Skelbimai

Regina Statkuvienė: Migracijos kryptys – renkuosi Lietuvą!

Mintis rašyti šia tema kilo, kai Vilniaus Katedros aikštėje sutikau seniai matytą bičiulę ir išklausiau jos svajonę kuo greičiau emigruoti ten, kur šiltesnė saulė, geresni atlyginimai ir malonesni žmonės. Nenorėčiau šiame tekste kartoti iki skausmo žinomų argumentų, kodėl žmonės iš Lietuvos emigruoja, ar kodėl kai kurie sugrįžta – jie aiškūs, daug kartų aptarti viešoje erdvėje ir privačiuose pokalbiuose.

wikimedia.org (Dmottl) nuotr. / Neris Kernavėje
wikimedia.org (Dmottl) nuotr. / Neris Kernavėje

Tačiau ar tik dėl jų pasirinkimas išvykti mūsų sąmonėje tampa toks natūralus, kaip ir supratimas, jog suaugę vaikai palieka tėvų namus?

„Kodėl turėčiau likti šioje šalyje?“, – šį klausimą išgirdau, matyt, tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, nes atsakymą padiktavo pati susitikimo vieta – Katedros aikštė. Vieta, kurioje skirtingomis trajektorijomis skubama į pasimatymus, susitikimus, kur netikėtai sutinkami seniai matyti pažįstami, kur vilniečiai pirmiausia veda svečius, o atvykėliai įkvepia sostinės dvasią.

Nežinau, ar dar yra kur nors pasaulyje vieta, kurioje stovėdamas lietuvis pajustų tokį visaapimantį žinojimą, kad čia yra jo žemė ir dangus, čia susitinka praeitis ir dabartis, ir kad pro šalį skubantys praeiviai jaučia tą patį ryšį su istorija, kurią byloja miesto sienos ir varpų gaudesys. Toje didžiulėje urbanistinėje erdvėje iš karto į akis krenta turistai. Ne dėl odos spalvos ar blykčiojančių fotoaparatų. Jie svetimi šioje sakralioje erdvėje. Kaip ir mes užsienio didmiesčių gatvėse.

Bet juk jausmu sotus nebūsi? Tačiau ar ne jis – savasties, ryšio su žeme, žmonėmis ir kalba jausmas – yra būtina sąlyga bet kokiai vaisingai kūrybai, darbui ar veiklai? O juk tik dirbdami ir kurdami maitiname savo kūną ir sielą. Žinojimas, iš kur ateiname, projektuoja ateitį, bet tik mūsų buvimas – čia ir dabar – yra ryšys tarp vakar ir rytoj. Mūsų esamasis laikas yra tarsi pavasaris, kai turime galimybę sėti, bet derliaus nuėmimas atrodo pernelyg toli. Todėl ir emigruojama.

Išvykdami suaugusieji išsiveža žinojimą, kas jie yra, jų prisiminimuose jau užfiksuoti lietuviškieji archetipai, tačiau jie rizikuoja atimti iš savo vaikų tapatybės pamatą, nes tapatybė remiasi į tris kertines atramas – kalbą, žemę ir žmones. Jei suaugę emigrantai jų ilgisi, tai jų vaikai auga neturėdami betarpiško ryšio nei su savo tėvų gimtine, nei su naująja tėvyne – atomizuoti kosmopolitinio pasaulio piliečiai, kuriuos lydi tapatybinės vienatvės šešėlis.

Kaip žinia, vienas stipriausių žmogaus instinktų – išlikimo. Jo genami gimdome ir auginame vaikus, nors gerokai paprastesnis, lengvesnis ir turtingesnis būtų gyvenimas tik sau. Suvokdami save kaip tautą, o ne tik atskirus individus, taip pat turėtume jausti išlikimo – kaip tautos ir valstybės – būtinybę. Ir tai nėra lengvas pasirinkimas – kaip ir vaikų auginimas.

Bėda, kad išlikimo instinktas, tiek asmens, tiek tautos lygmenyje, yra prigesintas, iškreiptas ilgų totalitarinės priespaudos metų. Savižudybės, girtuoklystė, kūdikių žudymas ir nesibaigiantis karas keliuose – tai individualūs savęs naikinimo pasireiškimai. Kaip tauta, kaip valstybė išnykimo link judame ne tik emigruodami, bet ir stokodami bendruomeniškumo bei pilietiškumo, menkindami savo pasiekimus ir sureikšmindami nesėkmes. Pirmu atveju tai asmeninė destrukcija, antruoju – visuomeninė.

Klaidinga būtų užsiimti saviplaka – panašiai kaip susirgus sunkia liga panirti į begalinius apmąstymus, kodėl taip atsitiko, ar ignoruoti situaciją, užuot visomis išgalėmis stengiantis pasveikti.

Lietuva dar neatsikratė nelaisvės užkrato – juk ir laiko praėjo ne tiek daug. Tačiau žmogiškas noras gyventi geriau – čia ir dabar – dažną verčia rinktis emigranto kelią. Tai savotiškas asmeninio išlikimo variantas. Tačiau noras, kad išliktume kaip tauta, yra judėjimas priešinga kryptimi – Lietuvos link. Ne tik teritorinės, bet ir vizijos, Lietuvos, kaip svajonės link.

