. Tai buvo piniginė bėda, iš kurios turėjau kažkaip išsisukti. Mano tėvai labai gerai mane auklėjo ir pasakė – kadangi pats prisidirbai, košę srėbsi pats. Man tuo metu buvo beveik aštuoniolika metų. Išvažiavau į užsienį užsidirbti, grąžinti skolas ir taip išėjo, kad čia esu jau 10 metų.

– Papasakok apie savo emigranto gyvenimą. Ko gero, kaip ir daugeliui kitų lietuvių, tavęs Anglijoje taip pat niekas nelaukė išskėstomis rankomis?

– Išvykus į Angliją reikėjo labai sunkiai ir daug dirbti. Ėmiausi įvairiausių darbų – dirbau krovėju sandėliuose, barmenu, padavėju. Netrukus po to užėmiau konsjeržo poziciją, joje prabuvau 5-erius metus. 4-erius iš jų pradirbau visiškai naktinį darbą, po to metus dirbau dienomis ir netrukus atsidaro galimybė pakilti laipteliu aukščiau. Pradėjau dirbti vadovaujamąjį, direktoriaus darbą toje pačioje įmonėje. Man reikėjo prižiūrėti apartamentų veiklą, organizuoti žmonių darbą ir pildyti klientų norus. Visas tas kelias tikrai buvo sunkus. Tikrai buvo tų akimirkų, kai reikėjo labai taupyti. Vienas ar du svarai man atrodė didžiausi pinigai, skirti išleisti maistui. Suprantu tuos žmones, kurie gyvena šiek tiek prasčiau, nes pats savo kailiu visa tai perėjau.

Tikrai nebuvo taip, kad man viskas buvo padėta ant lėkštutės ir pasakyta: „Va, prašau, Mantai, turėk gerą gyvenimą“. Tikrai ne. Nepaisant to, sunkus darbas ir užsispyrimas galiausiai man davė tai, ką turiu dabar.

– Kada vėl tavyje ir vėl atgimė muzika?

– Būdamas ten turėjau 6-erius metus trukusią pauzę. Buvo visiška tyla. Jau maniau, kad aš muziką būsiu visiškai palaidojęs, jog nebedainuosiu. Skoloms atiduoti prireikė poros metų. Supratau, kad reikia ir vėl kažkaip kabintis į gyvenimą. Taip netrukus atsidūriau televizijoje. Būtent tai ir sujungė mus su Jolanta – abu tapome laidos „Nuo... Iki...“ pašnekovais. Buvo parengti du skirtingi reportažai apie mano ir jos gyvenimą užsienyje. Mes vienas kito dar nepažinojome. Tačiau tas laidas peržiūrėjome abu ir vienas kitą įsiminėme. Netrukus, artėjant kalėdiniam vakarui Londone, Jolanta man parašė žinutę, ieškodama vietinio muzikanto, su kuriuo galėtų pradėti kartu dainuoti. Tąkart aš apsimečiau, kad esu aktyviai dainuojantis, tikras muzikantas. Taip buvo dėl to, kad buvau labai išsiilgęs muzikos, tačiau iš tiesų baimės buvo pilnos kelnės.

Nepaisant to, sutikau.

Susitikome, užsimezgė ryšys, turėjome keletą koncertų ir viskas pradėjo klostytis gerai. Netrukus išėjo taip, kad tapome ne tik muzikinis, bet ir šeimyninis duetas. Komentatoriai dažnai sako, kad mes neva vienas kitu naudojamės. Neva man patogu su ja, nes ji yra vyresnė, manimi pasirūpina, o jai jaunesnis vyras šalia taip pat yra labai malonu. Tačiau tai netiesa. Viskas įvyko natūraliai. Iš pradžių visi tie komentarai labai skaudino, nes žmonės nežinojo tiesos. Jautėme didelį spaudimą, nes nebuvo pripratę prie dėmesio, ypač jei jis neigiamas.

Nepaisant to, laikui bėgant, užsiauginame storą odą ir pagaliau mums išėjo į tai nebekreipti dėmesio. Supratome, kad tokie žmonės, matyt, patys nėra laimingi ir vienintelis jų džiaugsmas – sėsti prie kompiuterio ir pasijuokti iš kito.

Labai susigyvenome su Jolanta. Investavome į savo geresnį gyvenimą, namus, karjerą, nusipirkome savo aparatūrą. Pirmadienį-penktadienį dirbame savus darbus, o penktadienį ir šeštadienį vakare skubame į koncertus. Taip gyvename jau trejus metus, turėdami tik vieną laisvą dieną savaitėje. Kabinamės į gyvenimą, nes norėjome gyventi, o ne egzistuoti. Kitų akimis gali atrodyti, kad mes labai gerai gyvename, daug keliaujame.

Tikiu, kad visa tai gali turėti kiekvienas žmogus, tačiau visam tam reikia daug pastangų ir vargo įdėti. Mes stengiamės dėl vienas kito. Netrukus kelyje atsirado ir kompozitorių, norėjosi toliau eiti muzikiniu keliu, profesionaliai, ne tik būti paprastu muzikantėliu. Taip per porą metų gimė nauja programa, neseniai išėjo mano nauja plokštelė „Tik dėl tavęs“. Tai buvo sunkus dviejų metų darbas, tačiau galiausiai realizavau savo svajonę.

– Kaip pavyksta atsiriboti nuo neretai žmonių skleidžiamo negatyvo?

