Skelbimai

Emigranto istorija: nuo aukso kasyklų Londone iki visiško skurdo Lietuvoje (5)

Sigitas (tikras vardas red. žinomas) – žmogus, kuris kažkada emigracijoje turėjo viską, buvo priverstas grįžti į Lietuvą, o joje, kaip ir prieš išvažiuojant, šiuo metu neturi nieko, tik gyvenimą, sudužusį į šipulius. Vyras jau du metus kovoja su savo sąžinės balsu. Buvęs emigrantas sutiko su ANGLIJA. today skaitytojais pasidalinti savo gyvenimo istorija, kurioje nusikalstamas pasaulis, nelegalus šešėlinis verslas, apgavystės, svaigalai, kalėjimas, šeimos netektis, deportacija ir skurdas. Galbūt Sigitas pasirinko viešumą atgailaudamas už savo praeities klaidas, o galbūt tikėdamasis, kad straipsnį skaitys panašaus likimo žmonės, kurie pasimokys iš jo klaidų ir kuriems dar nevėlu pradėti gyventi dorai. Apie gyvenimo istoriją iš pirmų lūpų.

walesonline.co.uk nuotr. / Labdarai paaukotų drabužių vagystė
walesonline.co.uk nuotr. / Labdarai paaukotų drabužių vagystė

Daug žadanti kelionė į Londoną

Lietuvoje gyvenau mažame miestelyje, Rokiškio rajone. Tėvai ūkininkai, šeima didelė, visą gyvenimą gyvenome kukliai, bet dorai. Baigiau rajono mokyklą ir kolegiją, vedžiau bendraklasę ir nusprendėme, kad tiek, kiek turime, mums neužtenka, tad išvažiavome ieškoti laimės į Londoną. Išsinuomavome kambariuką lietuvių rajone, Rytų Londone. Žmona susirado darbą viename Londono viešbutyje pačiame centre, dirbo kambarine. Aš dirbau statybose, lyg ir nieko netrūko – turėjome vienas kito paramą, turėjome pinigų, buvome sąžiningi žmonės. Statybose vienas lietuvis pasiūlė gerai apmokamą darbą, prognozavo, kad galima uždirbti 5000 svarų per mėnesį, kaip po to paaiškėjo, ir dar daugiau. Negalėjau atsisakyti tokios galimybės, tai buvo ilgai laukta ir brandinta mintis – per trumpą laiką užsidirbti daug pinigų. Galbūt veikė ir vyriškos ambicijos, nes pinigai suteikia galią.

Nelegalus šešėlinis verslas ir nusikaltimai

Žmonai pasakiau, kad paaukštino statybose ir kad turėsim pinigų į valias. Dėl pinigų – nemelavau, dėl darbo pobūdžio – melavau. Tai buvo mano didžiausia klaida, jei nebūčiau žmonai melavęs, galbūt nebūtų įvykę tai, kas įvyko, galbūt ji būtų atkalbėjusi nuo mano užmojų ir nešvarių darbelių. Iš tiesų vogdavome labdarą. Mėtydavome lankstinukus anglams į pašto dėžutes, kuriuose skelbiama paaukoti drabužius ir daiktus neturtingai gyvenantiems likimo nuskriaustiems žmonėms. Anglai yra dosnūs labdaros idėjoms. Tai tapo pagrindiniu lietuvių verslu, kuriame labai didelė konkurencija.

Visi „stogai“ iš Ispanijos persikėlė į Angliją ir persikvalifikavo į šį verslą. Vėlai naktį išvažiuodavome su autobusiukais surinkti prie anglų namų paliktų maišų labdarai. Kurie pirmesni, tie gudresni, tų ir grobis. Jei susitikdavo kelios lietuvių grupuotės, vykdavo ir muštynės, kartą mano sėbrui dūrė peiliu į pilvą, gerai, kad nepažeidė svarbių vidaus organų, išgyveno. Tačiau verslas buvo toks pelningas, kad pasveikęs draugas, vėl sugrįžo į labdaros vagystes. Trumpai tariant, tai šešėlinis nusikalstamas lietuvių verslas.

