Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Išvarytieji? Pasisekė tikrai ne iš pirmo karto (1)

Justas Dromantas – fabriko darbuotojas, vakarais ir savaitgaliais – gerbiamas protestantų pastorius Piterboro lietuvių bažnyčioje. Tačiau tai – dar ne pats spalvingiausias jo gyvenimo fragmentas.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Justas Dromantas
DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Justas Dromantas

Prieš kelerius metus J. Dromantas tikrai nepriminė to vyro, kurį dabar matote nuotraukoje.

Menų gimnaziją Klaipėdoje baigęs vaikinas augino ilgus plaukus, kuriuos veldavo į dredus, laikėsi gatvės kultūros ideologijos, piktnaudžiavo alkoholiu ir buvo priklausomas nuo narkotikų. Jis bandė studijuoti universitete, tačiau trenkė durimis dėl to paties, dėl ko vėliau ir išvyko iš Lietuvos – dredų.

Iš pradžių jie užkliuvo dėstytojui, kuris protino, kad tokios išvaizdos groti klasikinę muziką, negalima, vėliau kilo rizika įspūdingą šukuoseną paaukoti dėl tarnybos kariuomenėje.

Todėl J. Dromantas susikrovė daiktus ir išvyko, iš pradžių, į Airiją, kur teko gyventi ir gatvėje, o galiausiai – į Angliją. Čia atvykęs jis nusirito tiek, kad nepavartojęs „žolės“ negalėjo nė užmigti, svėrė vos 60 kilogramų, prarado net priekinį dantį, tačiau įtikėjo į Dievą ir atsitiesė.

Dabar J. Dromantas – darbų apmokytojas fabrike, teologijos mokslų studentas, pastorius, vedęs vyras ir dviejų berniukų tėtis.

Iš klasikinės muzikos – į sandėlį: buvau labai išdidus

„Gyvenau romantikoje“, – šyptelėjo J. Dromantas.

Paauglystėje jis mokėsi Eduardo Balsio menų gimnazijoje klasikinės muzikos specialybę, porą kartų buvo įstojęs į Klaipėdos universitetą, kur menų fakultete gilino grojimo valtorna įgūdžius.

„Turėjau ilgus plaukus, dredus, laikiausi gatvės kultūros ideologijos, hiphopas ir dūda – viskas buvo vienu metu. Tačiau valtorna vėliau turėjo pasitraukti. Kai dabar žvelgiu atgal, buvau labai išdidus. Pavyzdžiui, negalėjau priimti net kitos žmogaus nuomonės. Kai kartą man dėstytojas pasakė, kad jei noriu dirbti klasikinės muzikos srityje, turėsiu nusikirpti dredus, atšoviau, kad jis pats kaliausė ir išėjau iš universiteto“, – rėžė pašnekovas.

Spjovęs į savo talentą jis ėmė dirbti paprastus darbus – nugarą lenkė sandėlyje, vėliau įsidarbino padavėju.

Emigravo dėl dredų

Dar gyvendamas Lietuvoje jis įniko ir į narkotikus.

„Buvau labai stipriai įnikęs į „žolę“. Man reikėdavo parūkyti net tam, kad galėčiau užmigti – tiek buvau „įlindęs“. Dažniausiai vartojau „žolę“, tačiau tam tikrais momentais būdavo visko. Žinoma, kartu buvo ir alkoholis“, – neslėpė J. Dromantas.

Paklaustas, kaip šovė mintis emigruoti, pašnekovas nustebino – tokį sprendimą priėmė ne tik dėl to meto situacijos Lietuvoje, bet ir dėl dredų.

„Išvykau, nes nebuvo labai lengva Lietuvoje gyventi. Be to, tais laikais dar į kariuomenę imdavo, ten labai nenorėjau, tikrai būtų reikėję dredus nusikirpti, todėl išvykau į Airiją. Dėl dredų daug ką tuomet galėjau padaryti“, – juokėsi J. Dromantas.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / J. Dromantas

5 žvaigždučių viešbučio SPA darbuotojas tapo benamiu

Ir Airijoje iš pradžių geromis gyvenimo sąlygomis nekvepėjo, tačiau netrukus jis sumanė persikelti į šiaurinę šalies dalį, kur pavyko įsidarbinti SPA darbuotoju 5 žvaigždučių viešbutyje.