– Tapome atsparūs, nes reikia gyventi dėl savęs ir savo šeimos. Juk negyveni dėl kitų. Kiekvienas iš mūsų stengiasi dėl geresnio gyvenimo. Einant tų komentatorių keliu, mums kažkaip pavyko viską paversti į pozityvumą. Per metus visa tai užgrūdino ir nebekreipiame į tai dėmesio. Tikiu, kad dar yra tų žmonių, kurie šypsosi į akis, bet už akių kalba negražiai. Būna ir taip, kad žmonės susidaro išankstinę nuomonę, o gyvai mus sutikę stebisi mūsų nuoširdumu ir paprastumu. Viskas per tą meilę, per muziką. Mes kartu su Jolanta atiduodame visą save, viską darome iš širdies.

– Daugeliui žmonių vis užkliūva jūsų su Jolanta amžiaus skirtumas. Ar pačiam bent santykių pradžioje tai nebuvo kliūtimi?

– Aš vadovavausi širdimi, savo vidine emocija, jausmais. Tiek aš, tiek Jolanta turėjome savo praeitį, kurioje būta kitų draugysčių, santykių. Visa tai mums davė labai daug patirties – ir geros, ir blogos. Išugdė mus kaip asmenybes. Taip, tarp mūsų iš tikrųjų yra didelis metų skirtumas, tačiau nesijaučiu atitinkantis savo metus. Ieškojau žmogaus, kuris mane suprastų ir mylėtų tokį, koks aš esu. Iki Jolantos turėjau santykių, tačiau teko nukentėti nuo nelaimingos meilės. Pasirinkau negatyvius žmones aplink save, buvau ir pats negeros dūšios, savanaudis, melagis. Tapau toks, nes mane supo tokie pat žmonės, jie vedė mane iš kelio.

O Jolanta buvo tas žmogus, kuris mane apsuko 360 laipsnių kampu ir visiškai pakeitė mano gyvenimą. Ji išgelbėjo mane ir padarė nauju žmogumi – tokiu, koks esu dabar.

– Ar tavo tėvai dėl santykių su Jolanta nepriekaištavo, nežiūrėjo į tai skeptiškai?

– Jie nebuvo skeptiški. Mano tėvai yra jaunatviški, geri žmonės, kurie man visada linkėjo laimės ir sveikatos. Jie mato, kad esu laimingas ir einu savo keliu, todėl jie tuo tik džiaugiasi. Nesvarbu, kad šalia manęs yra vyresnė moteris, jie džiaugiasi, kad esu laimingas, progresuoju ir einu į priekį. Su Jolanta esame laimingi žmonės, turime savo namus, muzikinį kelią, klausytojus, keliones, esame sveiki – ko daugiau reikia? Tik palinkėti visiems kitiems žmonėms, kad ir jie atrastų savo laimę. Gaila, kad yra nemažai žmonių, kurie gyvena kitų gyvenimus ir nesijaučia laimingi.

– Ar su Jolanta pakalbate apie grįžimą į Lietuvą?

– Mes niekada su Jolanta nepalaidojome minties grįžti į Lietuvą. Tačiau tokiu atveju mums reiktų pasirinkti – ar norime gyventi, ar egzistuoti? Kiekvieną kartą mums grįžtant į Lietuvą mus pačius gąsdina kainos, valdžia ir nauji įstatymai. Visa tai priverčia susimąstyti, kad šalyje nėra labai gera situacija.

Aš nekalbu, kad visiems ten gyvenantiems žmonėms yra blogai – tikrai yra šeimų, kurios gyvena pilnavertį gyvenimą. Nepaisant to, reikia sutikti, kad dauguma žmonių Lietuvoje vargsta, daug yra emigravusių žmonių, daug dar planuoja emigruoti, nes jie nėra laimingi, skaičiuodami pinigus nuo algos iki algos. O ką jau kalbėti apie santaupas ar pramogas, galimybę pakeliauti.

Todėl kol kas savo gyvenimą kuriame užsienyje, esame laimingi, progresuojame ir kol kas minties grįžti į Lietuvą nėra. Tikiuosi, kad tokia diena kažkada ateis, kad ne tik mes, bet ir kiti emigrantai sugrįš ir savo ateitį kurs gimtinėje. Bet kol kas yra, kaip yra.

– Ar kartu su širdies drauge esate žinomi, lengvai atpažįstami lietuvių bendruomenėje?

– To populiarumo nesureikšminame. Mes tiesiog darome tai, kas mums artima, mylime savo darbą. O didesnis klausytojų skaičius, žinoma, mus motyvuoja judėti į priekį. Tiesą sakant, gyvenime mes nejaučiame konkurencijos, mes nesilyginame – juk visada yra geresnių, talentingesnių, tačiau dėl to nesukame sau galvos ir einame savo keliu. Visiems vietos pasaulyje yra. Būna, kad gatvėje atpažįsta, ateina į mūsų koncertus ne tik pasiklausyti muzikos, bet ir pasikalbėti su mumis, susipažinti. Laikui bėgant pastebime, kad porų su dideliu amžiaus skirtumu Anglijoje yra labai daug. Tiesa, tie žmonės pripažįsta, kad jie jaučiasi įbauginti visuomenės nuomonės, nes lietuviai yra įpratę gyventi pagal standartus ir nuolat svarstyti, ką kaimynas pasakys. Norisi kitus motyvuoti, kad nebijotų savo meilės ir ja bei šiluma dalintųsi drąsiai su kitais, nes gyvenimas yra per trumpas, kad jį švaistytum negatyvui ar baimėms. Reikia džiaugtis, mylėti ir būti mylimiems.

DELFI.lt


Komentarai



Įvairenybės

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!