Rasdavome tarp labdarai atiduotų daiktų ir naujų Apple kompiuterių su mažais defektais, ir vardinių dizainerių drabužių, ir pinigų. Anksčiau niekas nepajautė šių mahinacijų, todėl nekontroliavo, dabar viskas griežčiau. Buvome taip įsigudrinę, kad tuštindavome ir prie parduotuvių paliktus konteinerius, skirtus labdarai. Jei naktis būdavo sėkminga, uždirbdavome ir po 1000 svarų. Per mėnesį sumos siekdavo iki 20 000 svarų, kiek gaudavo aukščiausia šio verslo grandis – protu sunku suvokti. Tapau godžiu žmogumi be sielos, dėl pinigų ir geresnio gyvenimo galėjau padaryti viską. Turėjau daug, bet norėjosi dar daugiau.

Nusisukusi fortūna

Sunkiausia buvo pripažinti, kad tapau nusikaltėliu. Teisindavau save sakydamas, kad aš tik darau tai, ką daro visi tautiečiai, norintys geriau gyventi ir kažką turėti. Jei būčiau daręs kitaip, būčiau tikras asilas – atsisakyti tokio gabalo lobio, negalėjau. Žmonai vis dar melavau, tačiau ji pradėjo įtarinėti, kad dirbu nešvarų darbą, nes kas antrą naktį dingdavau iš namų, o pinigai plaukė upeliais. Pradėjome pyktis, viduje jaučiausi neišsikalbėjęs, pradėjau vartoti žolę ir alkoholį, po kurių jaučiausi atsipalaidavęs, pamiršdavau šeimos problemas. Tėvai, būdami toli, nieko neįtarė, tik džiaugėsi mano sėkme, kuri tęsėsi nebeilgai.

Vagiant mus pagavo policija. Manau, kad įskundė konkurentai, nes tai buvo paruoštas ir suplanuotas policijos reidas. Nuo tos minutės pradėjo į šipulius dūžti mano susikurtas kortų namelis. Mane pasodino į kalėjimą metams, žmona negalėjo atleisti melagysčių, todėl paliko, išsiskyrėme.

Deportacija iš Anglijos ir gyvenimas Lietuvoje

Kalėjime tyrėjai mane kamantinėjo, buvau priverstas papasakoti, kaip veikė ši nusikalstama grupuotė, turėjau išduoti ir kai kuriuos savo draugus. Jaučiausi taip, lyg būčiau pardavęs tai, ką turėjau brangiausia. Buvau palūžęs ir sugniuždytas. Dar vakar, rodos, buvau pasiturintis, visų gerbiamas žmogus, o šiandien beteisis, skurdžius, be skatiko kišenėje.

Atlikus bausmę, mane deportavo iš šalies, grįžau į Lietuvą pas tėvus, žmona nieko nenorėjo apie mane žinoti. Ji pasiliko Anglijoje, kiek žinau, ją paaukštino darbe, tapo viešbučio administratore, sukūrė šeimą, turi du vaikus. O aš vis dar ją myliu, kankinuosi. Tėvai nežinojo, kur buvau dingęs visus tuos metus, aš ir nesakiau, nenorėjau nuvilti tų vienintelių likusių žmonių, kurie vis dar manimi tikėjo.

Šiuo metu esu niekas Lietuvoje, bandau bent jau minimaliai susitvarkyti gyvenimą ir sugrįžti bent į kažkokias padorumo ribas. Gailiuosi dėl daug praeityje padarytų klaidų, tačiau jų taip lengvai iš gyvenimo neišbrauksi. Netgi priešams nelinkėčiau patirti tai, ką patyriau aš – įsinarpliojau į nusikalstamą veiklą, melavau artimiausiems, paliko žmona, išdaviau draugus, prisikankinau kalėjime, tapau sielos ir minčių vargeta, o kišenėse švilpė vėjai.

Naktimis negaliu miegoti, sapnuoju košmariškus sapnus. Manau, kad daug kas kažkada mane tiesiog norėjo pašalinti iš kelio, kad neprabilčiau, dabar jaučiuosi saugus, nes tapau per smulkia žuvele, esu niekam nereikalingas, galbūt tik savo seniems tėvams. Daug tokių kaip aš jau pakasė po veliena ir niekada iš jų nebesužinosime tiesos.

Visos mano nelaimės prasidėjo tada, kai godumas privertė sielą parduoti velniui. Kažkada aš juokiausi iš likimo nuskriaustų žmonių vogdamas, tada man jie mažiausiai rūpėjo. Kai pažiūriu į save iš šalies, dabar pats likimas juokiasi iš manęs – esu vargšas žmogus, kurio reikia gailėtis.   




Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!