„Tačiau ten labai stipriai įnikau į narkotikus, dar stipriau nei Lietuvoje. Labai stipriai susidirbau ir atsidūriau gatvėje. Laimė, bent darbą išsaugoti pavyko, tačiau mane išmetė iš namų, nes tiesiog dariau nesąmones. Vadovams nesakiau, kad praradau gyvenamąją vietą, ir šiaip paprastai eidavau į dušą ryte, nes galėjome naudotis SPA paslaugomis, tad rutina ir toliau buvo tokia. Po darbo grįždavau į gatvę, prie jūros arba eidavau miegoti į apleistus namus“, – tokiomis sąlygomis J. Dromantas gyveno kone mėnesį, kol vienas žmogus jo pasigailėjo, nupirko lėktuvo bilietą ir padėjo grįžti į Lietuvą.

Maždaug 18 tūkst. gyventojų turinčiame kurortiniame miestelyje lietuviai buvo tik keli, tačiau su jais J. Dromantas nebendraudavo. Tiksliau – jie jo šalinosi.

„Tie lietuviai su manimi reikalų nenorėjo turėti“, – prisiminęs tuos laikus teisti negalėjo pašnekovas.

Pradžia – vos su 140 svarų

Po patirties Airijoje Lietuvoje J. Dromantas prabuvo kone metus. Atvykęs įsidarbino kinų restorane, pamena, sekėsi visai neblogai, tačiau šalyje prasidėjo ekonominė krizė.

„Ir arbatpinigių niekas nebepalikdavo, ir žmonių sumažėjo. Prasidėjo pragaras, todėl išskridau į Angliją, kur buvo mano draugas, su kuriuo susipažinau Airijoje, turėdamas vos 140 svarų kišenėje. Toks visai, niekas man nerūpėjo“, – avantiūriškumu nustebina pašnekovas.

Ir jis pats savo apsisprendimą gyventi Anglijoje laiko kuriozu.

„Draugas rado būstą nuomai, tačiau gyvenau praktiškai, dėžutėje, imigrantų rajonu vadinamoje Lincoln gatvėje. Nuoma kainavo 40 svarų per savaitę. Man buvo didžiulis kontrastas – kai gyvenau Šiaurės Airijoje, pro vieną namo langą matydavau jūrą, pro kitą – aukščiausius kalnus, rojus žemėje, o čia – nė vieno anglo: Indija, Pakistanas, visa kita. Tačiau kultūrą jau pažinojau, didelių sunkumų nebuvo, tik nesutikau dirbti bet ko – tas išdidumas kišo koją. Labiausiai nenorėjau dirbti fabrike. Sklandė gandai, kad ten išnaudoja žmones ir panašiai“, – sakė J. Dromantas.

Tiesa, šio jo užsispyrimo užteko ne ilgam.

Valgydavo tik po sumuštinį per dieną

„Man buvo visiškai vienodai viskas. Ką norėjau, tą dariau. Dirbau iš pradžių kinų restorane, kadangi tą dariau dar Lietuvoje, galvojau, esu kietas – viską žinau, esu baigęs padavėjo kursus, išmanau būdus, kaip gauti daugiau arbatpinigių. Tačiau čia atvažiavus viskas buvo absoliučiai kitaip.

Tarkime, reikėdavo nešti alkoholinius gėrimus, o jie pripila jų iki pat viršaus. Laikau 10 bokalų ant vieno padėklo, visas drebu. Būdavo, apipildavau žmones.

Arbatpinigių toje vietoje praktiškai negaudavau, su klientais bendrauti tekdavo mažai. Labai nepatiko ir tai, kad dirbdavau tik 6 valandas per savaitę, nebegalėjau normaliai gyventi. Pamenu, pradėjau valgyti tik sumuštinį per dieną – taip buvo sunku tada“, – vieną pirmųjų darbo patirčių Anglijoje prisiminė J. Dromantas.

Daugiau tokiomis sąlygomis išgyventi jis negalėjo, tad netrukus pasuko įdarbinimo agentūros link. Būtent ten jis susipažino su Roberta – šiuo metu lietuvių ligoninėje dirbančia vertėja (jos gyvenimo istoriją galėsite perskaityti kitoje pasakojimų ciklo „Išvarytieji?“ dalyje) – tapusia ir jo žmona.

Agentūra J. Dromantui surado darbą fabrike – vietoje, kurios jis savo emigracijos pradžioje taip baidėsi, tačiau tuometinėje gyvenimo situacijoje jam neliko nieko kito, kaip su tuo sutikti.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / Roberta Dromantė, Justas Dromantas

Norėjo vyro krikščionio, o gavo narkomaną

Kai susipažino su žmona, J. Dromantas jau nebeturėjo dredų, tačiau vis dar vartojo narkotikus, alkoholį, po jaunystės nuotykių trūko ir vieno priekinio danties.

