Skelbimai

Lietuvės laiškas: „Geriau gyvensiu su kebabų pardavėjais nei lietuviais“ (40)

Galite mane pasveikinti. Vasarį skaičiuosiu emigracijos Anglijoje sukaktuves – jau metus laiko trinuosi Londono gatvėmis, kasdien kartoju privalomus žodžius „excuse me“, „sorry“, „thank you“, valgau apgailėtinos britų virtuvės pasididžiavimą – kiaušinienę su pupelėmis ir prekinuosi „Primark‘e“. Nors londoniete savęs vis dar negaliu vadinti, tačiau per šiuos metus išmaišiau beveik visą miestą: per 12 mėnesių krausčiausi 7 kartus, o tai reiškia, jog namus keičiau dažniau nei kas antrą mėnesį.

ANGLIJA.today asociatyvioji nuotr.
ANGLIJA.today asociatyvioji nuotr.

Nors lagaminą tasyti iš Pietų Londono į Šiaurės Londoną ir iš Vakarų į Rytus jau pabodo, tačiau visad buvau pasiryžusi ieškoti tos nepriekaištingos savo svajonių „single bed“. Galbūt atrodau išranki, tačiau man namai – tai ne plytų kalnas, o mistinė vieta, kurioje gali būti savimi ir jaustis saugus. Todėl nuo pat atvykimo į Londoną tikėjausi rasti tobulą kampą sau.

Iš pradžių Londone būstu teko dalintis su airiais ir ispanais. Tai reiškė linksmybes iki paryčių, o 7 val. ryto – iš miegų pažadinantį cypimą ir rėkimą. Tad kiek vėliau ausyse ėmė skambėti patriotiniai garsai – pradėjau žvalgytis po lietuvių siūlomos nuomos skelbimus. Nutariau, vis tik geriausia bus gyventi su lietuviais – tėvynainiais, broliais ir sesėmis iš tos pačios protėvių apverktos žemelės – su niekuo kitu man nebus geriau! – sau pamaniau.

Kad ir kaip bebūtų, per visą šį laiką gyvenant su žmonėmis iš įvairių šalių, teko padaryti keletą išvadų. Airiai – rėksniai ir netvarkingi, ispanai – atsipalaidavę, kebabų pardavėjai iš Bangladešo – nesikiša į tavo reikalus, o lietuviai – deja, kišasi.

Atsikrausčius gyventi kartu su tautiečiais, tos iš pradžių įsivaizduotos brolijos ir seserijos nepajutau. Pasirodo, jog lietuviai yra labai reiklūs lendlordai. „Kieno čia tas trupinys?“, „Ar nuvalei vandens lašelius nuo sienelių vonioje?“, „Kodėl siurbliavai tik 10 minučių? Reikia ilgiau!“. Tokius ir panašius komentarus teko girdėti gyvenant su lietuviais. Jausmas tarsi vėl gyventum su tėvais, tik, tiesa, su tėvais taip neteko gyventi.

Taip pat lietuviai yra tarsi tos „cekavos zosės“, kurios nori viską apie visus žinoti, kad po to galėtų pasakyti draugei, o ta draugė – dar kitai draugei. Vaidina bičiulystę, o po to išeina į „Westfield‘ą“ susitikti su draugėmis, kad viską kuo detaliau apšnekėtų. „Jau ta Birutė visiškai „lieva“, nes iš jos negera gaspadinė...“

Dabar gyvenu su šeima iš Bangladešo. Nors visi namai atsiduoda jų nuolat gaminamo „curry“ kvapu, kuris kartais dirgina nosį, tačiau šie keista kalba balbatuojantys atvykėliais bent jau nekvaršina galvos nereikalingais pamokslais. Todėl galiu drąsiai sakyti – šie žmonės, lietuvių dar meiliai pravardžiuojami „babajais“ ir „kebabais“ (nes juos dažnai galima sutikti „kebabinėse“) man žymiai labiau patinka nei kai kurie lietuviai. Noriu paraginti – lietuviai, susimąstykite – būkite malonesni vieni kitiems! Juk, kai geriau pagalvoji, ne taip ir svarbu, ar tas išplautas puodelis guli indaujoje, ar spintelėje...

Birutė

Nori pasidalinti savo istorija? Papasakok! redakcija@anglija.today

Žymės: Ispanija



Komentarai

sakramas moterys didziausios lietuviu tautos nutautintojos. Geda, kad nera jausmo saugoti savo tauta. Juk liko tik du mln su trupuciu
nap geriausiai gyveni ne su lietuviais. atsiputus sau, nieks nesupras tavo kalbos, jokiu ausu sienoje. o tvarkytis visur reikia, vienur buna perdetai kitur visai pofik.
asasas niekada nebuvo niekada nebus jokie geriausi draugai brolei ar seses nesutars gerai po vienu stogu neimanoma
nebabayus tau patinka babajai+ babajai netvarkingi= tu esi netvarkinga... Kas kaip moka, tas taip soka. Gyvenk kaip tau geriau ,o blogu, geru, pletkininku kiekvienoi sali pilna.


Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!