Ryšys su istorija, žinojimas, kad šimtmečius protėviai žūdavo su viltimi, kad kada nors jų ainiai gyvens laisvi, yra milžiniškas įpareigojimas mūsų kartai – nes tas rytojus, dėl kurio jie krito, yra dabar. Mes, visi, kurie dabar gyvename, esame plona jungtis tarp praeities ir ateities. Esame, nes daug šimtmečių už mus guldė galvas tie, kurie aukojo savo dabartį dėl rytojaus – dėl mūsų šiandienos. Nepaisant visų skundų, Lietuva išgyvena bene geriausią savo istorijos periodą: tai, ko siekė Mindaugas, – gavome mes – esame Vakarų civilizacijos dalis, apgynėme savo kalbą ir raštą, savo žemę ir asmens laisves bei teises... Pasiliko tik šlėktiškos rietenos, baudžiauninko nuolankumas ir homo sovieticus baimės. Ar tai neįveikiami iššūkiai, nuo kurių reiktų bėgti užuot juos išmetus lauk, kaip nereikalingus rakandus?

Šiais teiginiais nekvestionuojama galimybė rinktis emigranto kelią, kuris yra vienas iš galimų laisvo žmogaus pasirinkimų – kaip ir mokslo, darbo, partnerio. Tai viena iš laisvos šalies piliečio privilegijų. Ir būtų keista, jei ja niekas nesinaudotų. Problema, kad šiandien emigracija iš Lietuvos yra nemaža dalimi ne tik asmeniniais pasirinkimai, bet veiksmas, nulemtas kolektyvinio mąstymo.

Įvardijama, kad bėgama nuo nepagarbių santykių darbe ar nedarbo, elgetiškų atlyginimų, korupcijos. Tačiau žiniasklaidos priemonės irgi prisideda prie šio naujojo mito kūrybos, vaizduodamos emigraciją kaip piliečių išvarymą, kone prievartinę būtinybę, kuri gali užtikrinti orų ar net prabangų gyvenimą. Kai emigracijos, o ne susitelkimo, pilietinių iniciatyvų ir konstruktyvių sprendimų paieška tampa vyraujančiu naratyvu, pamirštama, kad kiekvienas išvykimas, kiekvienas asmeninis pasirinkimas yra galimas tik todėl, kad dar visai neseniai šią teisę išsikovojome būdami vieningi Baltijos kelyje, už šią galimybę sumokėta Sausio 13-osios aukų krauju.

Atsiremiant į istorinę atmintį kyla klausimas, ar tikrai dabar, šiomis aplinkybėmis reikia bėgti, o ne kovoti? Ypač, kai priešas ne gerai ginkluotas kryžiuotis ar raudonskvernis stribas, bet mūsų pačių ydos, su kiekvienais rinkimais išplaukiančios į paviršių?

Dvi priešingos strategijos – kovos ir bėgimo – lėmė mūsų išlikimą. Ir kas gali šiandien pasakyti, kuri iš jų labiau prisidėjo prie to, kad šiandien mes esame – už laisvę kritę ar pelkėse vaikus slapstę?

Posovietinio pasaulio žmogaus paradoksas – jis bijo to, ko nereikia bijoti, ir nekreipia dėmesio į tikrąsias grėsmes: jis dreba prieš biurokratinės įstaigos viršininką, bet be baimės sėda už vairo išgėręs; jis bijo streikuoti dėl menkos algos, bet nebijo kelti balso ar rankos prieš artimiausius žmones; jis bijo pranešti apie korupciją, bet nebijo duoti kyšį...

Kokie skirtingi ir laike modifikuoti yra baimės veidai, galima įsitikinti matant keliaklupsčiaujančius valdininkus prieš kokioje nors „viršininkiškoje“ pozicijoje įtaisytą politiko ar „galingo“ biurokrato meilužę ir bijančius išrėžti, ką galvoja apie jos nekompetenciją; ir prisiminus partizanų motinas, kurios matydamos miestelių aikštėse išniekintus savo sūnų kūnus bijojo juos apraudoti, kad budri stribo akis nepastebėtų ašarų ir į Sibirą neištremtų dar likusios šeimos.

Štai kodėl pirmiausia visi užkariautojai bandydavo pakeisti istoriją – kad nebūtų atskaitos taško, kada reikia bijoti, o kada – kautis, nes istorinė atmintis išvaduoja nuo pseudobaimių.

Man pagrindinis argumentas pasilikti čia – supratimas, kad artėja pavasaris ir metas tvarkyti namus – pagaliau atgautą, iš rankų į rankas ėjusį, apiplėštą ir apgriautą tėvo dvarelį. Nelengvas tas darbas, kai vienur griūva sienos, o kitur neapgalvotai įrengti auksiniai tualetai. Bet kokie nemalonūs ir sunkūs būtų tie darbai, juos reikia nudirbti, kad būtų galima džiaugtis savo namų švara ir jaukumu. Kad apleistos erdvės nepritrauktų visokiausių perėjūnų, o neprižiūrimas sodas – plėšrių kranklių.

Žinia, galima kuriam laikui išvykti tvarkyti svetimų ir turtingų namų. Kai ko išmokti. Turtingesnę buitį susikurti. Bet tik savo tėvo dvarelyje esame namie ir esame šeimininkai. Juk galimybė būti ir kurti yra labiau intriguojanti nei perspektyva turėti bei vartoti?

15min.lt


Komentarai



Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!