„Neturėjau priekinio danties, buvau kūdas, tesvėriau gal 60 kilogramų. Net neįsivaizduoju, ką ji manyje pamatė, vadino mane studentu. Kai tik įsidarbinau, pasakė: „Tas tai studentas, nedirbs ten ilgai“, – pažinties pradžią, kuri tikrai neskamba labai romantiškai, prisiminė jis.

Savo ruožtu R. Dromantė aiškino, kad persikrausčiusi į Angliją jautėsi labai vieniša, daug dirbo, turėjo mažai draugų. Be to, neretai pasijusdavo kone sektante, nes sutikti žmonės įtariai žiūrėdavo į jauną, nuoširdžiai tikinčią merginą.

„Man turbūt patiko, kad jis buvo meniškos sielos žmogus, o tokių rasti čia buvo sunku, ir dar lietuvių. Tačiau dabar, kai prisimenu, neįsivaizduoju, kaip taip nutiko. Stebuklas kažkoks. Jaučiau ir kad jis galbūt vartoja narkotikus, tačiau nė kiek nedvejojau ir žinojau, kad Dievas padės“, – dabar kalba ji.

„Tu norėjai krikščionio vyro, o gavai narkomaną“, – nevyniodamas žodžių į vatą žmonai rėžė J. Dromantas.

Tiesa, vėliau jis tapo ir krikščionis, ir net pastorius. Bene stipriausiai sukrėtęs momentas – kelionė į bažnyčią Londone

„Roberta buvo krikščionė jau gana ilgą laiką, o aš net nežinojau, kas tai – vartojau narkotikus, turėjau problemų su alkoholiu. Tačiau ji man vis papasakodavo apie Dievą ir kažkaip, nežinau, susidomėjau“, – savo įtikėjimo pradžią prisimina J. Dromantas.

Kaip vieną pirmųjų itin dvasiškai sujaudinusių akimirkų jis pamena kelionę į Londone esančią didelę protestantų bažnyčią.

„Kai pamačiau ten 3 tūkst. žmonių – visi jauni, tokie kaip aš, iškėlę rankas šlovina Dievą, pamenu, pagalvojau: „Ar gali būti 3 tūkst. idiotų vienoje vietoje?“, – dabar juokiasi pašnekovas.

Erzindavo, šypsosi jis, ir tai, kad bažnyčioje itin prastai giedodavo, tačiau prakalbus pastoriui, pripažįsta, net prakaitas išmušdavo – iš kur jis taip gerai mane pažįsta?

Stebuklas įvyko Kaune

Tačiau didžiausias lūžis, prisimena, įvyko Lietuvoje. Tuomet kartu su anglu pastoriumi, kurio bažnyčią su žmona lankė, jie buvo pakviesti aplankyti čia esančias kelias protestantiškas bažnyčias.

„Biblijoje parašyta, kad tuos, kurie įtikės, lydės stebuklai – jie dės rankas ant ligonių ir jie pasveiks, jie išvarinės blogas dvasias, jie melsis kitom kalbom, ims į rankas gyvates, gers nuodus, tačiau jie jiems nepakenks. Atėjo prie manęs, pamenu, moteris su sulaužyta ranka Kauno krikščionių bažnyčioje ir sako: „Manęs Dievas nemėgsta“.

O aš toje kelionėje prisiklausiau apie Dievo meilę, sakau: „Ne ne ne, Dievas tave myli, jis tave išgelbės, tau tik ranka sulūžo, o galėjai mirti“.

Pamenu, pastoriaus žmona žiūri, klausosi, ką šneku... Tačiau ta moteris pripažino, kad po mano žodžių jai širdyje pasidarė labai gera, paprašė pasimelsti už ją ir ranką, kad ši išgytų. Pirmą kartą patekau į tokią situaciją. Galvoju: „Na, gerai“. Uždėjau ranką ir pasakiau: „Jei tikrai Dievas yra, kas jam gali pamaišyti? Dieve, išgydyk ranką Jėzaus Kristaus vardu. Amen“. Visi: „Amen“. Ji paėmė sulaužytą ranką ir ėmė ja plakti, šaukti, visi žiūri į mus, nesupratau, kas vyksta“, – tą akimirką prisiminė J. Dromantas.

DELFI (Kiril Čachovskij) nuotr. / J. Dromantas

Pastoriumi tapo po metų nuo įtikėjimo pradžios

Pirma į galvą šovusi mintis, neslepia pašnekovas, buvo, kad moteris papirkta tam, kad jis įtikėtų. Tačiau tuomet, pripažino, taip suspaudė širdį dėl tokių įtarimų, kad iš lūpų nepaaiškinamos jėgos verčiamas išsprūdo vienas žodis: „Atsiprašau“.

