Skelbimai

Nostalgija – šiuolaikinė emigrantų liga?

Veiksmas lėktuve. Plieninis paukštis jau tūpdina lietuvių emigrantus tėvynėje. Aplink sėdi vien vyrai – dairausi – visų akys blizga. Nesuprantu, ar nuo vakarykščių linksmybių, ar, iš tiesų, jų akyse kaupiasi protėvių žemei meilės kupinos ašaros?

Pixabay nuotr. / Nostalgija – šiuolaikinė emigrantų liga?
Pixabay nuotr. / Nostalgija – šiuolaikinė emigrantų liga?

Sūnus Airijoje, dukra Škotijoje, o tėvai – Lietuvoje. Tokios tai esti šiuolaikinės šeimos. Nors dažnai kalbama, jog moderniosios technologijos leidžia žymiai lengviau bendrauti su artimaisiais bet kuriame pasaulio kampelyje, tačiau technologijos nesuteikia galimybės paliesti artimo žmogaus, ir neretai užuot stiprinusios žmonių ryšį, tik primena apie atotrūkį ir vienatvę.

Kas aštunto tėvo vaikas – emigrantas

Kalbant apie emigraciją dažniausiai akcentuojami išvykę asmenys ir neretai pamirštama apie tuos, kurie yra paliekami. Ne vieną savo piliečių emigracijos bangą istorijoje išgyvenusioje Airijoje neseniai paskelbtas tyrimas pavadinimu „Suaugusiųjų vaikų emigracija ir jų tėvų psichinė sveikata“ – mokslininkai apklausė 2,911 tėvus, iš jų – 361 turėjo išsiskirti su pilnametystės sulaukusiomis savo atžalomis dėl pastarųjų emigracijos. Tai reiškia, jog vieną iš aštuonių airių šeimų palietė emigracija.

Nors šviežiai į naują šalį atvykusiems emigrantams viskas atrodo nauja, nepatirta ir įdomu, tačiau anksčiau ar vėliau pirminis entuziazmas ima slopti – lieka kitokia nei esi įpratęs matyti realybė, prie kurios paprasčiausiai tenka bandyti prisitaikyti. Vestuvės, vaikų gimimas, artimųjų mirtys, gimtadieniai... metams bėgant progų sugrįžti į tėvynę randama vis mažiau. Pats nebepastebi, jog grįžimą imi atidėlioti – kaskart išsprūsta frazė „gal kitąmet“.

Žinoma, emigracija nėra susijusi vien tik su skausmu ir praradimu, lygiai kaip ši patirtis neapsiriboja nesiliaujančiais nuotykiais ir beribėmis galimybėmis. Politikai ir ekonomistai kalbėdami apie emigraciją paprastai žmogaus vidinių problemų neanalizuoja, leisdami šiems asmenims ašaras išsišluostyti patiems.

Pavyzdžiui, ar žinojote, jog emigrantų psichologinę būseną gali lemti tai, kokios kvalifikacijos darbą svečioje šalyje jis atlieka? Kanados Darbo ir sveikatos institutas paskelbė, jog asmenys, atliekantys darbus, kuriems jų turima kvalifikacija yra pernelyg aukšta, turi didesnę riziką jausti išsekimą ir psichinės sveikatos pablogėjimą. 

Amerikos mokslininkai taip pat nustatė, jog slogiausia nuotaika emigrantus lydi pirmaisiais išvykimo metais. Tai reiškia, jog iš pradžių kamuojantis liūdesys yra tik laikina būsena. Tiesa, net ir vėlesniais metais emigrantai prisipažino retsykiais jautę troškų tėvynės ilgesį. Dažniausiai šiuos jausmus sukėlė su gimtine susiję liūdno arba linksmo pobūdžio įvykiai. Daugelis emigrantų teigė pasiilgę ne pačios šalies, o to, ką ji simbolizuoja. Įprastai tai – savos kultūros tradicijos ir šeima.

Nostalgija – karių liga?

JAV pilietinio karo metu kovotojams, kuriems būdavo diagnozuojama „nostalgija“, leisdavo vykti namo. „Nostalgija“ – šiuo žodžiu būdavo apibūdinamas tėvynės ilgesys. Vienintelis vaistas, leidęs išgyti – trumpos atostogos su artimaisiais. Generolų įsitikinimu, šiuo būdu karininkai geriau kovojo, jausdami, jog tai daro dėl mylimų žmonių.

Tačiau ši praktika ilgai netruko. Prasidėjus pasauliniams karams, asmenis, pasiilgusius tėvynės, siųsti atgal tapo nebeįmanoma. Jie gynė nebe savo šeimą, o vėliavą. Atskiros kovotojų stovyklos atstojo šeimas. Karinė armija aprūpindavo medicinine priežiūra, dvasine pagalba ir pramogomis. Nostalgija ir mintys apie šeimą bei draugus buvo įsakymo, stabilumo ir koncentracijos priešas.

Šiuolaikiniame pasaulyje rinkos nedomina tokie dalykai, kaip tėvynės ilgesys ar nostalgija. Netekties jausmas ir depresija yra tarsi paties žmogaus kaltė – neįsivaizduojama, jog dėl to būtų galima priekaištauti kapitalistinei sistemai, kuri iš žmonių paprasčiausiai tikisi mobilumo, lankstumo ir ištikimybės.

Ar jaučiate „migracijos sielvartą“?

Biuras Londone, Dubline ar Rio de Žaneire – dekoruotas tomis pačiomis detalėmis. Bet kuriame pasaulio kampelyje gali „prisijungti“ tuo pačiu slaptažodžiu, nesvarbu, kur bebūtum. Tarptautinės korporacijos aprūpina darbuotojus „šeimos“ pakaitalais: suteikia sąlygas sportuoti, aukščiausios klasės valgyklas, vietas numigti, taip pat vilioja dalyvauti specialiuose kompanijos renginiuose.  

Studentai taip pat vis dažniau kviečiami keliauti, pažinti skirtingas kultūras, jiems pasakojama, kaip tapti pasaulio piliečiais. Tačiau niekas nemini, jog ilgėtis namų yra normalu. Arba liūdėti tada, kai negali atvykti į savo sesers gimtadienį.

Šiandieninėje psichologijoje vis dažniau linksniuojama sąvoka „migracijos sielvartas“. Ko gero, tai klinikinis pavadinimas nostalgijai arba namų ilgesiui nusakyti. Liūdi tie, kurie išvyksta, tie, kuriuos palieka, ir tie, kurie grįžta – ilgesingus jausmus po devyniais užraktais paslėpęs retai kuris ryžtasi drąsiai apie tai kalbėti.

Emigracija išskiria šeimas, bendruomenes ir visuomenes, keičia žmonių gyvenimo būdą. Nebeneigiama, jog emigracija maino kiekvienos šalies socialinį, kultūrinį ir ekonominį veidą – nes žmonės tolumoje palieka nueito kelio atspindį – namus, ir svetur stato naujo gyvenimo pamatus.



Komentarai



Imigracija


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!