Skelbimai

Jonas Ohmanas: Apie emigrantus

Apytiksliai skaičiuodamas sakyčiau, kad iš mano draugų ir pažįstamų vienas iš penkių yra emigravę. Dauguma į Skandinavijos šalis, kai kurie į Angliją, pora į Šiaurės Ameriką. Jau pamiršau, kiek iš jų kadaise, kokioje kavinėje pasakė „aš ten pabūsiu, įgysiu patirties ir grįšiu“. Ir išvyko. O aš vis dar sėdžiu su savo kavute ir laukiu sugrįžtant.

pexels.com nuotr.
pexels.com nuotr.

Nenuobodžiauju prie tos kavutės, oi ne. Švedijoje man buvo neįdomu, dar tiksliau, nuobodu, ir dėl to persikėliau ten, kur gyventi įdomiau, į Lietuvą (šiuo metu net, sakyčiau, gerokai įdomiau). Bet vis dar kartais pagalvoju apie tuos grįžtančius.

Kas iš tos dabartinės lietuviškos emigracijos laikui bėgant grįš, negrįš, prisidės, neprisidės – neįsivaizduoju. Retai gyvenime esu matęs tokį sunkiai įvertinamą ir kai kada dviprasmišką reiškinį.

15min.lt nuotr. / Jonas Ohmanas

Imkime, pavyzdžiui, visus tuos, kaip vadinu, „pusmigrantus“, kurie lyg ir išvažiavo, lyg ir ne. Dar yra, bent aš taip manau, nemažai gana patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie stebi ir žino, kas vyksta „namie“, bet tuo pačiu, išskyrus gal kultūros sritį, minimaliai reiškiasi politikos srityje. Ir dar, bent man, labai įdomus reiškinys yra emigrantų vaikai, karta, kuri jau ant pilnametystės slenksčio ir dievažin, kokie jie bus, kaip apsispręs ir ką darys.

Važinėju po Lietuvą ir, tikrai, emigracijos vaizdas gan niūrus. Kai kuriuose miesteliuose retai sutinki jauną žmogų, vyresnį nei mokyklinio amžiaus. Mokyklose irgi trūksta vaikų. Bet ne mokyklos ir ne pustuščiai kaimai mane labiausiai veikia. Labiau slegia požiūris, kurį galima išgirsti tiek iš paprastų žmonių, tiek iš valdininkų, – „nieko nepadarysi“. Esu visiškai kitokios nuomonės, na, gal ir charakterio.

Žinoma, emigraciją, kai kuriomis prasmėmis, galima prilyginti gamtos jėgai. Kai kada istorijoje, tam tikrom sąlygom esant arba nesant, žmonės tiesiog pradeda judėti, rašydami iš naujo savo ir savo giminės istoriją ir kartu keisdami vienos ar kitos šalies demografiją. Lietuva toli gražu ne unikali. Pavyzdžiui, galima paminėti Airiją, Armėniją ir, faktiškai, Skandinavijos šalis XIX amžiuje.

Tai nereiškia, kad su emigracijos reiškiniu neįmanoma padirbėti. Nebūtinai iš meilės tėvynainiams svetur. Paprasčiausiai, tokia maža šalis kaip Lietuva negali sau leisti to nedaryti. Požiūris į emigraciją yra saugumo ir stabilumo politikos formavimosi dalis. Nesu tikras, ar lietuviai tą supranta, ar nori suprasti, o gal supranta atbulai, kad gerai, jog išvyksta, mažiau problemų, tegul kiti maitina...

Lietuvos atveju, požiūris į emigraciją, visų pirma, turėtų būti požiūris į žmogaus potencialą. Taip pat, žinoma, suvokiant, kad potencialas turi du galus. Noriu pabrėžti ne tik emigrantų „teises“, bet ir jų atsakomybę.

Pavyzdžiui, esu už dvigubą pilietybę. Suvokiu, kad kai kurie žiuri į tai kaip į savotišką pasipelnymo šaltinį. Taip pat galiu įžvelgti tam tikrus juridinius niuansus. Tačiau tai gerokai stiprintų Lietuvos ryšį su pasauliu. Ir toks ryšys gyvybiškai reikalingas tiek taikos, tiek karo sąlygomis. Sakyčiau, kad Lietuvos atveju aktyvi, pajėgi ir įsipareigojusi išeivija yra tam tikras gyvybės draudimas.

Taip pat manau, kad dviguba pilietybė duotų labai reikalingą postūmį keičiant vidinį politinį klimatą. Laikui bėgant atsirastų ir laisvai politiškai galėtų reikštis kiek kitokie žmonės.

Tuo pačiu, aišku, reikia dirbti stabdant emigraciją. O čia kalbu jau iš savo asmeninės patirties. Ženkli dalis mano pažįstamų Lietuvoje, kurie sugeba sėkmingai – nors ir kartais sunkiai – čia gyventi, yra tapę visokiausių rūšių smulkaus, kartais vidutinio, verslo veikėjais. Jie tokie nebuvo, bet aplinkybės kažkada davė lemiamą postūmį. Tai – žmonės, kurie tiesiogine prasme suprato, kad jeigu čia nori būti, reikia imti likimą į savo rankas.

Manau, kad vienas veiksmingiausių būdų stabdyti emigraciją yra kryptingas smulkaus ir vidutinio verslo plėtros skatinimas. Kalbu toli gražu ne tik apie mikroekonominius pranašumus, bet taip pat apie žmonių mentaliteto pokyčius. Prieš rinkimus kiek nori galima klausytis kalbų apie „darbo vietas“ ir tikėtis, kad ponas padarys, ką pažadėjo. Deja, turiu pranešti, kad gerų ponų laikai seniai baigėsi. Arba žmogus ims reikalus į savo rankas, arba lauks ir lauks ir, jei niekas nieko taip ir nepasiūlys, galų gale gal ir išvažiuos.

Kadangi kitos išeities nemačiau, paėmiau ir aš likimą į savo rankas ir važinėju, tačiau ne į Vakarus.

Pripažįstu, kartais, kai Donbaso prieblandoje sustoji su kroviniu prie paskutinio blokposto ir išgirsti patarimą, kad nuo dabar, kas beatsitiktų, reikia tik spausti greičio pedalą iki dugno, nes būsime separatistų artilerijos pasiekiamoje zonoje, kyla noras atsisukti ir pašnabždėti atgal, emigrantų pusėn: And who told you to be free was going to be easy? (O kas jums pasakė, kad būti laisvu bus paprasta? – vertimas iš anglų k.).

O grįžęs kartais vis dar nueinu į tas pačias kavines, kuriose mano seniai išvažiavę bičiuliai žadėjo, kad šiek tiek pabus, užsidirbs, įgys patirties ir grįš.

15min.lt


Komentarai



Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!