„Pamenu, verkti pradėjau, atgailauti. Tada pamačiau, kad Dievas yra, jis gydo, jis tikras. Nuvažiavome pas mano močiutę ir senelį į Rietavą, ten yra tokia balta katalikų bažnyčia. Stovėjome prie jos, buvo lapkričio 1-oji, kai pasakiau pastoriui: „Žinai ką, ir aš būsiu pastorius“, – prisiminė J. Dromantas.

Vyro pasakojimų klausiusi R. Dromantė pripažino, kad pirmasis tuomet šią frazę išgirdus ją užplūdęs jausmas buvo gėda – kam reikėjo taip sakyti, bet pastorius teištarė tik tiek: „Pirmyn, siek savo tikslo“.

Pastoriumi jis tapo vos metų laiko įtikėjimo, būdamas 26-erių.

Tuometinis anglų pastorius pastebėjo, kad kyla poreikis kurti lietuvių bažnyčią, pasiūlė savo pagalbą, tapo dvasinis mokytojas.

Tikėjimas įtraukė, padėjo įveikti priklausomybę

„Toks alkis buvo sužinoti vis daugiau, kad skaitydavau ir Raštą, ir teologines knygas. Tiesiog rijau viską, pamenu, skaitydavau Bibliją ir iki 4 valandos ryto. Maždaug po metų įtikėjimo, lapkričio pabaigoje, įkūrėme lietuvių bažnyčią.

Viskas prasidėjo nuo 5-6 žmonių, tačiau dabar, jei visi ateitų, kurie šiaip lankosi, mūsų būtų apie 50“, – skaičiavo J. Dromantas.

Tiesa, jis vis dar mokosi – jau antrus metus studijuoja teologiją. Be to, atsidavimas Dievui jam padėjo mesti ir narkotikus.

„Slėpdavau nuo žmonos, kad ir toliau rūkau žolę. Ji keldavosi pusę 4 ryto į darbą, aš jau kokią 4 ryto traukdavau pirmąją suktinę, tuomet eidavau miegoti, pabusdavau ir važiuodavau pas jamaikiečius – taip kone kiekvieną dieną.

Žmona vis nesuprasdavo, kodėl pinigų niekada neturiu, tačiau aš gyvenau dvigubą gyvenimą.

Valiausi per maldas, tikėjimą, supratau, kad Jis tikrai gali man padėti. Nereikėjo nė reabilitacijos centrų, viskas vyko nuosekliai – alkoholis, „žolė“, cigaretės, kalba.

Anksčiau keikdavausi kaip koks keikūnas didžiausias, nežinau, kaip dabar be keiksmažodžių įvardyti“, – atsiminęs save praeityje šyptelėjo J. Dromantas.

Patraukė kitoks požiūris į gyvenimą

Protestantizmas, pasakoja jis, itin įtraukė propaguojama idėja, kad tu ne tiesiog eini į bažnyčią, o pats esi bažnyčia – kiekvieną dieną atsikeli ryte ir jau stovi viduryje teatro, o pasaulis į tave žiūri klausdamas, ką dar darysi.

„Tu esi didelis potencialas, tačiau kartais gal ne viską atiduoti. Dievas mus sukūrė absoliučiai tobulus, davė mums absoliučiai viską, bet mes dažnai nueiname visai ne tais takais, o reikia tik noro ir investuoti į tai, kam esi pašauktas“, – įsitikinęs J. Dromantas.

Skaudu, pripažįsta, žiūrėti į asmenis, kurie gyvena nuo penktadienio iki penktadienio, propaguoja gyvenimo būdą, kuriame – ir narkotikai, ir alkoholis, ir jokios pagarbos santykiams.

„Nėra gražesnio dalyko kaip investuoti save vienam žmogui. Kai žmogus įsivaizduoja meilę tik kaip kūnišką santykį su kitu žmogumi, viskas tik ir paremta paprastais drugeliais, kurie paskraido, būna malonu tam tikru metu, bet paskui prasideda vedybinis gyvenimas, vaikai, ir manai, kad meilė – žvakutės ir jūra, kaip rodo romantiniuose filmuose. Tačiau tai didžiulis darbas ir pati didžiausia investicija“, – įsitikinęs J. Dromantas.

Įvardijo didžiausias dvasines lietuvių bėdas

Apie santuoką jis prabilo ne atsitiktinai. Pastorius įsitikinęs, kad viena didžiausių lietuvių problemų – per daug vienišų mamų.

„Man labai gaila, kad yra itin daug vienišų mamų. Man atrodo, tai pati didžiausia problema. Kiek daug skyrybų, širdį skaudą dėl vaikų. Priežastis to, manau, kartais net nesantuokinė pradžia – nėra santuokos, įsipareigojimo, tad jei kažkas nepatinka, iki“, – lengvabūdišką požiūrį kritikavo J. Dromantas.

Tuo metu R. Dromantė pasakojo neseniai skaičiusi ir apie tyrimą, esą apklausti buvo kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę asmenys, kurių prašyta nurodyti jų statusą. Visi vyrai, tikino J. Dromanto žmona, nurodė, kad yra vieniši, o moterys teigė esančios susituokusios.

Paklausti, gal galima išskirti dvasines lietuvių ligas, jie patikino, kad didžiausia bėda – depresija. Dažnas tautietis, jų teigimu, jaučia ir neviltį, nevisavertiškumą.

„Airijoje pats buvau benamis. Buvau visiškai susidirbęs savo gyvenimą, todėl suprantu, kai žmonės sėdi ir geria. Tą jie daro dėl to, kad, visų pirma, jiems šalta. Antra, tai suteikia trumpą užmiršimo efektą dėl situacijos, kurioje esi“, – aiškino pašnekovas.

Mokosi ir kitus moko iš savo klaidų

Tiesa, grįžtant prie požiūrio į santuoką ir meilę, J, Dromantas pripažino, kad iš pradžių ir jie su Roberta ne santuokoje pragyveno kelis mėnesius. R. Dromantės teigimu, tai buvo klaida, kuri, galiausiai, išsisprendė laimingai.

„Ką čia slėpsi, iš aistros pradėjome gyventi kartu, nes jei ne tai, iš viso nebūtume matęsi. Bet vieną dieną supratau, kad daugiau taip negyvensiu.

Pasakiau jam tai, pamokiau, kad turime atgailauti, nes Dievas tikrai priima atgailaujančią širdį. Aš labai atgailavau, labai verkiau, Justas irgi su manimi meldėsi. Man buvo labai nuostabu, kad žmogus netikintis, bet sutiko tą daryti.

Pasakiau, kad nuo šiol negyvensime kaip vyras ir žmona, nes aš taip negaliu. Pamenu, tuomet kolegei darbe kone kasdien kartodavau: „Žinau, kad jis mane paliks, nežinau kada, bet greitai“. Tačiau po trijų mėnesių nuo tos dienos jis pasipiršo“, – šypteli ji.

Vestuves jie atšventė ir Anglijoje, ir Lietuvoje, o dabar augina du sūnus – vienerių ir ketverių.

Ir pastorius, ir darbuotojas fabrike

„Galbūt kartais net lengviau laikytis celibato nei turėti žmoną ir vaikų. Iš tiesų, jei nori 100 proc. kažkam atsidavęs tarnauti, geriausia gyventi vienam. Tačiau visada sakau, kad tobula meile išmokti mylėti geriausia žmoną, nes tada tikrai reikia mokytis, – žvelgdamas į R. Dromantę šyptelėjo J. Dromantas, – Tai kartu yra ir gražiausias dalykas santuokoje – mokomės mylėti vienas kitą“.

Keista gali pasirodyti ir tai, kad J. Dromantas iki šiol dirba ir fabrike. Jis atsakingas už maždaug 250 žmonių komandą, apmoko juos, kaip teisingai dirbti, priima naujus darbuotojus, sprendžia jiems kylančias problemas.

„Dabar visą savo gyvenimą, praktiškai, gyvenu Dievui. Dirbu tik tam, kad išlaikyčiau šeimą ir susimokėčiau mokesčius. Mano širdis yra Dievui ir žmogui – ypač lietuviams. Mąstau taip – kai man žmonės mano bažnyčioje pasakys, kad mesčiau darbą ir jie mane išlaikys, taip ir padarysiu. Pats niekur nesiveršiu, neieškosiu“, – planais pasidalijo jis.

Paklaustas, ar žada grįžti į Lietuvą, J. Dromantas patikino niekada neslepiantis, iš kur yra, besididžiuojantis savo tautybe.

„Aš labai myliu Piterborą, labai. Bet labai labai myliu Lietuvą. Su šeima grįžtame kartą per metus, tačiau man pasiseka nuvykti ir dažniau dėl darbų. Pavyzdžiui, užpernai buvau 3 kartus. Labai faina, bet kiekvieną kartą grįžti taip, vėliau į tą lėktuvą lipi ir toks keistas jausmas. Namai ir ten, ir čia“, – tik atsiduso jis.

DELFI.lt


Komentarai

teisybe Dar vienas piterborinis runkelis.


Susiję straipsniai


Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!